Šiame straipsnyje panagrinėsime arbatos istoriją ir atradimus roko muzikoje. Taip pat apžvelgsime, kaip lietuviški simboliai gali atsirasti netikėtose vietose, pavyzdžiui, ant kombucha butelių.

Grupės "Arbata" Naujienos

Grupė "Arbata" pristato dainą "Man Visko", kurią bus galima rasti 4-ajame Arbatos studijiniame albume. Jo pristatymas numatomas šių metų rugsėjo pabaigoje. "Man Visko" - tai paskutinis pasispardymas prieš 4-ojo albumo pristatymą, kuris dienos šviesą išvys po maždaug mėnesio, kai jau žemę klos raudoni lapai, o vakarais vis labiau norėsis susigūžti ir gurkšnoti arbatą.

Kūrinys "Man Visko" pasakoja apie didmiesčių realybę, kur visi lipa per galvas, siekdami nežinia ko. Kur dangų vis dažniau užstoja industrinis palikimas, o nuoširdumą - kaukės. Čia kiekvienas teisus. Bet tegul kiekvienas eina kas sau.

Roko Muzikos Atradimai ir Grupės "Arbata" Kelias

Jau ne pirmus metus nuolat skaičiuojame lietuviškos muzikos atradimus, neseniai startavo sunkiosios muzikos atradimai, o dabar nutarėme jus supažindinti ir su pastaruoju metu "Music.lt" komandą sudominusius roko kūrinius. Vienuolika metų - tiek laiko roko grupės "Arbata" vaikinai ėjo savo debiutinio albumo pasirodymo link. šią savaitę muzikos parduotuvėse pasirodė "Bomba Records" išleistas vienos nuoširdžiausių lietuviškos scenos grupių kompaktinis diskas "Linkėjimai Tau", kuriame įrašytos laiko išgrynintos, publikos patikrintos dainos.

"Arbata" gimė 2001 metais po vieno "kvartirniko" - koncerto, surengto paprasčiausiai sostinės bute. "Mes nuolat rengdavome "kvartirnikus". Fantastiškas jausmas - butas prisigrūdęs žmonių, visi ragauja vyną, kambario kamputyje sėdi susispaudę muzikantai. Net oro pritrūkdavo, tačiau svarbiausia buvo tų koncertų dvasia. Taigi, po vieno tokio koncerto sėdėjome, gurkšnojome vyną ir galvojome pavadinimus grupei. Buvo įvairiausių juokingų variantų. Tik staiga vienas bičiulis ėmė niūniuoti "Foje" kūrinį - "Dabar ant stalo prieš mane tiktai atšalus arbata..." Man beveik ėmė iš akių byrėti ašaros, sušukau: "Stop! Pavadinimas yra”, - prisimena "Arbatos" gimimą "Zala".

Visą savo egzistavimą "Arbata" eina ta kryptimi, kurią diktuoja muzikantų širdys. Tai nėra lengviausias kelias į populiarumą, tačiau "Arbata" ir nesiekia jį pelnyti bet kokiomis priemonėmis. "žmonės pavargo ko nors ieškoti. Paprastas vartotojas įsijungia radiją ir ima tai, kas jam duodama. Tai ir yra baisiausia. Undergrounde situacija vėlgi dviprasmiška. Jaunos grupės masiškai miršta ir taip pat masiškai susiburia. Tačiau trūksta grupių, kurios būtų unikalios, savitos - dabar gi kolektyvai lipa į sceną neturėdami ką pasakyti. Prieš dešimt metų Lietuvoje buvo kur kas daugiau grupių su savo mintimis ir idėjomis", - teigia Andrius.

Nors šiandieninė Lietuvos muzikos pasaulio situacija ir vertinama skeptiškai, "Arbatos" lyderiui netrūksta ir optimizmo: "Greičiausiai iš muzikos negalėsiu pragyventi. Bet aš jaučiu poreikį kurti -kaifuoju nuo to. Ir jei yra nors keletas žmonių, kuriems tai patinka, kursime ir toliau. Gyvenimas juk nėra vien pinigai. Svarbu jaustis laimingam. Kaip sako mano mama: "Jei nors vienam žmogui suvirpinai širdį, vadinasi, gyvenime nuveikei kažką reikšmingo".

Debiutinį "Arbatos" albumą vaikinai vertina kaip duoklę savo pirmajam gyvavimo etapui. Andrius neatmeta tikimybės, kad ateityje grupės skambesys gali keistis: "Man patinka ieškoti ir atrasti naujas spalvas. Kai grodavome akustiškai, neįsivaizduodavome, kad kažkada naudosime gitaros efektus. Albumas "Linkėjimai Tau" - mūsų istorijos dalis. O dabar reikės judėti toliau".

"Arbatos" lyderis Andrius "Zala" Zalieska pasakoja apie debiutinio albumo dainas:

• "Linkėjimai Tau". Tuo metu buvau žiauriai įsimylėjęs. Parašiau eilėraštį ir išsiunčiau jį. Kaip tik tuo metu į svečiau atėjo Gincė, tuo metu muzikavęs mūsų grupėje, ir pagrojo tiesiog super melodiją. Pasakiau jam, kad ką tik parašiau tokį laiškelį, eilėraštuką. Paniūniavau ir viskas "susivedė". Jausmai žmogui, kurį buvau įsimylėjęs, užgeso, tačiau išliko nuostabi daina.
• "Nuo durų prie durų". ši daina įtakota jau neberengiamo festivalio "Durys". Gaila - buvo puikus festivalis. Atsimenu, kaip po koncerto grįžau namo kupinas įspūdžių: žmonės eina į sceną, stengiasi kažką padaryti. Tai juk yra labai svarbu - kad kažkas judėtų, kažkas vyktų. Svarbiausia - nesustoti.
• "Nieko nuostabaus". Pikta daina. Apie tai, kad niekada negali kažko kategoriškai smerkti, nes negali būti visiškai teisus. Atsistojęs į to žmogaus vietą, supranti, kad nesi kažkuo geresnis. Todėl nereikia skubėti smerkti. šia daina prašau, kad į viską būtų žiūrima su didesne tolerancija.
• "Fėja". Buvo toks laikotarpis, kai kiekvieną penktadienį "tūsindavomės" pas vieną bičiulį. Sėdėdavome, gurkšnodavome labai daug vyno. Pritrūkus jo, bėgdavome į vieną Naujosios Vilnios parduotuvę, kur už prekystalio dirbdavo vienas nuostabus žmogutis. Iki šiol pamenu, kaip paduodama čekį, ji vis sakydavo: "Viskas bus gerai".
• "Arkliai". Buvau susižavėjęs panele, kuri išvažiavo į Ameriką ir mūsų santykiai nutrūko. Ji visada manyje vis rasdavo kažkokį krislą akyje, akmenuką. Savigraužos ir savęs pateisinimo daina.
• "Tu nuostabi". Kartą su draugais susipažinome su viena panele, kuri galvodavo, kad ji tokia nuostabi, kad visi vyrai turi prieš ją kristi. Humoristinė dainelė.
• "žemuogės". Mūsų koncerte lankydavosi panelės, kurios prieidavo ir sakydavo, jog jos irgi užsiima kūryba, kviesdavo ateiti pasiklausyti jų dainuojamosios poezijos. Nuėjau, ir mane žiauriai sužavėjo. Man labai įstrigo tų mergaičių daina "žemuogės". Paklausiau jų, ar galiu "žemuoges" perdainuoti savaip. Jos sutiko. Ir taip iš mergaitiško soprano "žemuogės" virto tikra vyriška daina. Kas galėjo pagalvoti, kad su "žemuoges" sukūrusia mergina aš po trejų metu susituoksiu.
• "Mylimai". Vienas mūsų grupės muzikantas, tuo metu pergyvenęs santykių krizę su savo mylimu žmogumi, sukūrė šią daina, o manęs paprašė parašyti žodžius.
• "Onutė". Atsimenu, buvo toks periodas, kai labai daug tekdavo koncertuoti. Ir grįždami po pasirodymų namo, galvodavome apie tokį žmogų, kuris sugebėtų priimti tave tokį, koks esi.
• "Rūkau, geriu". Tai lyg daina prisiminimas iš tų laikų, kai butuose rengdavome "kvartinius", gerdavome vyną, rūkydavome cigaretes, o į draugių priekaištus teikdavo atsakyti: "Na taip, aš toks - rūkau, geriu". Mūsų gyvenime buvo toks periodas, ir jo neištrinsi.
• "Turbo pana". Kartą repeticijoje mūsų akordeonistas Sigis pasigyrė, kad sugebėjo per keliolika minučių, beplaudamas kojas, parašyti dainą. Iš karto jį prirėmėme prie sienos, ir netrukus kūrinys "Turbopana" jau buvo įrašytas. žinau, mūsų gerbėjai turbūt bus šokiruoti, bet labai gąsdintis nereikėtų - tai viso labo popmuzikos eksperimentas.

Daina Trout ir Lietuviškumo Išsaugojimas

Jurgis Didžiulis kartu su savo ToBeLT (To Be Lithuanian - Būti lietuviu) misija kalbino Dainą savo viešnagės Kalifornijoje metu. Daina Trout, prieš ištekėdama buvusi Daina Šlekytė, yra kompanijos „Health-Ade Kombucha“ įsteigėja ir vadovė - štai šitos puikios kombucha arbatos, kurią čia matote, gamintoja.

Ji užaugo su lietuviais tėvais, Arūnu ir Rūta, ir jos pirmoji kalba buvo lietuvių. Kiekvieną vasarą važiuodavo į „Neringos“ stovyklą Vermonte, kur ją tėvai palikdavo keturioms savaitėms, kad patys galėtų važiuoti į Europą. Be abejo, ėjo į lietuvišką mokyklą kiekvieną šeštadienį - tai jos tėvams labai daug reiškė, ir namuose kalbėjo vien tik lietuviškai.

Aš paprašiau jo man paskolinti 40 tūkst. dolerių, kad galėčiau nusipirkti pirmą gamybos liniją. Į Lietuvą važiuodavome kas ketveri metai, ir lietuvybė buvo mano tapatybė. Tačiau po to, kai tapau suaugusi, dar neturėjau progos nuvykti į Lietuvą - pradėjau mokytis universitete, būdama studentė neturėjau pinigų, paskui kūrėme savo arbatos įmonę.

Daina pasakoja, kad gaminti kombucha išmoko labai seniai - jos močiutė visada užsiimdavo fermentacija, tad iš jos išmoko ir to, ir valgio gaminimo. Kai mokėsi Bostone, jos namuose visada buvo įvairių dalykų - rūgstančių, fermentuojančių ar dygstančių. Iš jų - ir raugintų kopūstų, bet ir daug daugiau nei tai.

Dėl Vyčio, tai yra atskira istorija. Kai pradėjome gaminti kombucha mano bute, ilgai tęsti nebegalėjome - namai tapo raugykla, ir mus iš buto išmetė, nes privačiuose namuose negalima turėti gamyklos. Tada mums reikėjo rasti, kur tęsti gamybą, ir aš nuėjau į lietuvišką banką Kalifornijoje, CLCU, kuriam vadovauja geras mano draugas ir šeimos narys Albinas Markevičius. Aš jo paprašiau man paskolinti 40 tūkst. dolerių, kad galėčiau nusipirkti pirmą gamybos liniją.

Aš prisimenu, kaip jis atsisėdo savo biure ir pradėjo apžiūrinėti mano butelį iš visų pusių, tada pasakė: „Man viskas labai patinka, bet kaip tu tikiesi suklestėti, jei etiketėje nėra jokių lietuviškų simbolių?“ Aš visiškai su juo sutikau - ir taip ant mūsų butelių atsirado Vytis, ir nuo šiol ten visada yra.

Tas mažas žingsnelis man atnešė daug vidinės vienybės su Lietuva, ir lietuviai dabar gali atpažinti, kad šis gaminys turi kažką bendro su Lietuva. Pas mus dirba auklė iš Lietuvos, Rima, ir ji man vis pasakoja, kad augdama gerdavo labai panašų gėrimą - taigi galbūt kombucha turi daugiau lietuviškų šaknų nei mes įsivaizduojame.

Manau, kad ir mano užsidegimas pasiekti tikslą yra lietuviškas. Tai nors aš ir negimiau Lietuvoje, užaugau lietuviška dvasia - o noras dirbti sunkiau nei kiti juk yra mūsų bruožas.

Jei jie Vytį pastebi, visada nori sužinoti daugiau. Tada aš jiems papasakoju, ir tai man yra labai miela, kadangi aš būnu kaip tiltas tarp lietuviškos ir amerikietiškos bendruomenių. Tai juk yra tikras simbolis su istorija, o ne kažkoks besielis ženkliukas, sukurtas investuotojų.

Man taip pat labai patinka lietuviškos pasakos. O maistas - kam gali nepatikti bulvės, kiauliena, šoninė, burokėliai? Amerikiečiai išvis mano, kad yra labai šaunu, kad aš turiu savo kultūrą, kalbą ir kad tos kalbos mokau savo sūnų. Jiems būna labai įdomu sužinoti, kad augdama šokdavau polką ir vilkėdavau tuos puikius neįprastus rūbus.

Jam visa tai tikrai patinka! Mano vyras yra istorikas - jam tiesiog visada patiko istorija, ir taip pat jis yra muzikantas, taigi jam labai patinka visas mūsų muzikalumas ir dainos.

Yra tikrai daug dalykų! Aš asmeniškai jaučiu stiprų ryšį su mūsų pagoniškomis šaknimis ir senomis dainomis, to laikotarpio menu - manau, kad visa tai yra labai unikalu, ir nesvarbu, kokia jūsų religija, šią kultūrą įvertinsite.

Taip pat ir kalba yra labai įdomi - kai aš žmonėms pasakau, kad mūsų kalba yra kilusi iš sanskrito, jie negali patikėti, ir nori sužinoti daugiau. Mūsų istorija irgi yra nepaprasta - daug pergalių, daug pasiaukojimo saugoti savo žemę, savo kalbą. Pažiūrėkit aplink - daug tautų, kurios buvo okupuotos tiek pat laiko, prarado gerą dalį savo kultūros, prarado kalbą - bet tik ne lietuviai, nes mes esame išdidūs žmonės.

O amerikiečiams tokie dalykai labai patinka - istorija, menas, muzika. Štai, Džastinas išmoko groti akordeonu, norėdamas, mane suvilioti - kadangi mano tėtis jam pasakė, kad tai bus geriausias būdas atkreipti mano dėmesį, ir tai buvo tikra teisybė.

Pavyzdžiui, būna, sutinku lietuvių iš Lietuvos - ar Amerikoje, ar Lietuvoje - ir aš labai džiaugiuosi, galėdama su jais šnekėti lietuviškai, nes jaučiu tą ryšį, nors mano kalba ir nėra tobula - ir tada išgirstu, kad „jūs netikra lietuvė, jūs amerikietė, taigi su mumis neturite nieko bendro“. Tada jaučiuosi, kad esu nelaukiama Lietuvoje.

Yra ir dar vienas dalykas - aš taip išaugau, kad mums nebuvo galima reikšti jausmų. Ar išsiskyrus su vaikinu, ar užsigavus, visada išgirsdavau: „Neverk, viskas gerai, tu esi stipri.“ Nežinau, ar čia taip buvo tik mano šeimoje, ar čia yra lietuviškas bruožas, bet tai turbūt padarė mane stipresne - bent jau taip sakydavo mano draugai.

---