Vincas Kudirka (1858-1999) - gerai žinomas Lietuvos prozininkas, poetas, publicistas ir kritikas, vertėjas, taip pat laikraščio „Varpas“ redaktorius ir vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Jo asmenybė buvo sudėtinga: joje derėjo švelnumas ir ryžtingumas, nerami ir maištinga siela.
V. Kudirka gimė 1858 m. Vilkaviškio apskrityje, Paežeriuose, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš tėvo jis paveldėjo kategoriškumą, atkaklumą, reiklumą sau ir kitiems, aštrų žodį. Mokykloje V. Kudirka pasižymėjo visokeriopais savo gabumais. Jam gerai sekėsi mokytis gimnazijoje, mėgo meną, šokį, linko į lenkišką kultūrą. Tėvo verčiamas buvo įstojęs į Seinų kunigų seminariją, bet po dviejų metų pašalintas dėl „pašaukimo stokos“.
Po Seinų seminarijos išvyko studijuoti į Varšuvą (į filologijos fakultetą, vėliau medicinos fakultetą), nes Lietuvoje buvo laukiami tik kunigai ir gydytojai. 1889 m. baigęs universitetą, Kudirka ėmė leisti „Varpą“ ir tapo jo redaktoriumi. 1890 -1894 m. dirbo gydytoju Šakiuose. Tuo metu jau sirgo tada dar nepagydoma liga - džiova, kuri jį pakirto vos 40-ies metų.
Nuo gimnazijos laikų rašė eiles, leido pašaipūnišką laikraštėlį. Vėliau eilėraščiai tapo Lietuvos ateities vizijomis, kovos manifestais. Pirmas lietuviškas V. Kudirkos kūrinys išspausdintas „Aušroje“ 1885 metais. Tai buvo nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos?“, tačiau dėl jo V. Kudirka tapo žinomas. V. Kudirka mėgo rašyti proginius eilėraščius, kuriems artimas didaktinis turinys.
Kūryba ir palikimas
V. Kudirka rašė satyras, straipsnius, vertė dramas. Jo palikimas - tai satyriniai apsakymai „Viršininkai“, „Vilkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, poezijos rinkinys „Laisvos valandos“, lietuvių liaudies dainų rinkinys „Kanklės“. Satyrose sujungė minties poeziją, simbolių ir alegorijų bei absurdo elementus. Visose satyrose išjuokė vieną ir tą patį dalyką - vaitų viršininkų laisvą gyvenimą, savo pareigų nesupratimą ir kyšių ėmimą, lengvą pinigų pelnymąsi iš išgalvotų dalykų (bei lengvo pasipelnymo būdo ieškojimą).
Kudirka pasižymėjo kaip rašytojas, literatūros kritikas, lietuvių tautosakos rinkėjas ir vertėjas. Didžiąją dalį savo kūrybos paskelbė „Varpe“. Visa, ką parašė lietuviškai, parašė per 10 metų. Paskutinieji kūrybos metai itin reikšmingi. Jis buvo kategoriškas publicistas, suvokęs pareigą savo tautai; dėl to ir visą gyvenimą paskyrė visuomeninei veiklai. Didžioji prozos dalis yra proginė ir oratorinė, poezijoje jis reikalavo griežtos strofos, bet gausiausias palikimas - publicistika.
V. Kudirkos politinės pažiūros liberalinės ir demokratinės. Jo idealais tapo laisvė, lygybė ir brolybė. Vytautas Kavolis apie V. Kudirką rašė: „Kudirka savyje vienijo maironiškąją romantiką ir šliūpiškąjį socialinį kovingumą, griniškąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus. Visus šiuos elementus Kudirka jungė vienkartinėje asmeninėje įtampoje, bendruomenei pasiaukojusio individualisto ištikimai atliktame istoriniame vaidmenyje.
V. Kudirkos antisemitizmas: Faktai ir interpretacijos
Ar V. Kudirka buvo antisemitas? Tam tikra prasme - taip. Tačiau svarbu suprasti kontekstą ir laikotarpį. V. Kudirkos ankstyvojoje publicistikoje (iki 1891 m.) randame antisemitinių tekstų, viename iš jų jis mini Drumontą, antižydiškų paskvilių autorių. Antisemitinis V. Kudirkos straipsnis iš tikrųjų aršus ir labai negražus (vienintelis tokio pobūdžio, reikia pasakyti), jo publicistikoje.
Kokios yra V. Kudirkos antisemitizmo šaknys? Jį galėjo bent kiek paveikti folklorinė tradicija, gal tam tikru momentu ir minėtos prancūziškos sugestijos, bet pagrindas - reali krašto ekonominė situacija. Lietuviai tuo metu buvo smulkių ir vidutinių žemdirbių tauta. Iš lėto vyko jos modernėjimo procesas. Šitame kelyje pagrindiniai, jeigu ne vieninteliai konkurentai buvo žydai, pelnęsi iš tarpininkavimo, prityrę ir dėl to daug apsukresni, gudresni už kaimiečius. Žydai buvo beveik vieninteliai miestelių karčiamų savininkai, krautuvininkai.
Štai iš čia vykstančios konkurencinės kovos ir antisemitizmo reiškiniai, kurių esama visų to laikotarpio tautų ankstyvuosiuose tautinių sąjūdžių laikotarpiuose. Beje, tie keli ,,Tėvynės varpų‘‘ antisemitiniai straipsniai pasirodė irgi tik ankstyvuoju ,,Varpo‘‘ laikotarpiu - 1890-1892 metais.
Minėtinas būdingas 1892-ųjų straipsnis. Jo pradžioje Kudirka aptaria žydų polinkį šlietis prie vienos ar tos tautos. Štai dar neseniai Lietuvos žydai kalbėjo lenkiškai ir apibrėždavo save kaip ,,Senojo Testamento lenkus‘‘; carizmo metais jie kalba rusiškai ir linksta į rusų tautą.
Turime atsižvelgti, kad Kudirkos antisemitiniai pasakymai visiškai kitaip skambėjo XIX a. pabaigoje ir kitaip šiandien, kai turime tragišką Holokausto patirtį. Šiandien tie dalykai įgauna nepalyginti didesnį aštrumą, bet tai jau mūsų, o ne Kudirkos problema. Grįžtant prie V. Kudirkos, būtina prisiminti, kad jis buvo ne tik ,,didis Lietuvos patriotas‘‘, bet dar ir nuoseklus demokratas, viena iškiliausių Lietuvos istorijos asmenybių.
Eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos“
1885 m. laikraštyje „Aušra“ išspausdintas pirmasis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos“, buvo apie žydus. Kūrinyje satyriškai paaiškinama, kodėl žydai nevalgo kiaulienos. Eilėraštyje pasakojama, kaip viename Lietuvos miestelyje apsilankiusį Kristų sutiko žydai. Norėdami patikrinti jo galybę, po tuščia medaus statine vienas iš jų pasislėpė. Tuomet Kristus sulaukė klausimo - kas gi pakliuvo į tuščią statinę? Kristus atsakęs, kad po statine yra kiaulė. Ją pakėlus, į iš tiesų nubėgo kiaulė. Sutrikę žydai ieškojo kiaule paversto savo draugo, tačiau nerado. „Dėl to tai žydai nieko nedaro kiaulienai,/Nes Ickaus neatranda da iki šiai dienai“, - baigiama V.Kudirkos poema.
Anot Vytauto Toleikio, V. Kudirkos antisemitizmas iš dalies esą kilęs dėl asmeninių priežasčių. Kai Šakiuose išvydo konkurentą, miestelio žydai profesionaliai organizavo buto boikotą, gydytojas kelis mėnesius niekaip negalėjo išsinuomoti pastogės, glaudėsi pas kleboną nešildomoje pašiūrėje. „Tad, aišku, V. Kudirka degė pykčiu. Ne veltui debiutinis jo kūrinys - „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos“, - sako V. Toleikis.
V. Kudirkos kūrybos svarba
V. Kudirka buvo didelių gabumų, talentingas, didelio asmeninio žavesio žmogus, turėjęs anuo metu labai gerų profesinės karjeros galimybių, bet pasirinkęs tarnavimą savo pavergtai, suvargusiai tautai, tarnavimą su didžiausiu savęs atsižadėjimu, nepabijojęs skurdo, kalėjimo, per ankstyvos mirties.
Mes galime pagrįstai didžiuotis savo himnu ne tik dėl to, kad jis atlaikė dešimtmečių persekiojimus ir carinės valdžios, ir dar daugiau - sovietinės okupacijos metais, bet ir dėl to, kad jis yra išskirtinis savo teksto prasmingumu. Tai ne tik tėvynės grožio pašlovinimas arba karalių išaukštinimas, kaip daugelyje himnų, bet kilnios tėvynės meilės programa.