Žmonija jau spėjo įminti daugybę paslapčių, iki smulkiausių dalelių išskaidė ir ištyrė kiekvieną žmogaus organizmo ląstelę.
Mitybos įpročiai ir pasirinkimai
Britų mokslininkai nustatė, kad būsimo kūdikio lytį gali lemti ir mamos maitinimosi įpročiai iki nėštumo. Paaiškėjo, kad moterys, valgančios kaloringą maistą ir reguliariai pusryčiaujančios, dažniau gimdo berniukus. Besilaikančioms dietos ir rūpestingai skaičiuojančioms kalorijas moterims tikimybė susilaukti berniuko - 45 proc.
Britų specialistai atliko tyrimus, kas turi įtakos būsimo vaiko lyčiai. Paaiškėjo, kad vyrams didesnė tikimybė susilaukti sūnaus jei jų giminės medyje buvo daug... vyrų.
Mėsos vartojimo įtaka visuomenei
Aš ne kartą lankiausi mėsos kombinate. Mane maloniai nuteikia čia vyraujanti tyla gamybos proceso metu. Jokių jausmų, jokių minčių, visiškai susitelkiama ties atliekamomis operacijomis. Kiekvienas išmanė savo darbą ir galvojo tik apie tai, kaip jį geriau atlikti.
Žmogaus sąvoka ir mėsos vartojimas
Tarkim, jie negalvojo apie tai, kad gyvūnai, kuriuos jie žudė ir mėsinėjo, išoriškai niekuo nesiskyrė nuo jų pačių. Bet jeigu tuos gyvūnus pavadintume (pagal išorinį panašumą!) „žmonėmis“, kaipmat sugriūtų pasaulis. Tokiu atveju civilizacija atrodytų siaubinga, antihumaniška, žvėriška. O visi mes būtume pavadinti… „žmogėdromis“.
Humanidas - tai dar ne žmogus. „Žmogaus“ sąvoka mažiausiai remiasi jo kūnišku pagrindu. Žmogus - pirmiausia Reicho pilietis, kultūringa, mąstanti būtybė, turinti nuosavybę, profesiją, šeimą. Žmogus yra tai, kas turi žmogaus statusą. Priešistoriniais laikais viešpatavo kitokios sąvokos, kuriomis „žmogus“ buvo apibūdinamas ne pagal vidines savybes, o vien tik pagal kūno požymius.
Kalba ir mėsos vartojimas
Svarbiausia - kalba. Jei tą kanopą pavadintume „pėda“ (tas pats išorinis panašumas su žmogaus galūne), sugriūtų pasaulis. Išeitų, kad žmogus valgo žmogų. Kažkokia nesąmonė.
Specialiosios Reicho tarnybos rūpinasi, kad žodžiai būtų vartojami teisingai, saugo esmines mūsų civilizacijos sąvokas. Negalima paprašyti: „Man, prašom, du kilogramus moters riešų.“ Tai skamba siaubingai. Negi mes kokie pabaisos? Valgome moteris. moterimi, turinčia „riešus“, gali būti tik žmogus. storai turi ne „riešus“, o „letenas“. Ne „pėdas“, o „kanopas“.
Paprašyti: „Man du kilogramus moters pėdų“, - siaubinga. Žmonės sako: „man du kilogramus storų kanopų.“ Nejau žmonės turėtų kreipti dėmesį į išorinį panašumą? Kodėl tokiu atveju priešistoriniais laikais niekas nekreipė dėmesio į išorinį gyvūnų ir žmonių vidinių organų panašumą? Nieko amoralaus, kad rijai širdį, kaip du vandens lašai panašią į tavąją.
Istorinis kontekstas ir mėsos vartojimas
Negalime paneigti, kad Hitleris ir jo nacistinė filosofija niekaip nepaveikė mūsų civilizacijos gimimo. Jis, sekdamas Nyče, privertė suabejoti sąvokomis, kurios atrodė amžinos. Ir pirmiausia pačia „žmogaus“ sąvoka. Čia glūdėjo blogis ir čia buvo jų veiksmų gėris.
Fašizmas ir žmogaus samprata
Hitlerio atneštas blogis tas, kad jis skatino žmonių žudynes ir leido žudyti tokias pat būtybes kaip jis. Bet kaip ir jo amžininkas Stalinas, jis rėmėsi Nyčės (ir krikščionišku!) postulatu apie žmogaus neišbaigtumą, neapibrėžtumą. Vienas norėjo padaryti (ir padarė) iš žmogaus viena, kitas - kita. Kas yra žmogus - niekas nežino ir nesužinos. Abu tironus vedė laisvės idėja.
Mūsų civilizacija yra viena iš galimų šios laisvės apraiškų. Mes atmetame bolševizmą, fašizmą ir nacizmą kaip žiaurų, nežmonišką reiškinį. Jau daugelį šimtmečių pas mus žmonės nežudomi. Bet pati Nyčės mintis, kurią perėmė nacistai, - kad nebūtinai išorinis, kūniškas apvalkalas, primenantis žmogų, sutampa su „žmogaus“ sąvoka, - pasirodė esanti vaisinga.
Be to, galima pažymėti, kad nacistai buvo pionieriai, tapę pereinamojo laikotarpio aukomis. Jie veikė epochoje, kada visos į žmogų panašios būtybės buvo laikomos žmonėmis. Dėl to jie atsidūrė konfliktinėje situacijoje, konfrontuodami su žmogiška morale, pasirodė, kad yra tikri niekšai. Sunku įsivaizduoti, bet planetoje nebuvo į žmogų panašių gyvūnų!
Suvaryti į koncentracijos stovyklas, žmonės savo sąžine ir psichinėmis savybėmis išliko žmonėmis. Kad ir kaip nacistai bandė save ir kitus įtikinti, kad tai tik primityvūs padarai, „žemesnioji rasė“, panaši į gyvūnus, - vis dėlto tai buvo melas. Bent jau todėl, kad ten, koncentracijos stovyklose, kaip liudija archyvai, buvo įkalinti dideli protai. Ten buvo rašomos eilės, patiriami aukščiausi jausmai.
Tokiu būdu mūsų civilizacijos ištakose glūdi ne fašizmo nežmoniškumas, o tik pats žmogaus sąvokos nesutapimas su tam tikra kūno sandara. Prielaida, kad ne kiekvienas anatomiškai „žmogiškas“ kūnas yra žmogus, aptinkama jau Nyčės kūryboje. Jis padėjo atsikratyti krikščioniško unifikuoto požiūrio į bet kokią būtybę, turinčią „žmogišką“ kūną, kaip į žmogų.
Reikia pasakyti, kad tiems laikams (nepamirškime, kad storų tada nebuvo!) tai buvo beprotiška idėja. Idėja, kelianti grėsmę kiekvienam žmogui, kurį buvo galima palaikyti ne žmogumi, o tiesiog būtybe, turinčia žmogaus kūną. Tai, kas šiandien pas mus neįmanoma, buvo įmanoma tolimame XX amžiuje. Ir visiškai aišku, kodėl su fašizmu buvo taip greitai susidorota.
Bandymas realiai įrodyti, kad žmogišką kūną turinčios būtybės gali būti ir žmonės, ir ne žmonės, tai yra paprasti gyvuliai, žlugo. Tai buvo tik idėja, praktiškai nepagrįsta. Bandydami pritempti realybę prie idėjos, fašistai mėgino paversti visaverčius žmones gyvūnais. Beprotiškas bandymas pralenkti laiką! Nuogi, purvini, suvyti į vieną vietą žmonės nesiliovė buvę žmonėmis.
Kad ir kaip skaudu suvokti, bet negalime neigti, kad šiuolaikiniai storai - pasaulio fašistinio pakeitimo rezultatas. Praėjus šimtui metų po pirmojo fašistų pasirodymo istorinėje arenoje, jiems, kaip žinome, pavyko atsigriebti 2098 metais. Civilizacija toli gražu buvo ne tokia, kokia gyvavo XX amžiaus viduryje. Žmogaus sąvoka išklibinta, praradusi aiškias ribas, tad mes turime visišką teisę kalbėti apie pirmųjų storų atsiradimą.
Jau buvo paplitę („madinga“) lytiškai santykiauti viešose vietose (nekalbant apie vaikščiojimą nuogiems), šeimos faktiškai išnyko, mirtis liovėsi būti paslaptinga, stebėti paskutines mirštančiojo konvulsijas tapo pramoga. Fašistai pasinaudojo tuo, ką vadiname „visišku papročių degradavimu“. Tąkart jie pasirodė esą kone patys protingiausi, nes sugebėjo iškelti nuo beprasmio egzistavimo proto netekusiai būtybei aiškų ir protingą tikslą.
Fašistai tapo visiškai degradavusios ir nugrimzdusios į gyvuliškumą žmonijos sanitarais. Kas galėjo išgelbėti žmogų? Atkurti žmogiškąją rasę?
Dabar atsakykime į, ko gero, patį baisiausią klausimą. Ar tąkart nebuvo koncentracijos stovyklose žmonių? Ar ten nebuvo poetų, mąstytojų? Jie ten buvo. Bet ir kitos, net ir morališkai degradavusios, praradusios bet kokį žmogiškumą būtybės vis dėlto buvo žmonės.