Kiekvienas miestas turi kažką išskirtinio, ką paminėjus pokalbyje, mes iškart pagalvojame būtent apie tą miestą. Kiek dešimtmečių skaičiuoja Gargždų bulvė? O aš pabandysiu sukurti ją remdamasis savo prisiminimais iš vaikystės, ir šios dienos vizito įspūdžiais.
Prisiminimai apie "Bulvę"
Žemaitis ir bulba - du neatsiejami dalykai. Man asmeniškai susidaro toks jausmas, kad jas pirmi pamatė valgyklos „Bulvė“ lankytojai. Žemaičiai tropni žmonės, tam kas maisto kokybei įtakos neturi, laiko daug neskiria. Kalbu apie pavadinimą.
Pamenu, kaip vos metukų mane tėvai atsivežė pirmą kartą į šią valgyklą. Sėdėjau vežimėlyje ir, iškritus čiulptukui ant žemės, paleidau dūdas. Gera teta - virėja, persilenkė per prekystalį ir padavė man šiltutėlį vėdarą. Bėgo metai, visus mano kaprizus tėvukai tenkino. Jie visi baigdavosi vizitais į Gargždų „Bulvę“. Aukštos ar žemos kainos tada buvo nepasakysiu, už viską mokėjo tėvai. Bėgo metai, aš užaugau, čiulptukui poreikis dingo, bet meilė bulvėms liko.
Šių Dienų Įspūdžiai
Tai nenuostabu, kad užsukęs į šią valgyklą po kelių gerų dešimtmečių, aš norėjau paragauti visko, kam rašant receptą pirmu punktu eina bulvės. Kadangi buvau prieš tai kiek užvalgęs, tai žemaičių blynų desertui nebeėmiau. Pamaniau, kad pakaks ir vėdarų, cepelinų bei plokštainio.
Kasos aparatas dundėjo nuo noro suskaičiuoti kiek reiks man mokėti už turinį dviejuose padėkluose. Garsiai ištarta suma mane kiek suglumino, ne tai kad ji buvo tokia, kuri verstų užstatyti automobilį bandant išsimokėti, greičiau aš pamaniau, kad kasos aparatas nebemoka pliusuoti. Nužvelgęs savo padėklų turinį aš pažiūrėjau į prieš mane padėtą čekiuką, jame figūravo juokingai maža suma - 8,85 euro.
Patiekalų Apžvalga
Burokėlių sriuba buvo lyg anų laikų šauklys. Juokingai maža jos kaina 0,66 euro, nesuteikė vilties rasti joje mėsos fragmentų. Žvelgdamas į antrus patiekalus prisiminiau tuos pavyduolius, kurie su išradingumu nedraugauja, o rašo vis tuos pačius komentarus po mano apžvalgomis: kur jam tiek telpa?
Visos šeimininkės neduos man sumeluoti, kad bulviniai vėdarai sakome vykę tik tada, kai juos iškepus žarnos nesusproginėja, paleisdamos tarkius, kuris užliejęs skardą pavirsta į plokštainį. Ir dar vienas svarbus akcentas - tai tarkio šlapumas. Jei jisai sausas - tai joks padažas nesuteiks jam gyvasties. Mano valgyti vėdarai nebuvo susproginėję, tarkis sultingas, gerai iškepęs, žarnos apskrudusios, o neišvirusios taukuose. Vienintelis kam turiu pretenzijos, tai padažui, kuris figūruos visose lėkštėse.
Cepelinai buvo mažiausi, kuriuos man kada buvo tekę valgyti, kaip ir jų kaina - mažiausia, kokią man kada teko už juos mokėti - 2,45 euro. Jei ne plokštainis ir vėdarai, manau, jų man sočiai privalgyti būtų reikėję kokių 6 vienetų. Bet tam, kad įvertinti jų skonį, pakako ir dviejų. Bulvių masėje, nesuklysiu teikdamas, labiau dominavo virtos bulvės nei tarkiai. Tai išdavė masės tąsumas.
Plokštainis buvo skanus. Nors norėjosi labiau apskrudusio, bet su tarkiais čia buvo viskas gerai, minkštas, neperkeptas ir nesukritęs į vientisą didelę masę.
Kainos ir Patiekalai
| Patiekalas | Kaina |
|---|---|
| Burokėlių sriuba | 0,66 euro |
| Cepelinai | 2,45 euro |
Ištikimybė Tradicijoms
Keturis dešimtmečius skaičiuojanti valgyklėlė man paliko tikrai gerą įspūdį. Džiaugiuosi, kad dar yra tokių vietų, kurios gali pasidžiaugti ne tik ilga gyvavimo istorija, bet ir skaniu maistu ir jaukia aplinka.
Kad ir kaip mes bandome būti šiuolaikiški apsistatydami miestus kebabinėmis, picerijomis ar burgerinėmis, mes vis tiek paskanavę tų patiekalų, išliekame ištikimi bulvei. Kvietinių g. prisitaiko prie jų poreikių ir norų.