Lietuvių kalba ir kultūra yra turtinga ir savita, o tai atsispindi ir šiuolaikiniame interneto folklorе - memuose. Vienas iš populiariausių ir labiausiai atpažįstamų lietuviškų simbolių yra cepelinai. Būtent jie dažnai tampa memų objektu, atspindinčiu mūsų šalies kulinarinį paveldą ir kartais pašiepiančiu tam tikras visuomenės ypatybes.
Cepelinai: nuo tradicinio patiekalo iki memų ikonos
Cepelinai - tai ne tik tradicinis lietuviškas patiekalas, bet ir svarbi kultūros dalis. Jų gamyba ir valgymas dažnai siejamas su šeimos tradicijomis ir šventėmis. Todėl nenuostabu, kad šis patiekalas tapo memų kūrėjų įkvėpimo šaltiniu. Memuose cepelinai dažnai vaizduojami kaip itin dideli, sunkūs ir sotūs, o tai atspindi lietuvių požiūrį į maistą - gausų ir riebų.
Štai kaip vienas žmogus apibūdino savo patirtį valgykloje, kuri turėjo būti įrašyta į paveldo sąrašą:
Deja, vyrukai, pernelyg išgyrėte šią valgyklėlę... "Į Paveldą įrašyti..." ir t.t. Šnipštas! Gal anksčiau ji ir buvo tokia...O dabar aptarnavimo kultūra joje visiškai sugedusi, dėl to ir maistą čia valgyti pasidarė nebeskanu. Štai šiandien, rugsėjo 15 d., atstovėjęs netrumpą eilutę (prieš tai klientų žiniai ant prekystalio išstatyme MENIU išsirinkau patiekalą), tik prie kasos sužinojau, kad mano patiekalo jau kuris laikas nebėra. Paklausius, kodėl taip negražiai elgiamasi su mumis, valgytojais - jų klientais, juk galėjo tą patiekalą iš meniu išbraukti arba pažymėti, kad jo nebėra - pardavėja tik įžūliai nusijuokė : "Mes taip nedarome'... Štai jums, pagyrūnai ir Paveldas.... Deja, vyrukai, pernelyg išgyrėte šią valgyklėlę... "Į Paveldą įrašyti..." ir t.t. Šnipštas! Gal anksčiau ji ir buvo tokia...O dabar aptarnavimo kultūra joje visiškai sugedusi, dėl to ir maistą čia valgyti pasidarė nebeskanu. Štai šiandien, rugsėjo 15 d., atstovėjęs netrumpą eilutę (prieš tai klientų žiniai ant prekystalio išstatyme MENIU išsirinkau patiekalą), tik prie kasos sužinojau, kad mano patiekalo jau kuris laikas nebėra. Paklausius, kodėl taip negražiai elgiamasi su mumis, valgytojais - jų klientais, juk galėjo tą patiekalą iš meniu išbraukti arba pažymėti, kad jo nebėra - pardavėja tik įžūliai nusijuokė : "Mes taip nedarome'... Štai jums, pagyrūnai ir Paveldas....
Minėti italai lyg ir kalba lietuvių kalba, bet ne lietuviškai. Štai kur, kaip Aleksas sako, kebeknė. Kai tiedu linksmi italai, lietuvių kulinarijos vertintojai, televizoriuje sako „man labai skaniausi cepelinai“ arba „netikras kiškis“ - beje, „kiškis“ lietuviškiau biškį nei „zuikis“ - man gražu ir juokinga, o kai tikras lietuvis sako „rinkau grybų“ arba „perkant bulvių“, tai už tokius derinius jam galima duoti tik vieną prizą - kuolą.
Kalbos ypatumai ir memų kūryba
Lietuvių kalba, būdama viena seniausių indoeuropiečių kalbų, turi savitą gramatiką ir žodyną. Tai atsispindi ir memuose, kuriuose dažnai naudojami specifiniai žodžiai, frazės ir tarmių elementai. Pavyzdžiui, žemaitiškas ištiktukas "pyst" gali būti naudojamas memuose, siekiant pabrėžti netikėtumą ar staigumą.
Kalbant apie kalbą, Jurgis Gimberis rašo:
Aš turiu glaudes, apatinukes, trumpikes, galiausiai šortus, galiu visa tai mautis, vilktis, vilkėti, dėvėti, ale ne - užsidedu triusikus ir nešioju. Kodėl? O velniai žino. Kažkodėl važiuoju „mikruškėm“, o ne „mikriukais“, žiūriu „multikus“, o ne „mulčiukus“, „teliką“, o ne „teliuką“, kramtau „kramtuškę“ ir „naglai“ braunuosi pro „plytą“ ant troleibuso durų. Šitaip šneku, matyt, traukia kalbėti lotyniškai. O gal todėl, kad mano gimtoji kalba pati savęs nekuria? Ir tie menki, per didelį vargą išstenėti sutvėrimai - pavyzdžiui, „suokalbis“, „susimildamas“ - kalbos valdininkų su velniais ir perkūnais iš kalbos ujami. Neapsiverčia liežuvis vadinti juos lingvistais. Neva tie žodžiai sutverti ne pagal taisykles. Neteisėtai gimę benkartai. Nedrąsu priminti, bet reikia: taisyklės atsirado iš kalbos, o ne atvirkščiai - kalba iš taisyklių. Kad ir tas smagus ištiktukas „pyst“. Įteisintas kaip vartotinas, nes ekspedicija žemaičiuose užrašiusi taip šnekunt: „Pyst, ir atnešė pensiją.“
Todėl ir darkausi - ačiū darsyk. Anot gangsterių - nieko asmeniško. Kalba, kaip jau ne pirmą kartą bandau vaizdingai pasakyti, ne numelioruotos, nudrenuotos, taisyklingais kanalų kvadratais išraižytos žemės naudmenos, o pelkė, raistas, šabakštynai ir tuo ji žavinga. Ne dailiai supakuotas lego kaladėlių arba, jei norit, trinkelių, rinkinys, o molis ir plastilinas. Žinia, viešosios informacijos priemonėms barbarizmai ir net poetizmai ne prie veido, tai ir taisykit.
Taigi susikuria, susitveria, susidaro, atsiranda įspūdis, kad kalbos priežiūros darbininkai, atlėkę į tarnybą, greit puola prie žodynų, braukia pirštu nuo vakar paliktos vietos ir ieško, ką čia dar ištrynus, uždraudus, pervadinus ir perkirčiavus.
Kultūrinis kontekstas ir memų prasmė
Norint suprasti cepelinų memų prasmę, būtina atsižvelgti į kultūrinį kontekstą. Lietuvoje maistas yra daugiau nei tik būtinybė - tai socialinis reiškinys, susijęs su bendravimu, tradicijomis ir identitetu. Cepelinai, būdami vienu iš pagrindinių lietuviškų patiekalų, simbolizuoja šį požiūrį į maistą.
Šeimą Salvatorė dažnai palepina paties ruošta Italijoje mėgstama lazanija, o desertui patiekia tiramisu. Lietuvoje jis stengiasi laikytis lietuviškų tradicijų, o Italijoje - itališkų. Salvatorė džiaugiasi, kad jam patinka lietuviški patiekalai: šaltibarščiai, cepelinai, karbonadas, kugelis, burokėlių, grybų sriubos.
Be to, cepelinų memai dažnai atspindi lietuvių humoro jausmą - autoironiją ir gebėjimą pasijuokti iš savęs. Memuose gali būti pašiepiamos didelės porcijos, kaloringumas ar net specifinis cepelinų kvapas.
Cepelinų memų pavyzdžiai
Štai keletas galimų cepelinų memų pavyzdžių:
- Paveikslėlis su didžiuliu cepelinu ir užrašu: "Kai mama sako, kad cepelinai tik vienam kartui".
- Nuotrauka su žmogumi, gulinčiu po cepelinų porcijos, ir užrašu: "Aš po sekmadienio pietų pas močiutę".
- Memas su cepelinais, vaizduojamas kaip ginklas: "Lietuviškas atsakymas į bet kokią krizę".