Ironiškosios frazės „Nieko nepadarysi“ autoriui, vienam įtakingiausių XX a. rašytojų, amerikiečių prozininkui Kurtui Vonnegutui Jaunesniajam (1922-2007) 2022-ųjų lapkričio 11-ąją sukako šimtas metų. Būtent Antrojo pasaulinio karo patirtis K.Vonnegutui turėjo didelės įtakos.
K.Vonnegutas gimė 1922 metų lapkričio 11 dieną Indianapolyje, JAV. Jo tėvai - Vokietijos išeiviai, kurių giminaičiai į JAV persikėlė XIX amžiuje. Būsimasis rašytojas buvo jauniausia atžala tarp trijų vaikų. Rašyti K.Vonnegutas pradėjo dar mokyklos laikais - buvo vienas iš mokyklos laikraščio „The Shortridge Echo“ redaktorių.
Rašytojas nevienareikšmiškai vertino savo gimimo datą. Viena vertus, ir pats buvo veteranas, tik nebe Pirmojo, o Antrojo pasaulinio karo. Vaikystė prabėgo JAV Didžiosios depresijos laikotarpiu. Dėl akcijų rinkos griūties šalis paniro į skurdą. Kurto tėvo finansinė padėtis susvyravo, ir jam teko keletą metų sėdėti be darbo.
Po mokyklos baigimo K.Vonnegutas svarstė apie ateitį - norėjo būti architektu, kaip ir jo tėvas. Tačiau nuo šios minties jį atkalbėjo tėvai, pasakę, kad jam derėtų rinktis paklausesnę ir naudingesnę profesiją. Beje, architektu buvo ir K.Vonneguto senelis. Būsimasis rašytojas Cornellio universitete pradėjo biochemijos studijas, kurių visgi nebaigė.
Ir jei ne pasitraukimas iš universiteto ir gautas šaukimas į JAV kariuomenę, šio romano galėjo ir nebūti. Tiesa šis gyvenimo etapas nebuvo pats lengviausias - satyros meistras tarnauti kariuomenėje pradėjo 1944 metais, praėjus vos trims mėnesiams po motinos savižudybės. Dėl ligos 1944-aisiais ji pasitraukė iš gyvenimo. Tai labai paveikė K. Vonnegutą. Kaip ir Antrasis pasaulinis karas, vokiečių nelaisvė, kurioje jis atsidūrė tų pačių nelemtųjų 1944-ųjų pabaigoje.
K.Vonnegutas tarnybą tęsė Europoje, Vokietijoje, Dresdeno mieste. Šią patirtį jis aprašė savo garsiausiame jau minėtame romane. Simboliška, tačiau net knygos pavadinimas („Skerdykla Nr. 5“) turėjo sąsajų su realybe - Dresdene K.Vonnegutas ir dalis kitų amerikiečių karių buvo patekę į nelaisvę ir laikyti buvusios mėsinės patalpose.
1945 metų vasarį Dresdenas buvo subombarduotas. Nors buvo kalbėta, kad šis miestas netaps karo fronto vieta, nes yra per daug neįdomus karo strategams, tačiau viskas įvyko priešingai. Dresdenas buvo beveik sunaikintas - remiantis įvairiais skaičiavimais, per Sąjungininkų surengtus antskrydžius žuvo per 100 tūkst. žmonių. Išgyvenusiųjų nebuvo daug, tačiau tarp jų buvo K.Vonnegutas. Atakai praėjus 22-ejų kapralui Vonnegutui ir kitiems per stebuklą likusiems gyviems belaisviams teko kasti namų griuvėsius ir traukti iš po jų bombų sumaitotus žmonių palaikus.
Jau daug vėliau jis buvo dar kartą grįžęs į Dresdeną, tačiau jau ne kaip kariškis, o žmogus, aktyviai kritikuojantis karą. Po karo būsimasis rašytojas grįžo į Jungtines Valstijas, vedė savo ilgametę draugę Jane Marie Cox, Čikagos universitete pradėjo sudijuoti antropologiją.
Žinoma, jis studijų nebaigė, tačiau diplomą gavo. Bet gerokai vėliau: po to, kai 1963 metais buvo išleistas jo romanas „Katės lopšys“, universitetas jam pats įteikė šį diplomą. Visus sužavėjo romane K.Vonneguto sukurta bokononizmo religija, kuri atrodė tokia realistiška, kad buvo prilyginta realiems socialiniams reiškiniams.
K.Vonnegutas įsidarbino bendrovės „General Electric“ viešųjų ryšių skyriuje, pradėjo aktyviau rašyti. 1950 metais pirmąjį apsakymą „Report on the Barnhouse Effect“ leidiniui „Collier's“ jis pardavė už 750 JAV dolerių. Vėliau pamokytas redaktoriaus Knoxo Burgero už kitą apsakymą jis paprašė daugiau ir užsidirbo 950 JAV dolerių. Galiausiai K.Vonnegutas metė darbą „General Electric“ ir atsidavė vien rašymui - bet kuriuo atveju didžioji jo pajamų dalis buvo gaunama už darbus leidiniams „Collier's“, „The Saturday Evening Post“, „Cosmopolitan“.
Literatūrinė karjera
Pirmoji K.Vonneguto knyga „Pianola“ („Player Piano“) buvo išleista 1952 metais. Antiutopinė knyga kritikų buvo sutikta palankiai, netgi buvo lyginama su Aldous Huxley romanu „Puikus naujas pasaulis“ („Brave New World“). Su kiekviena nauja knyga K.Vonnegutas tapdavo vis populiaresnis, tačiau didžiojo lūžio savo kūryboje taip ir nepasiekdavo.
Šį literatūrinį perversmą sukėlė 1969 metais išleistas romanas „Skerdykla Nr. 5“ - nors apie Antrojo pasaulinio karo patirtį K.Vonnegutas jau buvo ne kartą rašęs, tačiau ši knyga buvo kitokia. Joje K.Vonnegutas nevengė pasakoti apie save, kritikuoti karą, o viską įpynė į sau būdingą ironijos ir satyros persunktą stilių, jis skaitytojui pasiūlė kvapą gniaužiančią istoriją. Neilgai reikėjo laukti, kol šis romanas užkopė į „The New York Times“ bestselerių sąrašo viršūnę. Po šio kūrinio pasirodymo K.Vonnegutas užsitikrino savo finansinę ateitį, tapo labai populiarus.
Visgi literatūrinei kreivei kylant aukštyn, asmeninio gyvenimo tiesė pradėjo leistis - K.Vonnegutas ir žmonos santykiai palaipsniui blogėjo, galiausiai pora išsiskyrė. Rašytoją taip pat stipriai paveikė ir sūnaus Marko likimas - jam buvo diagnozuota šizofrenija. Pats K.Vonnegutas vis giliau niro į depresiją, vartojo vaistus, nustojęs juos gerti kartą per savaitę bendraudavo su psichologu. Tai atsiliepė ir jo kūryboje - K.Vonnegutas ilgai rašė savo kitą romaną po „Skerdyklos Nr. 5“.
Vienu metu apskritai jis buvo nustojęs kurti, bet 1973 metais skaitytojus pasiekė „Čempionų pusryčiai“ („Breakfast of Champions“). Tačiau literatūros kritikų jis nesužavėjo. Kaip ir 1976 metais pasirodęs kūrinys „Slapstick“. Kalbėta, kad K.Vonnegutas nepersistengė rašydamas, neskyrė daug dėmesio pasakojamai istorijai, tuo tarpu pas rašytojas pyko ant kritikų, esą šie nusistatę jo atžvilgiu. Beje, „Čempionų pusryčius“ K.Vonnegutas pats ir iliustravo, knygos pradžioje jis įspėja skaitytoją, kad yra nesubrendęs ir artėjančio penkiasdešimtmečio proga yra nusiteikęs pasilinksminti ir iškloti viską, ką galvoja. Ir piešti, ką tik nori.
Taip jis ir padarė - knygoje galima rasti, kaip pats K.Vonnegutas rašė, nupieštą šiknos skylę. Ironiška, tačiau šis piešinys vėliau buvo neatsiejamas nuo paties K.Vonneguto ir pradėtas vadinti savotišku jo parašu.
Rašytojas beprotiškai daug rūkė. Jis sakė, kad cigaretės yra „aukščiausios klasės būdas nusižudyti“. Tačiau jis mirė kur kas paprasčiau - patyręs smegenų traumą, po jos taip ir neatsigavo. 2007 metų balandžio 11 dieną pasauliui buvo pranešta, kad K.Vonnegutas iškeliavo Anapilin. Tuomet autoriui buvo 84-eri.
Per savo rašytojo karjerą K.Vonnegutas iš viso parašė keturiolika romanų, tris apsakymų rinkinius, penkis negrožinės literatūros kūrinius. Paskutinis rašytojo romanas dienos šviesą išvydo 1997 metais. Tai knyga „Timequake“. Visgi K.Vonneguto knygos gyvena iki šiol ir yra mėgstamos skaitytojų. Rašytojas vadinamas vienu reikšmingiausių XX amžiaus autorių, satyrikų, sukūrusių savitą ir unikalų stilių.
Tarp K.Vonneguto temų dominavo antikarinės idėjos, nesibaigiantis Žemės niokojimas, žmogaus smurto ribos. Kad ir apie kokias rimtas idėjas kalbėjo K.Vonnegutas, jis viską gebėjo įsukti į ironiją. Tai leido jam išsiskirti.
K. Vonneguto kūrybos bruožai
Save K. Vonnegutas vadino „religingu ketvirtos kartos amerikiečių-vokiečių skeptiku-laisvamaniu“. Vienu metu jo kūryba buvo kone viduramžiškai persekiojama: pavyzdžiui, garsioji „Skerdykla Nr. 5“ buvo draudžiama JAV mokyklų bibliotekose. K. Vonnegutas tapo aštuntojo dešimtmečio pasipriešinimo kultūros simboliu.
Savo knygose ir paskaitose kritikavo valdančiuosius ir kvestionavo mokslo pasiekimus, susijusius su naujų žudymo ginklų kūrimu. Jo knygoje „Žmogus be tėvynės“ (su paantrašte „Gyvenimo Amerikoje valdant George’ui W. Bushui prisiminimai“, A Man Without a Country: A Memoir of Life in George W. Bush’s America, 2005 m.) reiškiamos pretenzijos valdančiajam Amerikos elitui. George’ą W. Bushą ir jo kohortą K. Vonnegutas vadino „tikraisiais Amerikos teroristais“.
Esminės temos K.Vonneguto romanuose, apsakymuose, esė, pjesėse aštrus siužetas pinasi su moksline fantastika ir grotesku, vaizduotės polėkis - su piktdžiugiška ironija, nuoširdžia satyra, antiutopija ir tragikomedija. „Nieko nepadarysi“ dvasios persmelktas ne tik garsusis K. Vonneguto antikarinis autobiografiniais faktais paremtas romanas „Skerdykla Nr. 5, arba vaikų kryžiaus žygis: šokis su mirtimi iš pareigos“ (Slaughterhouse-Five, or, The Children’s Crusade: A Duty-Dance with Death), laikomas absurdo literatūros ir juodosios komedijos klasika. Visa jo proza patraukia juoduoju humoru, idėjos originalumu ir lengvumu.
Dažnas motyvas K. Vonneguto prozoje - vienatvė, kurią rašytojas vadino esmine šių dienų žmogaus problema. Vienatvė prasiveržia jo herojų: Kilgoro Trauto, Bilio Piligrimo, Vilburo Sveino, Voltero F. Starbeko, Rudžio Valco - nerimastingomis jausenomis. Atvirai ar užuominomis K. Vonnegutas vis pabrėždavo: vienišas žmogus - lengvai pažeidžiamas. Pats rašytojas jautėsi labai vienišas, nors ir turėjo didelę šeimą, buvo pripažintas literatūros pasaulyje. Jis yra sakęs: „Žmones dažnai kamuoja vienatvė, tas jausmas, lyg būtum atitrūkęs nuo kitų, nuo gyvenimo. Kaip anksčiau nėra būrio giminių, geraširdžių kaimynų, vaikystės draugų. Ir rašytojas gali tapti ta jungtimi, jis gali suburti aplink save tuos, kurie mąsto kaip jis, tiki tuo, kuo ir jis… Neatimkite iš manęs tikėjimo žmogaus laime: negalėčiau tuomet dorotis su asmeninėmis pesimistinėmis nuotaikomis - o joms tiek daug priežasčių! - jeigu neturėčiau šios kuklios, saulėtos svajonės!“
Panašių minčių pilna K. Vonneguto knyga „Katės lopšys“ (Cat’s Cradle), pasirodžiusi 1963-iaisiais. Joje pasakojama apie mokslininką Feliksą Honikerį, išradusį medžiagą „ledas-9“, galinčią ledu paversti bet kokį skystį įvykus menkiausiam sąlyčiui. K. Vonneguto nuomone, bet kuris žmogaus išradimas gali tapti ginklu, ir mokslininkai retai susimąsto apie savo atradimų padarinius. „Gyvenimo taisyklė - jeigu ką nors išradote, ką galima panaudoti prieš žmoniją, tai ir bus panaudota prieš žmoniją“, - yra teigęs K. Vonnegutas.
Ūgtelėjus vaikams, K. Vonnegutas vėl atsidūrė tarp kulkų - šįkart aštuntojo dešimtmečio pabaigoje išvykęs su humanitarine misija į Afriką, į nepriklausomybę nuo Nigerijos paskelbusią Biafro respubliką, kamuojamą bado, ligų, bombarduojamą, naikinamą. Savo išvykos įspūdžius K. Vonnegutas sudėjo į esė „Biafra: išduotoji tauta“ (Biafra: A People Betrayed, 1979 m.).
Antikarinis K. Vonneguto tonas tiesiogiai susijęs ir su moterų klausimu, nors iš pažiūros jo prozoje ne taip ir lengva aptikti susidomėjimą feminizmo apraiškomis. Jo romanų herojės - arba trapios, kenčiančios, tačiau iš esmės gana keistos, efemeriškos būtybės, arba svajotojos ir utopikės. Tačiau iš tiesų rašytojas ne sykį yra kėlęs klausimą apie moterų padėtį visuomenėje, jų lygias saviraiškos teises. Šis klausimas tarp eilučių kirba dar pirmajame K. Vonneguto romane „Pianola“ (Player Piano, 1952 m.), o vėlesniajame „Mėlynbarzdis“ (Bluebeard, 1987 m.) pagrindinis herojus, menininkas Rabo Karabekianas, ne sykį patiria dvasinį atgimimą savo gyvenimo kelyje sutikęs moterį.
Maža esti nepaminėtų socialinių grupių K. Vonneguto romanuose, kurių problemoms aptarti jis neatrastų vietos savo kūryboje. Mažas žmogus su savo nelaimėmis ir didelėmis baimėmis kelia K. Vonnegutui empatiją. K. Vonnegutas yra ir daug rašęs, ir kalbėjęs apie žmogaus teisę gauti kokybišką medicininę pagalbą, nesijausti diskriminuojamam pagal rasę, turėti šiltą pastogę virš galvos ir nestokoti maisto. Tačiau svarbiausia žmogaus teise K. Vonnegutas laikė gailestingumo, empatijos teisę. Nes gyvenimas sudėtingas.
Bibliografija lietuvių kalba
Į lietuvių kalbą „Kitų knygų“ leidyklos išversti šie K. Vonneguto kūriniai: „Skerdykla Nr. 5“, „Čempionų pusryčiai“, „Katės lopšys“, „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba perlai kiaulėms“, „Titano sirenos“, „Sveiki atvykę į beždžionyną“, „Žmogus be tėvynės“, „Galapagai“.
Daugelio K. Vonneguto romanų pamatą sudaro jo biografijos faktai: jaunystės išgyvenimai atspindėti „Pianoloje“ (1952 m.). Autorius aprašo ateitį, kurioje bet kokios profesijos žmogų gali pakeisti mašina. 1967 m. gauta Solomono R. Guggenheimo stipendija suteikė galimybę K. Vonnegutui aplankyti Drezdeną - taip 1969 m. dienos šviesą išvydo minėtoji K. Vonneguto stilistikos ir jo rašymo manieros klasika „Skerdykla Nr. 5“.
1965-1967 m. K. Vonnegutui bendradarbiaujant su Ajovos universitetu, pasirodė jo trumpų apsakymų rinktinė „Sveiki atvykę į beždžionyną“ (1968 m.). 1973 m. pasirodo K. Vonneguto „Čempionų pusryčiai“. Šiuo metu jis jau - anglakalbės prozos profesorius Niujorko universitete. 1994 m. rašytojas pasiskelbė užbaigiantis savo literatūrinę karjerą, tačiau 1997-aisiais jo bibliografija pasipildo romanu „Laiko drebėjimas“. Iki 2000-ųjų jis išleido keletą esė rinkinių, o 2005 m. pasirodė K. Vonneguto „Žmogus be tėvynės“.
Be literatūrinio talento, rašytojas mėgo piešti grafikos kūrinius. „Čempionų pusryčiams“ pats flomasteriu sukūrė iliustracijas, jomis papildydamas tekstus. Nuo 1993 m. K. Vonnegutas bendradarbiavo su grafiku Joe Petro III. JAV ne sykį rengtos K. Vonneguto kūrybos parodos.