Šiandien mes esame kviečiami pažvelgti: o kas gi maitina mus? Kas duoda džiaugsmo, gyvybės mūsų gyvenimuose? Jėzus save pristato kaip gyvenimo duoną. Sekmadienį po Švč. Trejybės šventės švenčiame Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventę (Devintines). Minime Vakarienę, kurios metu Jėzus įsteigė Eucharistiją. Jėzus nuo jų atsitraukia, susodina apaštalus į valtį ir išsiunčia į kitą kranto pusę, kad jie irgi kvailų idėjų neprisirankiotų į galvą.
Bet Jėzus nuo jų atsitraukia, susodina apaštalus į valtį ir išsiunčia į kitą kranto pusę, kad jie irgi kvailų idėjų neprisirankiotų į galvą. Taip, Jis yra tas Mesijas, kuris atėjo, Jis yra tas lauktasis karalius, bet Jis yra kitoks. Jis kalba apie savo kūną (ne, net ne kūną, o mėsą (!), juk vartojamas žodis gr. sarx - mėsa, o ne gr. soma - kūnas), kurį reikia valgyti (ir net ne valgyti, o, kaip jau šioje vietoje Jėzus sako, gr. phago - čiaumoti!), idant žmogus turėtų gyvenimą. Iš tiesų, Jis yra tas Mesijas, kuris atėjo, Jis yra tas lauktasis karalius, bet Jis yra kitoks.
Taigi, pasitikėjimas yra tikėjimo pagrindas, o ne įsitikinimai ir jų argumentacija. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė kviečia mus apmąstyti Eucharistijos įsteigimo slėpinį ir atnaujinti savo santykį su brangiausia Dievo meilės paslaptimi. Galbūt ir mes kartais panašiai pasipiktiname.
Jėzus - Gyvybės Duona
Jėzus save vadina duona - tuo, kas būtiniausia, reikalingiausia, esmingiausia kiekvienos dienos gyvenime. Nors žmonės seka Jį, jie nesuvokia, kad iš tiesų pati širdis, pati Dvasia kviečia juos sekti Jėzumi, ir Jėzus skuba pataisyti tą jų klaidą, sako: „Jūs mane sekate ne todėl, kad išgirdote mano žodį, bet todėl, kad valgėte duonos“ (plg.
Ir Jėzus sako: „Štai Žodis, štai aš pats esu ta gyvoji duona, kuria atėjau jus pamaitinti“ (plg. Todėl Eucharistijos dovana kelia pagarbią nuostabą. Jėzus žino, jog Tėvas jo prašo ne vien pamaitinti žmones, bet ir dovanoti save patį, savo gyvenimą, savo kūną ir širdį tam, kad ir mes galėtume iš tiesų gyventi. Kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM yra Mažesniųjų brolių ordino vienuolis, Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaras.
Galbūt ir mes kartais panašiai pasipiktiname. Mums būtų patogesnis toks Dievas, kuris yra kažkur toli, nesikiša į mūsų reikalus, kuriuos norime tvarkytis patys. Tačiau Dievas tapo žmogumi, įžengė į pasaulio konkretumą, jį domina visas mūsų gyvenimas: jausmai, dienos eiga, darbas, kiekvienas dalykas.Jam galime pasakoti apie visa tai, Jėzus trokšta tokio artimo ryšio su mumis. Tik jis gali pamaitinti mūsų sielą, atleisti blogį, kurio vieni negalime įveikti.
Eucharistija yra neįkainojama Dievo dovana mums, žemės keleiviams. Meilė Jėzui sekmadienio pareigą dalyvauti Mišiose padaro labai lengvą; meilė skatina dalyvaujant Mišiose priimti šv. Komuniją. Aišku, prieš tai pasitikrinus, ar esame Dievo malonėje, tai yra ar mūsų sąžinės neslegia kokia nors didelė nuodėmė, kurią reikėtų pašalinti priimant Sutaikinimo sakramentą. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė tepasitarnauja mūsų tikėjimo ir meilės dangiškajam Svečiui atnaujinimui.
Evangelijos žodžiai
"Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos-gyvens per amžius."
Vieną ketvirtadienio vakarą, bažnyčiai susirinkus melstis, kai sustoję ratu ir susikibę rankomis buvome Viešpaties akivaizdoje, iškilo palyginimas, kad Viešpats kviečia mus tapti Jo duona. Jėzus sakė: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos - gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gyvybę (Jono 6, 51).
Kristus atidavė už mus savo gyvybę, krisdamas kaip grūdas, aukodamasis, kad gimtų Bažnyčia, kuri tęs Jo tarnystę žemėje kaip Jo fizinis kūnas. Tad kaip mes, Jo Bažnyčia, toji daugybė, kurie esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui - vieni kitų nariai, tampame duona? Koks kelias nuo mažytės į žemę beriamos sėklos iki viliojančio ragauti duonos kepalo?
Gyvenimo kelias iki tapimo Duona
Kiekvienas tikintysis, trokštantis atspindėti Kristų, yra pašauktas būti grūdu, kuris turi kristi į žemę ir numirti - ir turbūt kiekvienas savaip. Pasėjus reikia ilgai laukti brangaus žemės vaisiaus… Čia reikalinga kantrybė, ištvermė ir atsparumas, nes aplinkos sąlygos ne visuomet būna palankios - žemė gali būti prastai įdirbta ir kieta, žiema gali pasitaikyti atšiauri ir sunki, gali užklupti ilgalaikė sausra ar be perstojo pliaupti lietūs, apnikti kenkėjai… Arba užpulti paukščiai ir sulesti dar nesubrendusius vaisius.
Užaugęs kvietys nupjaunamas ir guldomas su kitais kviečiais - arčiau jų nei kada anksčiau, ir tuo pačiu jų spaudžiamas ar slegiamas. Tešla maišoma iš miltų, druskos ir vandens. Esi permaišomas su kitais, galbūt įdedama priedų, kurie tau visai nepatinka, tu nenori, kad jie būtų šalia. Jie erzina ir trukdo. Kam čia tas duriantis kmynas, aštri kalendra ar koks pernelyg ryškaus skonio česnakas? Kam tas raugas? Dar visą tešlą nori išpurenti... Čia esi pasūdomas.
Į deginančią ugnį… Joje turėsi išbūti tiek, kiek reikia, kad taptum tinkamas. Gal tapsi pluta, o gal minkštimu, esančiu pačiame viduryje. Ir štai, atėjus nustatytam metui, ant Viešpaties stalo jau garuoja malonų kvapsnį skleidžianti šviežia duona. O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną - gyvens per amžius“.
Po stebuklingo duonos padauginimo (žr. Žmonėms prašant Dievo duonos, Jėzus sakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35). Tuomet Jėzus dar aiškiau kalbėjo: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 51.54).
Evangelijoje pagal Luką skaitome: „Paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19-20). Kristaus Kūno ir Kraujo šventė yra skirta tam, kad atnaujintume savo tikėjimą ir meilę Eucharistiniam Jėzui.
Žmogus tik tuomet jaučiasi laimingas, kai yra mylimas. Mums labiausiai yra pažįstama draugų, tėvų, brolių, seserų ir sutuoktinių meilė, ir jaučiamės laimingi, kai būname jų mylimi. Suvokdami Jėzaus meilę, mes bandome, nors ir netobulai, atsiliepti. Meilė skatina dažniau adoruoti Eucharistiją - pabūti Jėzaus artumoje, išsakyti jam savo meilę ir su juo, kaip geriausiu draugu, aptarti savo kasdienį gyvenimą: džiaugsmus, rūpesčius, galbūt bėdas.
Jėzus kviečia kokybiniam šuoliui: priminęs Dievo duotą maną, kuri padėjo protėviams išgyventi dykumoje, duonos simbolį pritaiko sau pačiam. Kitaip tariant, be jo mes negyvename, tik gyvuojame. Tik jis leidžia jaustis mylimais tada, kai visi kiti nuvilia, mylėti ir atleisti tada, kai sunku. Duonos palyginimu jis apibendrino visą savo esatį ir misiją, kuri galutinai išryškėjo paskutinės vakarienės metu.
Murmėjimas
Tačiau Evangelijoje skaitome, jog žmonės vietoj nuostabos pradėjo piktintis. Jie galvoja: jį pažįstame, pažįstame jo šeimą; kaip jis gali sakyti: aš esu duona, nužengusi iš dangaus? Anuo metu žydai ėmė murmėti apie Jėzų, kadangi jis buvo pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus.“ Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Jėzus jiems atsakė: „Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
| Jėzaus žodžiai | Jono evangelijos eilutė |
|---|---|
| Aš esu gyvenimo duona | Jn 6, 35 |
| Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus | Jn 6, 51 |
| Kas valgo šitos duonos-gyvens per amžius | Jn 6, 51 |
| Štai duona, nužengusi iš dangaus,-ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė | Jn 6, 58 |