Cepelinai populiarūs ir šiandien. Jei tektų sudarinėti mėgstamiausių lietuvių patiekalų sąrašą, jo viršūnėse neabejotinai atsidurtų mūsų nacionalinės virtuvės pasididžiavimas - cepelinai. Tad galimas daiktas, jog ir vakar, vasario 2-ąją, minėtą Pasaulinę cepelinų dieną ne vienas atšventė mėgaudamasis šiuo patiekalu iš bulvių.
Lietuvis, kuris nemėgsta cepelinų?
Koks yra tipinis, tikras Lietuvos žmogus? Darbštus ir ne itin kalbus? Mėgstantis leisti laiką gamtoje? Pasišventęs tėvynei, bet visuomet randantis dėl ko ją kritikuoti? Tikriausiai į daugelį šių klausimų būtų galima atsakyti teigiamai, tačiau dažnam tikriausiai gali atrodyti, kad lietuvis nėra lietuvis, jeigu nemėgsta mūsų šalies kulinarinio paveldo. Šaltibarščiai, vėdarai, kugelis, na ir žinoma - didingieji cepelinai.
Cepelinai yra vienas iš tų patiekalų, kurių visuomet laukiame ant stalo sugrįžus į tėvų ar senelių namus ir kuriuos visuomet raginame paragauti draugus, atvykusius iš užsienio. Cepelinų galime atrasti bene kiekvienoje kavinėje, kurioje pateikiamas tradicinis, lietuviškas maistas, o kiekvienas miestas tikriausiai turi tą vieną, pačią geriausią vietą, kurioje cepelinai - patys gardžiausi.
Tačiau, ar tikrai mes taip turėtume didžiuotis šiuo patiekalu, kurio kilmė, net nėra lietuviška? Iš tiesų, pasirodo, mūsų protėviai buvo linkę nusavinti ne vieną patiekalą, todėl neva mūsų virtuvės paveldais laikomi patiekalai, iš tiesų yra kildinami visiškai ne iš Lietuvos ir su mūsų šalimi neturi nieko bendro.
Kas yra cepelinai?
Taigi, pradėkime nuo pradžių pradžios. Cepelinai arba tiksliau, didžkukuliai yra tarkuotų arba grūstų virtų bulvių kukuliai. Dažniausiai jie gaminami su mėsa, tačiau yra itin populiarūs ir su varškės arba džiovintų miško grybų įdaru. Gana panašūs virtiniai gaminami ir Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, taip pat, Skandinavijos šalyse. Savaisiais cepelinais mes didžiuojamės taip, kad kasmet, nuo 2014-ųjų, pirmąjį vasario sekmadienį minime cepelinų dieną[1]. Tokios iniciatyvos pradininku tapo JAV gyvenantis lietuvių išeivis Jonas Vaičiūnas, pirmasis paraginęs lietuvių šeimas susirinkti kartu ir pasigaminti cepelinų. Ši idėja J.
Iš tiesų, pačioje Lietuvoje cepelinai atsirado ir išpopuliarėjo maždaug XIX- XX a. sandūroje, Žemaitijoje. Čia, tikėtina, jie atvyko iš Mažosios Lietuvos, kuri garsėjo savo vokiška virtuve. Na, o patiekalo pavadinimas „cepelinai“ Lietuvoje, manoma, prigijo nuo dirižablių gamintojo pavadinimo iš vokiečių kalbos „Zeppelin“[2]. Tiesa, ir čia istorija padaro savo darbą ir faktus painioja su įvairiais gandais ir žmonių legendomis. 1900-aisiais Ferdinandas Von Cepelinas sukonstravo standųjį dirižablį, pavadintą jo vardu. Vis tik, patį pirmąjį dirižablį dar 1852-ais pastatė A. Žifardas.
Kad ir kaip vadintume, visi žino, kad didžiuliai bulvių virtiniai yra cepelinai, o būtent jais lengviausia patekti į kiekvieno, na arba daugelio, lietuvių širdis. Žemaičiai šį patiekalą dar vadino „kleckais", baltarusiai - „kliocki”, lenkai - „kluski”. Lenkai cepelinus vadino ir įvairesniais vardais: „pulpety”, „klopsy”, „knely”. Terminas „pulpety" buvo kildinamas iš itališko „polpette”, „knely" - iš prancūzų „quenelle”, „klopsy” - iš vokiško “kloss”: visi šie žodžiai reiškia „kukulis".
Cepelinai arba bent jau į juos itin panašūs, tik kitais pavadinimais vadinti kukulaičiai tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje gaminti ištisą amžinybę. Jau gerokai vėliau, sovietinėje Lietuvoje, įvairūs laikraščiai ir žurnalai namų šeimininkėms rašė, kad cepelinai neva yra „sovietinių kolchozinių badmečių valgis”.
Cepelinas nebūtų cepelinu be taip pat lietuviškosios virtuvės pasididžiavimo bulvės. Žinoma, bulvė yra tikrai gana plačiai auginama kultūra, sukultūrinta prieš keletą tūkstančių metų Pietų Amerikoje ir išplitusi po visą pasaulį. Vis tik, Lietuvoje bulves mes iš tiesų itin mylime.
Bulvės į Europą atvyko XVI a., o XVII a. kaip patiekalą jas jau pateikdavo Prancūzijoje[4]. Greitai bulvės išpopuliarėjo, o Prūsijoje valstiečiai net buvo verčiami jas auginti. Po bulvių maro Airijoje 1845-ais, katastrofiškai trūko maisto ir vyko masinė emigracija į JAV.
Cepelinai ir didžkukuliai: Ar yra skirtumas?
Cepelinai ir didžkukuliai yra panašūs tradiciniai lietuviški patiekalai, gaminami iš bulvių ir turintys įdarą, tačiau jie skiriasi kai kuriais gamybos ir pateikimo aspektais. Cepelinai - tai tradiciniai lietuviški bulviniai kukuliai su įdaru, dažniausiai gaminami iš žalių ir virtų bulvių mišinio. Cepelinų pavadinimas kilo nuo jų pailgos, ovalios formos, primenančios dirižablį, vadintą cepelinu. Didžkukuliai yra panašūs į cepelinus bulviniai kukuliai, tačiau šis pavadinimas dažniausiai vartojamas regioniškai ir gali reikšti didesnio dydžio bulvinius kukulius. Dažnai didžkukuliai gali būti apvalesni ir turėti įvairių įdarų. Cepelinai ir didžkukuliai iš esmės yra panašūs, tačiau cepelinai turi specifinę, dirižablį primenančią pailgą formą ir yra plačiai atpažįstami Lietuvoje.
Cepelinai prekybos centruose
Nuomonė, kad cepelinų gamyba reikalauja laiko, pastangų bei kulinarinio sumanumo, o skaniausi jie - tik pasigaminti namuose, po truputį kinta. „Pastaruosius lietuviai įsigyja labai noriai ir prekyba jais tik auga. Štai nuo 2021-ųjų pradžios iki spalio pabaigos, lyginant su tokiu pačiu laikotarpiu pernai, šaldytų gaminių pardavėme trečdaliu, o jau paruoštų - net virš 2,5 karto daugiau. Mūsų siūlomi kokybiški bei skanūs produktai pastebimai užkariauja pirkėjų širdis. Be to, ir tradicinis požiūris į cepelinus keičiasi, kas atveria dar daugiau galimybių kiekvienam lietuviui šiuos skonius patirti savo virtuvėse“, - sako E. Tam pritaria ir „Maximos“ Maisto gamybos departamento vadovė Brigita Baratinskaitė. Ji taip pat ragina iš naujo pažvelgti į cepelinų ruošimą, pabrėždama, kad šis procesas nebūtinai turėtų būti lydimas iššūkių virtuvėje. Patiekalo gamyba, anot B.
Patarimai gaminant cepelinus
„Cepelinų pagrindas yra bulvės. Todėl jos turėtų būti tik šviežios, mat tada patiekalo apvalkalas pavyks purus ir minkštas. Labai svarbus yra ir cepelinus „surišantis“ bulvių krakmolingumas. Norint jo daugiau, daržoves reiktų naudoti iš kuo vėlesnio bulviakasio. Vėlyvosios bulvės savo sudėtyje turi apie 15 proc. daugiau krakmolo nei ankstyvosios. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tarkavimą. Ruošiant tarkį, verta šalia įdėti ir virtų, smulkintų bulvių. Geriausia - santykiu 1:3. Virtos bulvės leis masei lengviau sukibti ir neištižti verdant“, - pataria B. Cepelinų ruošimui aktualus ne tik bulvių pasirinkimas ar tarkio ruošimas. Todėl B. Baratinskaitė siūlo į vandenį, skirtą cepelinams virti, įpilti stiklinę sunkos, likusios nuo bulvių tirščių. Taip joje esantis krakmolas leis patiekalui išlaikyti formą. Dar kulinarijos ekspertė pataria nemesti cepelinų į puodą, kai vanduo nėra visiškai užviręs. „Šios minėtos cepelinų gamybos taisyklės ir gudrybės išties pravers tiek juos ruošiantiems tradiciniu būdu, tiek norintiems pastarojo išmokti. Tačiau išvirti šį lietuviškos virtuvės pasididžiavimą galima dar paprasčiau. Tai tik įrodo lengvas ir greitas receptas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas taps tikru cepelinų meistru“, - išbandyti kulinarinę idėją kviečia B.
Greitas cepelinų receptas
Gaminimas: pirmiausia, nulupkite bei sumalkite virtas bulves. Tuomet žalias sutarkuokite pro smulkią tarką, o susidariusį skystį nupilkite šaukštu arba paspaudę ranka. Tada šią masę sumaišykite su turima iš virtų bulvių, sudėkite krakmolą, įberkite druskos. Viską gerai išminkykite. Tuomet į faršą sutarkuokite svogūną, įberkite druskos, pipirų, išminkykite. Laikas formuoti cepelinus. Juos suformavę, dėkite į verdantį vandenį, virkite maždaug pusvalandį. Virimo laikas priklauso nuo cepelinų dydžio.
Padažas cepelinams
„Prie tokių kitaip paruoštų cepelinų verta išbandyti ir originalų padažą. Nors patiekalą įprasta valgyti su spirgučiais bei grietine, yra ir kitų variantų. Vienas jų - padažui panaudoti rūkytą kumpį, pieną, grietinėlę, svogūnus, alyvuogių aliejų, česnaką, druską ir pipirus bei šlakelį balto nealkoholinio vyno. Gamyba - labai paprasta. Keptuvėje įkaitintame aliejuje pakepinamas smulkintas svogūnas ir česnakas, tada įdedamas pjaustytas kumpis, pilamas pienas bei grietinėlė ir vynas - viskas pagardinama druska ir pipirais.
Kaip patiekti cepelinus?
Dažnas tautietis šiuo patiekalu mėgaujasi iki soties, tad gamindamas cepelinus nesikuklina priruošti jų gausiai - tiek, kad neretai lieka ir kitai dienai. Tiesa, šildyti cepelinai nebūtinai yra tokie skanūs, kaip ką tik išvirti. Vakar dienos cepelinai gali būti ypatingo skonio paprasčiausiai pakaitinus juos keptuvėje. B. Baratinskaitė rekomenduoja tam naudoti lydytą kaimišką sviestą arba sviestą ghi (ghee). Jo keptuvėje reikėtų pašildyti apie 40 g ir iš abiejų pusių paskrudinti jame į keletą dalių supjaustytus cepelinus. Patiekiant pakepintus cepelinus, juos patartina pagardinti tuo pačiu keptuvėje naudotu sviestu, petražolių, čiobrelių ar kitų prieskoninių žolelių šakelėmis. Kitas būdas naujai pateikti cepelinus yra pagardinti juos šonine ir grybų padažu. Išbandant šį receptą tereikia pusiau perpjautus cepelinus apvynioti karštai rūkyta šonine ir apie 10-15 minučių kepti iki 160 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Jam reikia susmulkinti šiek tiek karštai rūkytos šoninės (galima naudoti tą pačią, kuria apsukti cepelinai), apie 200 g mėgstamų grybų ir tiek pat svogūnų. Šoninę, grybus ir svogūnus reikia trumpai pakepinti keptuvėje ir supilti į ją po 100 g grietinės bei grietinėlės. Šį mišinį reikia virti, kol jis sutirštės, o tuomet pridėti smulkintų žalumynų - petražolių ir krapų. Pagal skonį padažą galima pagardinti druska ir pipirais.