Šiame straipsnyje apžvelgiamos įvairios teatro patirtys, spektakliai ir režisierių interpretacijos, pradedant klasika ir baigiant šiuolaikiniais kūriniais. Nuo Shakespeare'o iki Bulgakovo, nuo Islandijos iki Lietuvos, teatras atsiskleidžia kaip priemonė pažinti save ir visuomenę.
Oskaro Koršunovo "Miranda": Šekspyro interpretacija
Lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas rugpjūčio 3 dieną Gdanske parodė savo spektaklį „Miranda“ - inscenizaciją pagal Williamo Shakespeare‘o „Audrą“ ir kitus kūrinius.
Po premjeros supratau, kad pastačiau įdomią pasakišką istoriją, tačiau kažką praleidau, kažko šiame spektaklyje man trūksta. Grįžęs iš Islandijos - taip pat salos - į Vilnių, grįžau ir prie Shakespeare‘o „Audros“.
Koršunovui pavyko neįtikėtinas dalykas: naudodamas kamerines priemones ir remdamasis Šekspyro tekstu režisierius sukūrė ne tik nuostabų spektaklį, bet ir sukrečiantį bei itin tikslų komunistinio režimo paveikslą.
Jei pažvelgtume į tai iš metafizinių pozicijų, Miranda yra jo siela. Todėl kitame „Audros“ pastatyme nusprendžiau atidžiau pažvelgti į jų santykius.
Tėvo ir dukros ryšiai Shakespeare‘o kūriniuose nagrinėjami nepaprastai dažnai; pavyzdžiui, Ofelija neturi motinos, ją išauklėjo Polonijus; panašiai yra ir „Karaliuje Lyre“.
Budrys ir Gintautaitė jau pirmuosiuose „Mirandos“ epizoduose kuria vientisus, įtikinančius ir psichologiškai pagrįstus savo veikėjų portretus, o vėliau švariai ir efektingai persikūnija į vis naujus Šekspyro fabulos veikėjus.
Ši vizija nebūtų pavykusi, jei ne žaisminga, bet neperdėta, neperspausta vaidyba.
Sovietinė interpretacija
Sovietų Sąjungoje buvo apstu tokių salų, kaip toji iš „Audros“, į kurią būdavo išsiunčiami nesitaikantys su sistema, dažnai - menininkai.
Ir tokia sala visiškai neturėjo būti Sibiras - o socialistiniai, mažutėliai butai. Į juos buvo kišami žmonės, atimant iš jų saviraiškos galimybę, uždraudžiant išvažiuoti - juk ir Prosperas negalėjo išplaukti iš savo salos.
Tie butai buvo mažutėliai narveliai, bet būtent juose vyko įvairiausi stebuklai, kokie vyksta Prospero saloje. Būtent tuose niūriuose betoniniuose blokuose menininkai ir intelektualai kūrė savo dvasinį pasaulį, ten auklėjo savo mirandas. Ir panašiai kaip Prosperui, tiems žmonėms svarbiausia buvo knygos.
Atsitiktinumas ir Paradoksas Teatre
Man „neatsitiktinis“ atsitiktinumas scenoje visada yra sunkaus darbo pasekmė. Tai, kas yra pernelyg intelektualizuota, pernelyg išgalvota, teatre niekad neįdomu.
Teatras visada yra kažkas daugiau: sumanymas plius atsitiktinumas, kurs iš tikrųjų nėra atsitiktinumas.
Mariaus Ivaškevičiaus pjesė "Kantas"
Kovo 2-ąją Vilniaus mažajam teatrui švenčiant 35-ąjį gimtadienį, kviestinei publikai buvo parodytas beveik penkių valandų trukmės Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ eskizas.
Tumino dvasia sklando spektaklyje „Kantas“, ir tai atrodo kaip gražus Oskaro Koršunovo, pirmą kartą dirbusio Mažajame teatre, gestas.
Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą.
Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir aukščiausio profesionalumo menininkų komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.
Spektaklio ašis - Kirilo Glušajevo Kanto ir Ramūno Cicėno Martino duetas, įkūnijantis tikrą, žemišką ryšį metafizinių ir kitokių idėjų pasaulyje. Jie yra vienas kito atrama ir net savotiškas atspindys.
Abu aktoriai aiškiai yra užčiuopę ir išgryninę savo personažų esmę.
Tačiau virtuoziška aktoriaus vaidyba Martiną paverčia subtilesniu ir įvairiapusiškesniu personažu nei farso ar burleskos tarnas.
Jis nuoširdžiai įsitraukia į filosofinius pokalbius ir aistringai gilinasi į laiko egzistavimo klausimą.
Vis dėlto tema nėra taip išgryninta kaip ankstesnėse su istorija ir istorinėmis asmenybėmis žaidžiančiose pjesėse „Madagaskaras“ ir „Mistras“.
Vizualiniai elementai ir scenografija
Ne, ne ex nihilo, bet iš sumaniausiai apgalvotų detalių. Choreografiško sriubos valgymo ir ašakos ar musės gerklėje įstrigimo, balto-raudono-balto-raudono-raudono vyno pylimo iš to paties grafino, siurrealistinių laiko grįžimo atgal epizodų ir, žinoma, paslaptingosios Senutės (Ilona Kvietkutė) anapus kambario.
Ypač įdomios Rimo Sakalausko, panaudojus dirbtinį intelektą, sukurtos instaliacijos, kartas nuo karto rodomos ant sienos kabančių paveikslų rėmuose.
Kaip Kantas su bičiuliais kiekviename anekdote ieško moralo, taip ir spektaklio kūrėjai, regis, kaip kokie švietėjai neatsispiria pagundai rėžti publikai pamokančią ištarmę.
Kulinariniai įspūdžiai Šiauliuose
Šiauliuose galima rasti įvairių kavinių ir restoranų, siūlančių įvairius patiekalus: nuo pusryčių iki baroko epochos įkvėptų valgių.
Rekomenduojamos vietos Šiauliuose
- Presto: Greiti ir įvairūs pusryčiai, XVI a. baroko epochos patiekalai.
- Boho: Stilinga vieta su europietišku asortimentu, prancūziškais pyragaičiais.
- Leja: Prašmatnus restoranas su sveiku maistu ir Gian Luca Demarco sudarytu meniu.
- Morganas: Restoranas su istorija, siūlantis brandintą mėsą ir šviežias daržoves.
- Žemaitis: Lietuviška virtuvė, sotūs patiekalai ir gyvo garso koncertai savaitgaliais.
- Trys: Šeimos restoranas su modernia, europietiška, sezonine virtuve.
- Valerijonas: Arbatinė su sveikuolišku meniu, tinkanti vegetarams ir veganams.
- Rūta: Kavinė su gardžia kava ir įvairiais saldėsiais.
- Žvejų užeiga: Restoranas su Rėkyvos ežero panorama ir žuvies patiekalais.
- Cask 215: Gastropub'as su amerikietiškais ir britiškais patiekalais, vėlyvaisiais pusryčiais.
- Dramaturgo: Baras su teatrališka aplinka ir pasaulio virtuvių skoniais.
- Rock ’n’ Roll Pub: Airiško stiliaus pub'as su roko hitais ir airiškais patiekalais.
"Respublika": Gastrolės Europoje
LNDT spektaklis „Respublika“ tęsia gastroles po Europos teatro scenas ir tapo Łukaszo Twarkowskio vizitine kortele.
Briuselis
Gegužės 23, 24 ir 25 dienomis „Respublika“ buvo rodoma tarptautiniame scenos menų festivalyje „Kunstenfestivaldesarts“.
Spektaklis sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo, o paskutiniame rodyme dalyvavo 900 žmonių.
Atėnai
Birželio 13, 14, 15 dienomis spektakliai vyko po atviru dangumi Atėnuose, „Malakasa Terra Vibe“ erdvėje.
Spektaklis sulaukė rekordinio kiekio žiūrovų - kiekvieną rodymą stebėjo virš tūkstančio žiūrovų, o trečiąjį - 1600 žmonių.
Ateities scenarijai
Spektaklyje kalbama apie žmones, kurie ateityje matys kaip absurdas ir chaosas valdo pasaulį ir galvos, kad reivas yra vienintelė išeitis.
„Labai aiškiai pajutome, kad viskas pildosi ir tai nėra lengvas jausmas“, - teigia Łukasz Twarkowski.
| Miestas | Data | Žiūrovų skaičius |
|---|---|---|
| Briuselis | Gegužės 23-25 | 900 |
| Atėnai | Birželio 13-15 | 1000-1600 |
"ALBA Bistro": Klaipėdos perlas
Restoranas ALBA Bistro Klaipėdoje yra šokiruojamai neeilinis, pribloškiantis ir priskiriamas geriausių Lietuvos itališkų restoranų trejetukui.
Šefas Tomas Petrikas
Šefas virtuvėje yra garsenybė, Tomas Petrikas, su tarptautine patirtimi ir nerealiai tvirta, kūrybiška ranka ir dėmesiu sudėtinėms dalims.
Valgiaraštis ir detalės
Aukšto lygio restoraną visada išduoda detalės, kurios žinovui yra lyg atversta knyga.
Pavyzdžiui, skirtinga, tiksliai pritaikyta, duona prie skirtingų patiekalų. Taip, tame valgiaraštyje norisi visko.
Carbabineros, tos giliavandenės, ryškiai raudonos, tiksliau, kraplako spalvos, krevetės yra Lietuvoje retai sutinkamos: jos yra itin brangios, bent pusantro šimto eurų už kilogramą, ir čia vienos didelės krevetės patiekalas kainavo 14 EUR.
Italų picininkas kildina tešlą iki 72 valandų (kas domisi picomis, žinos, ką reiškia), ir miltai yra ne vien super-baltieji 00 (du nuliai), bet su 1 malimo klasės priemaiša (akmens girnos, “macinato al pietra”) - juose daugiau sėlenų priemaišų.
Dviese pavalgėme už 86 eurus, ir dar dešimt palikau arbatpinigių. Šlovė jiems.
"Mane vadina Kalendorium": Spektaklio apžvalga
Iki šiol Oskaras gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą kartu su savo mama Klara mažame Latvijos miestelyje. Jis mintinai išmoko visų vardadienių datas, todėl vietiniai jį praminė Kalendorium.
Oskarui labai svarbu daug vaikščioti ir vengti streso, nes kitaip jis gali vėl atsidurti klinikoje. Kartą per savaitę jis užeina pasikalbėti pas vietos kunigą Arvydą.
Pamažu jo kasdienybė pradeda keistis, kai kunigas pasiūlo pasirinkti svarbiausią savaitės žodį ir kasdien apie jį rašyti.
Oskaras tampa svarbia figūra mažame miestelyje ir kitų vienišų atstumtųjų gyvenimuose.
„Datos yra tikros, ir žmonių vardai yra tiesa. Dėl to aš galiu būti ramus. Visa kita su klaustuku“ (p. 183).
Turi būti veiksmų, atgaivinančių dvasią, leidžiančių pajusti tarpusavio bendrumą.
Kritika
Pamiršęs pridurti, jog greičiausiai tiems, kurie neskaitė puikiojo Andrio Kalnozolo romano „Mane vadina Kalendorium“.
(Nors sutikau ir neskaičiusiųjų, kurie sužavėti spektakliu neliko).
Bet keturias valandas dar kartą skaityti vizualizuotą kur kas prastesnę romano kopiją - nemenkas išbandymas net ir patiems tolerantiškiausiems.
"Tiesiog pasaulio pabaiga": Valentino Masalskio režisūra
Žiūrėti Valentino Masalskio režisuotą spektaklį „Tiesiog pasaulio pabaiga“, kai prieš keliolika metų esi tris ar keturiskart matęs Gintaro Varno „Tolimą šalį“, yra nelengva.
Aktorius Giedrius Arlauskas, spektaklyje atlikęs pagrindinį Luji vaidmenį, atrodė esąs apimtas beveik beveidės ir bekraujės būsenos.
Tačiau „Tiesiog pasaulio pabaiga“ grindžiama stanislavskišku susitapatinimu su veikėju ir giliu žmogiškumu.
Luji labiau primena žmogų, stovintį parduotuvėje prie duonos lentynos ir pusantros valandos žvelgiantį į skirtingas duonos rūšis, nei žmogų, netrukus mirsiantį nuo AIDS (nors pjesėje tai neparašyta, niekam ne paslaptis, kokiai mirčiai ruošėsi pats J.-L. Lagarce’as).
Visai kitokia yra Luji brolio žmoną Katriną vaidinanti aktorė Ieva Labanauskaitė.
Nesu tikra, ar šio teatro sezono moterų vaidmenų galerijoje mačiau ką nors stipresnio.
Jos sriubos išliejimo iš puodo mizanscena yra viena stipriausių kūrinio vietų, kai supranti, kad nereikia jokių avarijų ir stichinių nelaimių, - kartais užtenka išversti puodą, kad pro akis prabėgtų visas gyvenimas.
Daugiausia jie žiūri į sriubą, į lėkštę, stalą, duris ar grindis.
Visi spektaklio „Tiesiog pasaulio pabaiga“ veikėjai nudelbę akis vis kažkur žiūri ir kažko laukia, kartkartėmis dėbtelėdami vienas į kitą, atsargiai, tarsi vien nuo pažvelgimo galėtų užsigauti ar net numirti.
Nes nieko daugiau čia nėra.
Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.