Lietuvos totorių gastronominės kultūros pagrindai susiformavo XIII-XVI a. Tradicija siejama tiek su Aukso orda, tiek su Krymo chanatu, tiek su totorių persikėlimu į dabartinę Lietuvos teritoriją XIV a. ir XV a. sandūroje.
Ši kulinarinio paveldo tradicija totoriams yra ypač svarbi pirmiausia dėl to, jog maisto gaminimas suartina įvairaus amžiaus bendruomenės narius, ji yra perduodama iš kartos į kartą šeimos rate, edukacinių veiklų metu, dalyvaujant įvairiuose renginiuose, parodose.
Šeimose akylai saugoma senoji receptūra, laikomasi gaminimo būdų ypatumų, tradiciškai paisoma išpažįstamos religijos - islamo - reikalavimų.
Totorių virtuvės ypatumai
Lietuvos totorių gastronomija išsisikiria maisto ruošimu kazane ant atviros ugnies lauke, vytintais mėsos gaminiais, islamo maisto kultūros taisyklių taikymu, šiaurinių Juodosios jūros pakrančių gamtiniam regionui būdingais ingredientais.
Būdingi patiekalai yra vytinta jautiena, kundumai (koldūnai), šimtalapis, lokšina (totoriška sriuba su kukuliais), šurpa (daržovių sriuba su aviena ar jautiena), ešpešmakai (trikampiai pyragėliai su mėsa), chalva, džaima (apeiginis paplotėlis), peremiačiai (apvalūs pyragėliai su kapota mėsa), arbūznikas (šimtalapis su moliūgų ir mėsos įdaru), čeburekai, beliušai (beliašai), štukamensas (laidotuvių pietų valgis, didelis troškintos jautienos ar avienos gabalas su saldžiu pupelių padažu), syta - saldus medaus gėrimas.
Proginiu skanėstu galima vadinti chalvą, kuri ruošiama ne iš riešutų ar saulėgrąžų, kaip nemažai mūsų galvotų, bet verdama iš miltų, sviesto ir medaus.
Jei gaminamas didelis šio skanėsto kiekis, tai gali būti net alinantis darbas - masę reikia ilgai virti nuolat ją maišant, vėliau išploti, sustingdyti ir pjaustyti rombo formos gabaliukais.
„Šį darbą neretai dirba vyrai, nes reikia jėgos. O ir bendrai kalbant apie maisto gaminimą, vyrai totoriai nėra nusišalinę nuo maisto gaminimo - jie tą ir moka, ir gali, tik, žinoma, viskas priklauso nuo konkrečios šeimos, - pasakoja Z.Milkamanovič.
Šis neraugintos tešlos paplotys yra iškepamas riebaluose, ir šiais laikais jis valgomas tik per tam tikras šventes, apeigas, pavyzdžiui, laidotuves.
Kiti totorių virtuvės patiekalai
Koldūnai, beliašai, čeburekai, džaima, totoriški pyragėliai, o paprasčiau tiesiog kibinai - tai vis tešlos kepiniai, siejami su totorių kulinarine tradicija.
Kiekvienas jų formuojamas vis kitaip, reikalauja žinių ir įgūdžių, kad tikrai pavyktų. Vieni jų yra labiau kasdieniai, kiti apeiginiai patiekalai.
Totoriams praradus gimtąją kalbą jam suteiktas iš rusėnų kalbos kildinamas vardas „perekačevnik“ (nuo žodžio „kočioti“).
Musulmonai totoriai alkoholio nevartoja, paprastai kasdien jie mėgaujasi arbata ar turkiško stiliaus kava su trupučiu prieskonių - kardamono ir cinamono.
Tačiau bene žymiausias, nors ir itin paprastas gėrimas, yra syta - tai tiesiog medumi paskanintas vanduo, kartais dar aromatizuojamas mėtomis.
Tokiu gėrimu vaišinama per įvairiausias šeimos šventes: vestuves, laidotuves, vardo suteikimo šventę ir kitas.
Pasak dr. G.Miškinienės, pavadinimas „syta“ yra pasiskolintas iš baltarusių kalbos ir reiškia „prisotintas“.