Kaip atrodytų Lietuva be obelų sodų? Kokių tik jų neturime: baltiniai, alyviniai, serengiai, antaniniai, papinkos, ananasiniai, saldiniai, „bačkutės“, lenktašakiai, geležiniai, cukriniai - tai tik keli senelio sode augančių obelų pavadinimai. O kiek obuolių Lietuvoje liks nenuskinta, nesuvalgyta, iš jų nebus išspaustos sultys, užraugtas vynas, actas, išvirta uogienė ar obuolinis sūris. Niekais nueis per vasarą vaisiuose sukauptos taip reikalingos mūsų kūnams organinės obuolinė, citrininė, chlorogeninė, arabininė, skruzdžių, kaproninė ir kaprininė rūgštys, pektinai, rauginės, dažinės medžiagos, fruktozė, gliukozė, sacharozė, organiniai geležies, fosforo junginiai, mineralinės druskos, vitaminai B ir C, provitaminas A, etriniai aliejai, flavonoidai.
Vilniuje gimusi ir augusi Indrė Gruodienė žinoma kaip išskirtinio skonio obuolių sūrių gamintoja. Šį produktą moteris vadina kulinariniu mūsų šalies paveldu, o jo gamybą - kūrybiniu ir daug kantrybės reikalaujančiu darbu. Paklausta, kaip gimė idėja gaminti obuolių sūrius, Indrė tikino, kad tai sena giminės tradicija. Šis gardėsis moters šeimoje būdavo verdamas įvairiomis progomis.
„Tiksliai pasakyti negaliu - gal atgimė, kas buvo pamiršta, o gal ėmiausi šio darbo, nes pati labai mėgstu obuolių sūrį. Manau, šio produkto gaminimas yra kūrybinis ir daug kantrybės reikalaujantis darbas, - pasakojo I.Gruodienė. - Iš tiesų nuoseklų šių sūrių gamybos procesą su vyru Donatu sukūrėme atsitiktinai. Niekada neturėjome tikslo virdami obuolių sūrius praturtėti. Mums svarbiausia, kad mūsų produktas būtų išskirtinis. Todėl negalvojame apie didelės apimties gamybą. Tai mūsų dviejų energija, mūsų keturių rankų darbas.“
I. Gruodienė sako nebijanti konkurencijos. Obuolių sūris, pasak jos, kaip ir vynas - vis kitoks. Indrė ir Donatas mėgsta gyvai bendrauti su klientais, pasakoja jiems apie gamybos procesą, vaišina, džiaugiasi, jei jų sūris įvertinamas ir perkamas. „Nebūsiu kukli: savo vyrą, miesto žmogų, tikrą kaunietį, obuolių sūrio virimo pagrindų išmokiau aš. Jis savaip šio produkto gamybos procesą tobulino ir dabar prie jo manęs net nebeprileidžia. Sūrius verdame iš antaninių obuolių, tik kartais naudojame Bogatyr veislės obuolius“, -aiškino sūrininkė.
Sūrius pora gamina palyginti trumpai - kol lauke ima šalti derlius, nes antaninių obuolių savybės, ilgiau juos laikant, kinta. „Aš manau, kad anksčiau kaimo žmonės visus darbus darė nuosekliai, neskubėdami - nuimdavo derlių, pasėdavo žiemkenčius, tada likdavę obuoliai. Orai jau atšaldavo, būdavo pradedami šildyti namai, tada ir imami džiovinti obuoliai bei verdamas obuolių sūris“, - dėstė I.Gruodienė. Taip daro ir Indrė su vyru. Obuolių masę jiedu verda ant kaimiškos plytos vienu metu keturiuose puoduose.
Obuolių Sūrio Gamybos Procesas
Pašnekovė aiškino, kad labai svarbu, jog karštis indo dugne pasiskirstytų tolygiai, todėl reikia naudoti kuo žemesnį indą, kad greičiau išgaruotų skystis ir nesitaškytų masė. Iš pirmo žvilgsnio gaminti obuolių sūrį atrodo labai lengva - obuoliai nulupami, išimamos sėklos, tada jie supjaustomi ir dedami į kibirą sluoksniuojant su cukrumi.
„Ilgai ieškojome, koks minimalus cukraus kiekis reikalingas. Bandėme virti ir be cukraus, bet nepavyko, nes pektinai turi su juo reaguoti, kitaip ataušusi masė sunkiai stingsta. Septyniems kilogramams paruoštų obuolių naudojame keturis šimtus gramų cukraus. Juo užpiltus vaisius laikome kambario temperatūroje dvi tris dienas. Galima laikyti ir ilgiau, svarbu, kad kibiras būtų sandariai uždengtas. Tuomet susidaręs skystis nupilamas į puodą ir verdamas, kol belieka pusė kiekio“, - gamybos eigą atskleidė I.Gruodienė.
Tada, pasak sūrininkės, sukrečiami obuoliai ir ant didelės ugnies nuolat maišant verdama dvi tris valandas. Vėliau masė sukrečiama į sūrmaišius ir paslegiama, kol atauš, kad nesusidarytų oro tarpų. Ataušę sūriai kabinami palėpėje ir kurį laiką džiūva. Sūrmaišiuose sūriai laikomi, kol bus pakuojami.
„Mums tai įprasta, tačiau užsieniečiai dažnai klausia - iš avių ar iš karvių pieno darome tą sūrį. Manyčiau, būtent todėl jis yra ir unikalus“, - šypsojosi pašnekovė ir pridūrė, kad užsieniečiai labai vertina produkto istoriją, ekologiją ir gerą skonį. Pasak Indrės, likę nedaug maisto gaminių, kurie galėtų reprezentuoti Lietuvos kulinarinį paveldą. „Juk tai savotiška tautos tapatybė. Ją reikia išsaugoti ir skleisti jaunajai kartai. Mūsų sūrius perka lauktuvėms į Europos šalis. Šio gardėsio mėgėjų yra Amerikoje, Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje. Dažniausiai obuolių sūriai perkami vaikams, nes tai natūralus produktas. O vaikų juk neapgausi. Jie tiki, kad tai lietuviški guminukai“, - linksmai kalbėjo I.Gruodienė.
Rankų Darbo Įvertinimas
Kokia yra obuolių sūrio savikainą, pasak Indrės, sunku pasakyti. Vaisiai tarsi nekainuoja, cukraus naudojama minimaliai. Didžiausia kainos dalį sudaro rankų darbas, o jis yra neįkainojamas, sezoniškas ir labai intensyvus. Papildomos kiekvienų metų išlaidos - malkos, sūrmaišiai, nauji puodai, pakavimo medžiagos. Moteris pasidžiaugė, kad ilgainiui į daug ką jau investuota. „Iš vieno kibiro obuolių išverdama 1,2 kilogramo obuolių sūrio, kurį parduodame po 20-25 penkis eurus už kilogramą, - sakė I.Gruodienė ir prisiminė metą, kai labai daug sūrių išdovanodavo dėl reklamos.
Mugėse, į kurias susirenka tūkstančiai prekeivių, Indrė su Donatu neprekiauja. Renkasi mažesnius renginius. Jei visko neparduoda, ne bėda - obuolių sūriai ilgai negenda. Moteris teigė sulaukianti nemažai norinčiųjų prekiauti jos produkcija pasiūlymų, bet savo gaminamų sūrių pirkėjus ji nori pažinti pati ir perduoti jiems ne tik produktą, bet ir energiją, su kuria jis buvo gaminamas. „Tai ir yra mūsų verslo filosofija. Kartais net virtualiai bendraudama su klientu pajuntu iš jo sklindantį negatyvumą, atsainumą. Tokiems mandagiai atsakau. Visada domina išskirtiniai, proginiai užsakymai. Tokiu keliu eiti rizikinga, bet įdomu“, - tikino I.Gruodienė ir pridūrė, kad kol kas jiedviem su vyru intensyviai padirbėjus tris mėnesius pavyksta visiems metams užsidirbti vidutinį miestiečio atlyginimą.