Leonardo da Vinci (1452-1519) asmenybe jau žavėjosi jo amžininkai. Tai vienas iš žymiausių Italijos Renesanso menininkų. Nors informacijos apie Leonardo da Vinci kilmę nėra daug, bet atsitiktinės jo vaikystės sąlygos žymiai jį paveikė.
Šis sugebėjimas pamatyti detales net greičiausiai judančiame ar trumpalaikiame reiškinyje gali būti vadinamojo padidėjusio mirgėjimo sintezės dažnio rezultatas, sako Bazelio universiteto Šveicarijoje genetikas Davidas Thaleris. Jis priduria, kad šis bruožas gali paaiškinti, kaip kai kurie beisbolo žaidėjai gali pastebėti skriejančio kamuoliuko siūles - arba kaip kai kurios teniso žvaigždės gali reaguoti į ypač greitą kamuolį.
"Greitoji akis" ir jos įtaka kūrybai
Didelis mirksėjimo dažnis L. da Vinci atveju gali paaiškinti, kaip jis sugebėjo apibūdinti krintančių vandens lašų formos pokyčius - ir atpažinti trumpalaikes išraiškas, matomas daugelyje jo paveikslų.
„Siūlau versiją, kad „Monos Lizos“ atveju Leonardo pavyko pagauti momentą, kai gimsta šypsena. Tai nėra pozuojama šypsena, kuri specialiai laikoma statiškai, bet išraiška, kai šypsena tik atsiranda“, - teigia D.Thaleris.
Leonardo piešinys „Paskutinė vakarienė“ - freska ant Milano bažnyčios sienos - taip pat fiksuoja trumpalaikes apaštalų išraiškas - tariamai po to, kai Jėzus Kristus jiems pasakė, kad „vienas iš jūsų čia mane išduos“, - sako mokslininkas.
Kaip Leonardo atrado "greitąją akį"?
Idėja imtis didžiojo menininko ir išradėjo regos tyrimo D.Thaleriui kilo tada, kai jis aptiko vieną komentarą, kurį L. da Vinci savo užrašų knygelėje įrašė apie laumžirgių skrydį.
„Laumžirgis skrenda naudodamas keturis sparnus, ir kai priekiniai yra pakeliami, užpakaliniai yra nuleidžiami“, - rašė Leonardo.
„Šaunu, noriu tai pamatyti pats savo akimis, pagalvojau. Juolab, kad buvo vasara ir visur aplinkui buvo pilna laumžirgių“, - pasakoja D.Thaleris.
Tačiau kad ir kiek atidžiai ir įtemptai jis žiūrėjo, D.Thaleriui laumžirgių sparnai visada atrodė susilieję. Vyro draugams taip pat nepavyko pamatyti sparnų judesio. „Pradėjau skaityti ir rimčiau susimąsčiau, ką reiškia turėti „greitąją akį“, - prisimena mokslininkas.
D.Thalerio tyrimas rodo, kad laumžirgio užpakalinių sparnų mostai per šimtąją sekundės dalį skiriasi nuo priekinių sparnų mostų. Tačiau renesanso genijaus užrašų knygelės komentaras rodo, kad Leonardo galėjo pamatyti tą šimtosios sekundės dalies skirtumą - kas atitinka 100 Hz mirgėjimo sintezės dažnį ir kas yra daugmaž dvigubai daugiau, nei būdinga daugumai žmonių, sako D.Thaleris.
Anot o, „greitoji akis“ Leonardo ir kai kurių šiuolaikinių sporto žvaigždžių atvejais atsirado dėl genetikos - galbūt tai nulemia genai, kurie valdo kalio kanalų vystymąsi akies tinklainės ląstelėse.
Įrodyta, kad kelios gyvūnų rūšys - pavyzdžiui, vabzdžiai - pasižymi ryškiais genetiniais tinklainės skirtumais, leidžiančiais jiems pamatyti daug greitesnius judesius - o tinklainės ląstelių vystymosi skirtumai gali sukelti skirtumų ir žmonių regėjime.
Kiti menininkai su "greitąja akimi"
Kiti garsūs menininkai savo darbais taip pat yra pademonstravę tokį patį sugebėjimą fiksuoti trumpalaikes akimirkas - pavyzdžiui, garsusis japonų dailininkas Katsushika Hokusai, sukūręs legendinį medžio raižinį „Didžioji Kanagavos banga“, sako D.Thaleris.
K.Hokusai, gyvenęs 17601849 m., taip pat sukūrė ir medžio raižinį, vaizduojantį laumžirgio skrydį - ir jame parodomas teisingą vabzdžio sparnų judėjimą. „Tad panašu, kad dar bent vienas menininkas turėjo tokią greitą ir tikslią akį“, - sako Bazelio universiteto mokslininkas.
Jis teigia, kad Leonardo da Vinci DNR mėginys gali parodyti, ar jo „greitoji akis“ buvo pagrįsta genais, kurie reguliavo jo tinklainės vystymąsi - ar tai atsirado dėl treniruočių ir atidaus bei artimo stebėjimo.
Naujausią D.Thalerio tyrimą paskelbė „Leonardo Da Vinci DNR projektas“ - projektas kuris tikisi vieną dieną iš Leonardo da Vinci paveikslų išgauti garsiojo dailininko genetinę medžiagą. „Jei jiems pavyks išgauti seką, man tai būtų įdomu“, - sako D.Thaleris.
Mokslininkas taip pat mato Leonardo jautrumo vizualiniams reiškiniams ženklus - galbūt įskaitant ir „greitąją akį“ - tame, kad savo paveiksluose jis naudoja „sfumato“ - meninę techniką, kuri detalizuoja arba išblukina paveikslo dalis, taip pritraukiant ar nukreipiant nuo jų dėmesį.
Jis sako, kad bendrus galutinius vaizdus smegenys konstruoja iš daug mažesnių, akimirksniu gaunamų vaizdų - kurie būna visiškai aiškūs tik mažame akies tinklainės paviršiuje.
Leonardo da Vinci psichologinis portretas pagal Sigmundą Freudą
Anot Freudo, Leonardo charakteryje buvo neįprastų bruožų ir akivaizdžių prieštaravimų. Jis dažnai buvo neveiklus ir viskam abejingas. Leonardo da Vinci buvo taikus, ramus, visiems malonus žmogus.
Leonardo da Vinci vis mažiau domėjosi tapyba, nesirūpino savo kūrinių likimu, nebaigdavo tapyti paveikslų. Dažnai juos tapydavo labai ilgai. Pavyzdžiui, „Paskutinę vakarienę“ tapė Milano Šv. Marijos malonės vienuolyne trejus metus po ilgų tyrinėjimų prieš tai. „Moną Lizą“ tapė ketverius metus ir niekada taip ir neatidavė užsakovui Florentine Francesco del Giocondo, nes jautėsi jo neužbaigęs.
Seksualumas ir kūryba
Freudas teigia, kad norint suvokti asmens psichiką, būtina nagrinėti jo lytinį gyvenimą. Nedaug yra žinoma apie Leonardo da Vinci seksualinį gyvenimą, bet tai, kas žinoma, yra labai svarbu. Leonardo da Vinci atsižadėjo seksualumo, ko mažiausiai galima buvo tikėtis iš menininko ir moteriško grožio portretisto.
Freudas cituoja paties da Vinci sakinį, kad įrodytų jo lytinį šaltumą: „Dauginimosi aktas ir visa, kas su juo susiję, yra taip šlykštu, kad žmonija būtų seniai išmirus, jei tai nebūtų seniai įsigalėjęs paprotys ir jei neegzistuotų dailūs veidai ir jausmingi charakteriai“.
Freudas mano, kad Šv. Ana paveiksle vaizduoja Kateriną, tikrąją dailininko motiną, kurios graži šypsena maskuoja jos skausmą dėl atimto sūnaus. Marija čia - berniuko pamotė Donna Albiera. Atrodo, kad menininkui dvi jo vaikystės moterys susilieja į vieną formą.
Atsižvelgus į Leonardo da Vinci nenugalimą aistrą tyrinėjimams ir jo seksualinio gyvenimo atrofiją, galima teigti, kad jo seksualinis smalsumas kilo vaikystėje, o vėliau jam pavyko sublimuoti dalį savo libido į geidulį tyrimams.
Mona Lizos šypsenos paslaptis
Leonardo da Vinci stiliaus ženklu jau seniai laikoma paslaptinga šypsena, kuri puošia ne tik Monos Lizos, bet ir kitų jo tapytų moterų veidus.
Yra žinoma, kad pirmieji meniniai Leonardo da Vinci bandymai buvo molinės besijuokiančių moterų ir mažų vaikų galvos. Taigi Freudas prieina išvados, kad gražios vaikų galvos - tai paties menininko atvaizdas, o šypsančių moterų veidai įkūnija jo motiną Kateriną.
Leonardo da Vinci DNR projektas ir genealogijos tyrimai
Istorikai Alessandro Vezzosi ir Agnese Sabato daugiau nei dešimtmetį praleido sekdami garsiojo „Monos Lizos“ tapytojo genealogiją. Jų sudarytas žemėlapis apima 690 metų, 21 kartą ir penkias šeimos šakas, todėl, pasak mokslininkų, jis bus labai svarbus, nes padės antropologams nustatyti L. da Vinčio DNR seką, sekvenuojant jo palikuonių DNR.
Be to, kad būtų nustatyta galimų dailininko palaikų tapatybė, dailininko DNR sekos nustatymas taip pat leistų mokslininkams geriau suprasti „jo nepaprastus talentus, ypač regėjimo aštrumą, pasitelkiant genetines asociacijas“, portalui „Live Science“ teigė Leonardo da Vinči DNR projekto atstovai.
Sudėtingas genealogijos tyrimas
Tirti da Vinčio šeimos istoriją sudėtinga, nes tinkamai atsekti galima tik vieną iš jo tėvų. Leonardas da Vinčis gimė ne santuokoje Toskanos Anchiano miestelyje ir buvo Florencijos teisininko sero Piero da Vinčio ir valstietės Katerinos sūnus.
Kai 1519 m. gegužės 2 d., būdamas 67 metų, Leonardas da Vinčis mirė, jis neturėjo žinomų vaikų, o jo palaikai buvo prarasti, todėl patikimos DNR analizės nebuvo galima atlikti. Dėl to dalis jo protėvių tapo apgaubta paslapties šydu.