Didžiausias vorų priešas - pipirmėčių eterinis aliejus, kurio galite įsigyti vaistinėse, kad specialų mišinį pasigamintumėte patys. Tereikia paimti buteliuką su purškiklio antgaliu, jį pripildyti šalto vandens, įlašinti apie 20 lašų pipirmėčių eterinio aliejaus ir gerai pakratyti. Šiuo mišiniu išpurškite įtrūkimus sienose, atokius namų kampus, ventiliacijos angas, plyšius grindyse ir šitaip atgrasinkite neprašytus svečius. Taip pat galite pasitelkti tokius produktus kaip sūraus vandens tirpalas ar piretrinas, kuris yra natūralus pesticidas, pagamintas iš chrizantemų žiedų ekstraktų.
Cosmonatura, gamindama savo produktus, naudoja natūralias Aloe Barbadensis Miller sultis, gautas ekologiškai auginant alijošiaus plantacijas Fuerteventuroje, Lanzarotėje ir Tenerifėje.
Eterinių aliejų nauda ir panaudojimas
Šalia eterinių aliejų, yra ir kitų natūralių būdų apsisaugoti nuo kenkėjų:
- Bazilikai: Atbaido museles ir uodus. Auginkite bazilikus vazonuose prie namų durų ar erdvėse, kur ilsitės ir pramogaujate. Bazilikus galite panaudoti purškalui nuo uodų: 120 ml verdančio vandens sumaišykite su 100 g šviežių bazilikų ir palikite, kad pritrauktų. Po to gautą vandenį perkoškite ir įpilkite 100 ml degtinės.
- Citrinžolė: Atbaido uodus. Jeigu pastebėjote, dauguma purškalų nuo uodų, vabzdžius atbaidančios žvakės, kurios parduodami parduotuvėse, pasižymi sodriu ir stipriu citrinžolės aromatu. O štai užsiauginti ją nėra taip sunku, be to, panaudosite kvapniąją citrinžolę kaip prieskonį. Jis išties suteiks naujų spalvų jūsų sodo erdvei, ką jau kalbėti, apie tai, kad iškarš kailį nemėgstamiems vabzdžiams.
- Čiobrelis: Jį kiek sunkiau prižiūrėti nei įprastą čiobrelį, tačiau jis puikiai augs tiek kalnuotose, tiek sausose, net smėlėtose vietose, svarbiausia, kad gautų pakankamai saulės. Pats augalas kvepia citrina, tačiau jeigu nulaušite keletą lapelių ir jais patrinsite odą, gausite dar didesnį efektą.
- Mėtos: Atbaido uodus ir puikiai auga tiek vazonuose, tiek dirvoje - pastarojoje dar ir labai greitai išplinta. Beje, mėtos kaip mulčias tiks kopūstams, ropėms, brokoliniams kopūstams.
- Rozmarinas: Atbaido uodus ir daugelį kitų žalingų augalams vabzdžių. Rozmariną auginti galite lysvėse, vazonuose, prieskoniniuose darželiuose. Pats rozmarinas puikiai tiks ir purškalui nuo uodų pagaminti: tereikia paruošti stipresnį nuovirą ir juo pasipurkšti atviras kūno vietas.
- Česnakai: Didžiulėmis žydinčiomis galvomis žavintys česnakai - tai natūralūs insekticidai. Jie atbaido daugelį daržovių kenkėjų - nuo sraigių iki šliužų ir lervų bei amarų.
- Serenčiai: Tai dar vienas puikus pasirinkimas, išbaidantis kenkėjų koloniją. Galite pasakyti sudie skruzdėms, blusoms, erkėms, blakėms, voratinklinėms erkėms. Juos lengva auginti ir prižiūrėti, todėl dažname sode išvysime dailiųjų serenčių, kurie nugena amarus, uodus ir netgi triušius, jeigu tokie įsisuko į jūsų sodą ir daržą. Ir gražios gėlės, ir tikras vabalų siaubas - jų nemėgsta baltasparnės, amarai, dauguma vabalų, kopūstiniai baltukai.
- Petunijos: Baido amarus, pomidorų, šparagų kenkėjus, tikrąsias kampuotblakes. Kodėl gi neužsiauginus gražiųjų petunijų, kai jos vadinamos natūraliu pesticidu, bei džiugina ryškiomis spalvomis ir žaviais žiedais? Tinka auginti vazonuose, lysvėse, kabančiuose krepšiuose, svarbu, kad užtektų saulės. Puikiai dera augti su pupelėmis, pomidorais, paprikomis, bazilikais.
Žinios apie vaistinius augalus istorijoje
Archeologai savo kasinėjimų neandartaliečių kapavietėse metu atrado įrodymų, kad jau šie mūsų protėviai rinko gydomuosius augalus. Rašytiniai dokumentai, rasti senovės Mesopotamijoje, Kinijoje, Indijoje, Egipte, Europoje, fiksuoja analogiškus faktus. Iki atsirandant raštui, žinios ir patirtis apie augalų vartojimą gydomaisiais tikslais sklido iš lūpų į lūpas. Iš tėvo sūnui, iš žynio mokiniui, iš senelės anūkei. Šumerams Mesopotamijoje išradus dantiraštį, apie 3500 m.pr.Kr. atsirado ir pirmieji užrašai molinėse lentelėse apie įvairius augalinius vaistus ir gydymo priemones.
Manoma, kad pirmosios farmakopėjos (knygos apie vaistus, jų gamybą, vartojimą) atsirado apie 2000 a.pr. Kr. šumerų karaliaus Asurbanipalo įsakymu. Apie gydymą vaistiniais augalais nemažai žinojo ir senovės egiptiečiai. Prieš keturis tūkstančius metų šalyje prie Nilo pasodinti pirmieji sodai, skirti vaistinių augalų auginimui ir vėliau įvairių priemonių gamybai. Apie 3000 m.pr. Kr. egiptiečiai jau turėjo sukaupę daug patirties ir žinių apie vaistinius augalus, tačiau, deja, išliko labai nedaug dokumentų, galinčių iliustruoti, kaip viskas vyko.
Toliau pateikiama informacija apie vaistinių augalų vartojimą skirtingose kultūrose ir laikotarpiuose:
Kinija
Tolimųjų rytų šalis Kinija dar seniau nei Europos šalys buvo itin išsivystęs pasaulio kraštas. Teigiama, kad imperatorius Shen Nong apie 2697 m.pr.Kr įkvėpė seniausią žinomą kinų farmakopėją Pen Tsao („Žolelių kanoną“). Tarp daugybės jame aprašytų vaistinių augalų buvo ir aguonos, rabarbarai, kurpelės. Imperatorius teigė pats išbandęs šimtus šių augalų, be to, manoma, kad būtent nuo jo ir prasidėjo Kinijos arbatos gėrimo tradicija. O štai imperatorius Huang Ti yra knygos Nei Ching („Geltonasis imperatoriaus vidinės medicinos kanonas“) autorius. Ši knyga vadinama seniausiu pasaulyje medicinos vadovėliu ir yra naudojama net ir šiandien.
Kinijos vaistinių augalų žinios buvo apibendrintos 1977 m. išleistoje „Tradicinės Kinijos medicinos medžiagų enciklopedijoje“, kurioje iš viso užfiksuota 5767 vaistinių augalų. Kinų medicina, kamuojant stresui, rekomenduoja reguliariai gerti sausmedžio žiedų arbatos. Pavargusioms akims rekomenduojama chrizantemų žiedų arbata, o norintiesiems aksominės odos skirti rožių žiedlapiai.
Indija
Šalia kitų istorinių ir kultūrinių vertybių Indija pasaulyje garsi ir savo Ajurvedine medicina, kuri, teigiama, kilo iš Vedų kultūros, datuojamos dar 5000 m. pr. Kr. Ajurvedinės medicinos praktikuotojai šalia kitų savo žinių puikiai išmano ir augalinius vaistus. Ajurvedos vidinės medicinos knygoje Charaka Samhita paminėti 582 augalai, o Sushruta Samhita - 600.
Senovės Graikija
Medicinos tėvu vadinamas Hipokratas Senovės Graikijoje apie 400 m. pr. Kr. visiems rekomendavo dietos, saulės, vandens ir sporto režimą. Jis taip pat gerai pažinojo ir ligoniams dažnai skirdavo įvairių augalų. Kaip diuretikus - petražoles, čiobrelį, pankolį, salierą, kaip laisvinamuosius - anyžių ir pupeles. Vėliau Aristotelis sudarinėjo įvairių vaistinių augalų katalogus, o vėliau jo mokinys botanikas Teofrastas (371-287 pr. Dioskoridas pirmajame šimtmetyje po Kristaus savo veikale De materia medica aprašė apie 600 augalų rūšių. Daugelį žinių mokslininkas sukaupė savo kelionių po Afriką, Galiją, Persiją ir Egiptą metu. Veikale jis sistemiškai suskirstė augalus pagal jų fiziologinius poveikius, taip pat teigė, kad gydomasis augalas savo išore atspinti kūno dalies formą, kurią gydo. De materia medica tapo standartu ir kriterijumi vėlesnėms farmakopėjoms.
Islamo medicina
Ankstyvaisiais viduramžiais labiausiai patobulėjusi buvo islamo medicina. Garsusis Avicena sekė savo pirmtakų Hipokrato, Aristotelio ir kitų pėdomis ir parašė „Medicinos Kanoną“, kurio viena dalis buvo skirta augalams ir jų panaudojimui.
Viduramžių Europa
Viduramžiais Europoje dauguma vaistų buvo pagaminti būtent vaistinių augalų pagrindu, o nemažai tuometinių receptų yra naudojami ir šiandien. Tuo laiku daugiausiai naudotasi dar iš graikų atėjusiomis žiniomis ir jau minėto Dioskorido veikalais. Dauguma viduramžių vaistažolių augo paprastuose soduose, augalai naudoti įvairiomis paskirtimis, pavyzdžiui, levanda gydyti nudegimai, galvos skausmai, tačiau taip pat ir gaminant maistą ar kaip namų kvėpiklis. Iš įdomesnių gydymo būdų galima paminėti artrito gydymą: į paciento kojines ir pirštines būdavo pridedama daug džiovinto čiobrelio.
Naujasis pasaulis
Penkioliktame amžiuje, prasidėjus Naujojo pasaulio užkariavimams, atsivėrė nauji prekybos keliai, kuriais į Europą atkeliavo ir įvairūs nauji augalai, pasipildė naujos knygos. Žinių apie naujai atrastus augalus ir jų pritaikymą kolonistai gavo iš vietinių indėnų.
XVII amžius
Septynioliktame amžiuje paprastas gydomuosius augalus naudojo tik vargšai. Turtingieji gydėsi įvairiais jų ekstraktų mišiniais, taip pat gyvuliniais vaistais ir mineralais.
Prasidėjus pramonės revoliucijai
Prasidėjus pramonės revoliucijai 18-19 amžiuje, vaistažolių vartojimą po truputėlį išstumti pradėjo cheminiai vaistai. Vis dėlto po kurio laiko daugelis vėl panoro grįžti prie vaistažolių, kadangi nuo cheminių vaistų dažnai pasireikšdavo nepageidaujami poveikiai. Tačiau 1928 m., atradus peniciliną, vaistažolės vėl krito užmarštin.
Po antro pasaulinio karo
Vaistiniai augalai žmonių dėmesį dar kartą patraukė praėjus keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo ir vėlgi, siekiant išvengti nepageidaujamų poveikių. Dar vėlesniais, jau mūsų laikais ilgametė vaistinių augalų vartojimo patirtis buvo sujungta su pažangiomis technologijomis ir imti gaminti augaliniai vaistai.
Vienos didžiausių ir žinomiausių augalinių vaistų gamintojos Vokietijoje „Bionorica“ istorija prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą nuo inžinieriaus Jozefo Poppo susidomėjimo natūropatija. 1933-aisiais Niurnbergo mieste jis įkūrė kompaniją „Bionorica“, ėmusią gaminti augalinius vaistus. Kompanijos vairą į savo rankas neramiais 1945-aisiais perėmė bendrovės įkūrėjo vaikai - farmacininkė Erna Popp ir dr. Hansas Oskaras Poppas ir, nepaisydami po karo atsiradusių kliūčių, ėmėsi spartinti verslo vystymąsi. Kompanija „Bionorica“ plėtėsi, augo, o jos preparatai buvo nuolatos tobulinami.
Vaistiniai augalai yra pagrindinė ir svarbiausia žaliava gaminant augalinius preparatus. Pasitelkus naujausias ir aukščiausias technologijas iš augalų gaminami lašai, tabletės, kuriuos savo sveikatai gerinti kasmet renkasi milijonai žmonių.