Lietuvoje auga įvairių formų ir spalvų grybai. Nuo dažnai randamų miškuose valgomų grybų, iki retų ir saugotinų, nuo žvaigždės ar rožės pavidalo iki drebučius primenančių vaisiakūnių.

Pagrindinės grybų rūšys

Baravykai

Baravykai (tikriniai baravykai) auga lapuočių ir spygliuočių miškuose, dažniausiai jų laukymėse ir pakraščiuose, retuose eglynėliuose, drėgnoje dirvoje. Ąžuolynuose augančių baravykų kepurėlė tamsiai ruda, kitų lapuočių miškuose - šviesiai ruda, pušynuose - tamsiai ruda su violetiniu at­spalviu, eglynuose - rausvai ruda. Visų jau­nų baravykų kepurėlės apačia (vamzdeiinis sluoksnis) balta, senesnių - gelsva, senų - žalsvai gelsva. Kotas storas, apačioje paplatė-jęs, gelsvas, išraizgytas baltomis gyslelėmis.

Lepšės

Lepšės (baravykai lepšės, paberžiai) au­ga beržynuose, mišriuosiuose miškuose su ber­žų priemaiša ir jaunuolynuose. Kepurėlė plokščia, truputį išgaubta, jos viršus šviesiai pilkas, gelsvas arba tamsiai rudas, beveik juo­das, apačia balta, senesnių grybų - pilka. Minkštimas baltas, perlaužus ilgai netamsėja. Yra lepšių, kurių minkštimas perlaužus rausvėja. Kotas pilkšvai baltas su tamsiais plaušeliais - žvyneliais. Iš pradžių jis būna gana storas, vėliau, grybui augant, ištįsta. Lepšes geriausiai kepti.

Raudonviršiai

Raudonviršiai (baravykai raudonviršiai, raudonikiai, raudongalviai) auga lapuočiu miškuose, dažniausiai drebulynuose, jaunuose beržynuose, kartais netoli pušynų. Jaunų gry­bų kepurėlė pusrutuliška, krašteliai tvirtai prigludę prie koto, suaugusių grybų - plokš­čiai iškili. Jos viršus oranžiškai raudonas arba rusvai geltonas, apačia balta, senesnių grybų - pilkšva. Kotas į pagrindą storėjantis, kietas, baltas, apaugęs tamsiais plaušeliais - žvyneliais. Minkštimas baltas, perlaužus mė- ‘ lynuoja, vėliau pasidaro tamsiai pilkas arba juosvas. Valgomi švieži, sūdyti ir džiovimi (džiovinant juoduoja).

Kazlėkai

Kazlėkai (baravykai kazlėkai, slidukai) auga grupėmis pušynuose, rečiau eglynuose. Mėgsta smėlingą dirvą. Kepurėlė ruda, glei­vėta, jos apačia šviesiai geltona. Jaunų kazlė­kų kepurėlės apačia apsitraukusi balta plėve­le, kuri, grybui augant, plyšta ir lieka ant koto žiedo pavidalu.

Makavykai

Makavykai (geltonieji baravykai) auga pušynuose. Kepurėlė sausa, aksomiška, gelto­na arba gelsvai ruda. Minkštimas perlaužus mėlynuoja. Iš šių grybų ruošiami antrieji patiekalai (ypač skanūs kepti), jie tinka marinuoti.

Žalsvieji baravykai

Žalsvieji baravykai (kartekšliai) auga spygliuočių ir lapuočių miškuose. Kepurėlės viršus aksomiškas, gelsvai žalsvas arba rusvai pilsvas, apačia ir minkštimas gelsvi.

Baravykai paąžuoliai

Baravykai paąžuoliai auga lapuočių ir miSriuosiuose miškuose, dažniausiai po ąžuo­lais. Kepurėlė pilkšvai ruda. Panašūs į tikri­nius baravykus, tik kepurėlės apačia rausva. Perlaužus minkštimas mėlynuoja.

Pievagrybiai

Iš lakštelinių valgomųjų grybų vieni geriausių yra pievagrybiai (šampinjonai). Labiausiai žinomi dirviniai pievagrybiai. Jie auga puveningoje dirvoje, ant mėšlo ir sąšlavų krūvų, daržuose, pievose, pakelėse. Kepurėlė mėsinga, balta su pilkšvu arba gelsvu at­spalviu, apaugusi smulkiais rusvais plaušeliais, jaunų grybų - pusrutulio formos, senes­nių - panaši į skėtį. Minkštimas baltas, per­laužtas parausvėja. Jaunų pievagrybių lakšte­liai rožinio atspalvio, senesnių - rausvai ru­di, senų - rudi. Jaunų grybų kepurėlės apa­čia apsitraukusi balta plėvele, kuri, grybui, augant, plyšta ir lieka ant koto žiedo pavidalu. Kotas baltas, tvirtas. Pievagrybius galima auginti iš grybienos gabalėlių specialiose tamsiose patalpose (netgi visiškoje tamsoje) arba mėšlo lysvėse.

Rudakepuriai baravykai

Rudakepuriai baravykai auga eglynuose, pušynuose ir mišriuosiuose miškuose. Kepu­rėlės viršus rausvai rudas, kaštoninis, po lie­taus - labai gleivėtas, apačia šviesiai gelsva, balsva, senesnių grybų - gelsvai žalsva, se­nų - pilkai žalsva. Kotas lygus, gelsvai rus­vas, šviesiai rudas, prie kepurėlės šviesesnis. Minkštimas kietas, baltas, senesnių grybų - šviesiai gelsvas, paspaudus ar perlaužus pa-melsvėja, kartais ryškiai pamėlynuoja, bet netrukus vėl išblunka; malonaus skonio.

Gudukai

Gudukai (raukšlėtieji gudukai). Kepurėlės apačia (lakšteliai) gelsvai rusva, senesnių grybų - geltonai ruda, rausvai ru­da. Kotas su gelsvu greit nukrintančiu žiedu, baltas arba pilkšvas, išilgai vagotas, plau­šuotas. Minkštimas balsvas, gelsvas, malonaus kvapo ir skonio.

Piengrybiai

Piengrybiai. Taip vadinami iš išvaizdos panašūs kelių rūšių grybai. Auga jie spyg­liuočių ir mišriuosiuose miškuose. Kepurėlės piltuvėlio formos, jų viršus baltas, kai kurių rūšių - su koncentriškomis zonomis, apačia gelsva, rožinė arba balta. Dauguma grybų turi baltų pieniškų sulčių.

Rudmėsės

Rudmėsės (piengrybiai rudmėsės, ruduo­kės) auga spygliuočių miškuose, pamiškėse. Kepurėlės viršus, apačia ir kotas gelsvai oranžiniai, perlaužus teka oranžinės sultys (pienas). Jaunų grybų kepurėlė paplokščia, nukarusiais kraštais, senesnių - įdubusi. Jos paviršiuje gerai matyti tamsesnės koncentriš­kos zonos. Rudmėsės daugiausia sūdomos.

Pūkuotės

Pūkuotės (piengrybiai paberžiai) auga beržynuose ir mišriuosiuose miškuose su beržų priemaiša. Kepurėlė rausva arba bals­vai rožinė, įdubusiu viduriu, gauruotai žvy­nuota, ypač gauruoti nulinkę jos kraštai. Lakšteliai rausvi arba gelsvi. Kotas rausvas, tuščiaviduris.

Grūzdai

Grūzdai (piengrybiai grūzdai) auga grupėmis pušynuose ir lapuočių miškuose. Kepurėlė tvirta, mėsinga, įdubusiu viduriu (senų grybų - piltuvėlio formos), nulinku­siais gauruotais kraštais, balta, vėliau pagels­ta. Lakšteliai balti. Kotas trumpas, storas, minkštimas baltas, perlaužus iš jo teka baltos pieniškos sultys.

Žaliuokės

Žaliuokės (žalsvieji baltikai) auga daugiausia sausuose pušynuose, smėlingoje dirvoje. Jaunų grybų kepurėlė pusiau iškili, senesnių paplokščia, su gūbreliu arba be jo, žalsvai ruda, žalsvai geltona, gelsvai žalia, aplipusi smėliu. Lakšteliai sieros geltonumo, žalsvai geltoni, žalsvi. Kotas plaušuotas, lakštelių spalvos. Minkštimas balsvas, malo­naus kvapo ir skonio.

Juosvažaliai baltikai

Juosvažaliai baltikai auga pušynuose, kartais eglynuose, didelėmis grupėmis, daž­niausiai kartu su žaliuokėmis. Kepurėlė varpelio formos, senų grybų paplokščiai iškili, su gūbreliu, lygi, tamsiai arba melsvai pilka, kartais violetinio atspalvio, vidurys rusvai juosvas, nuo centro spinduliškai dry­žuota. Jaunų grybų lakšteliai balti, senų - žalsvai gelsvi. Kotas išilgai smulkiai vagotas, lygus arba plaušuotas, lakštelių spalvos. Minkštimas balsvas, malonaus kvapo ir sko­nio.

Kelmučiai

Kelmučiai. Nuo rugpjūčio pabaigos iki šalnų auga kupetomis ant kelmų, šaknų, kartais ant spygliuočių arba lapuočių me­džių stuobrių. Kelmučiais vadinama kislioji kelmiukė (vasarinis kelmutis) ir paprastasis (rudeninis) kelmutis. Paprastojo kelmučio kepurėlės viršus pilkšvai gelsvas arba rusvas, žvynuotas, apačia balta. Kotelis plonas, su žiedu (plėvelės, kuria būna apgaubta jaunų grybų kepurėlių apačia, likučiai). Minkštimas baltas, malonaus kvapo. Kisliosios kelmiukės kepurėlė vandeninga, persišviečianti, lygi, be žvynelių, ruda. Lakšteliai rudi su oranžiniu atspalviu, plaušuotas kotelis - tamsiai rudas. Auga tiltais mišriuosiuose miškuose.

Voveraitės

Voveraitės (voveruškos, gaideliai) auga spygliuočių ir lapuočių miškuose. Jaunų grybų kepurėlė iškili, senesnių - įdubusi, skiautėtais kraštais. Kepurėlė ir kotas trynio geltonumo. Minkštimas geltonas, malonaus kvapo. Voveraitės beveik visai nekirmija.

Ūmėdės

Ūmėdės auga ir spygliuočių, ir lapuočių miškuose. Minkšti, trapūs grybai. Kepurėlės paviršius būna įvairiausių spalvų (baltas, rožinis, raudonas, geltonas ir kt.), apačia - balta. Pagal maistines savybes ūmėdės yra ne tokios vertingos kaip kiti grybai.

Dvokiančiosios ūmėdės

Dvokiančiosios ūmėdės auga mišriuo­siuose miškuose, dažniausiai su beržų prie­maiša. Jaunų grybų kepurėlė rusvai geltona, gleivėta, pusiau rutuliška, vėliau pasidaro plokščia. Lakšteliai šviesiai geltoni. Tinka sū­dyti.

Briedžiukai

Briedžiukai (valgomasis ir kūginis brie­džiukai) ankstyvieji grybai auga balandžio mėnesį: valgomasis briedžiukas - lapuočių, kūginis - spygliuočių ir mišriuosiuose miš­kuose. Valgomojo briedžiuko kepurėlė kiauši­nio formos, tamsiai arba šviesiai ruda, išakyta duobučių. Kūginio briedžiuko kepurė­lė kūgio formos, ruda arba rusvai violetinė, paviršius su įdubimais, išsidėsčiusiais lygia­grečiai su koteliu. Abiejų briedžiukų kepurė­lių apatinis kraštas tvirtai suaugęs su kotu.

Bobausiai

Bobausiai auga balandžio mėnesį spyg­liuočių miškuose, smėlingoje dirvoje, pakelė­se. Kepurėlė apvalios arba netaisyklingos formos, tamsiai ruda arba gelsvai ruda, apati­nis jos kraštas tvirtai suaugęs su kotu. Kepu­rėlės ir koto vidus tuščiaviduris. Prieš ruošiant maistui, briedžiukus ir bobausius būtinai reikia apvirinti, vandenį išpilti, o grybus nuplauti ir tik tada kepti arba troškinti.

Lietuvos grybai

Pumpotaukšliai (Rhizopogon luteolus Fr.) - vaisiakūniai 3-6 cm skersmens, bulvės, riešuto pavidalo, nuo gelsvos iki šviesiai rudos spalvos arba beveik juodais hifais apraizgyti. Jaunų vaisiakūnių pjūvis balsvas, senų rudas, juodai rudas, vidus sudarytas iš vingiuotų, šviesesnėmis sienelėmis perskirtų ertmių, pripildytų dvokiančios masės. Sporos beveik bespalvės (jų masė ruda), pailgai elipsiškos, lygiu paviršiumi, 5-8x3-4 μm. Auga rugpjūčio - spalio mėn. smiltinguose pušynų miškuose, pavieniui arba nedidelėmis grupėmis, dažniausiai iki pusės smėlyje pasislėpę, kartais matyti tik viršutinė vaisiakūnio dalis. Lietuvoje, ypač Varėnos raj. miškuose, dažnas, kitur retesnis. Jauni valgomi. Atrodo, kad ir šernai juos mėgsta.

Grybai VDU Botanikos sode

Rūpinantis dendrologinių kolekcijų priežiūros klausimais, dažnai tenka apeiti didelę VDU Botanikos sodo teritoriją ir kartkartėmis pamatyti akį traukiančius įvairių formų ir spalvų grybų vaisiakūnius. Kokie vaisiakūniai užaugs, labai priklauso nuo kiekvienų metų specifinių meteorologinių sąlygų. VDU Botanikos sode auga grybautojams gerai pažįstami grybai: tikrinis baravykas, lepšė, tikrasis kazlėkas, pušyninė ir eglyninė rudmėsės, pievagrybiai, ūmėdės ir kiti. Valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus) dažniausia auga ant lapuočių medžių (ąžuolų, uosių, gluosnių), retai ant spygliuočių, o botanikos sode ji puikiai įsikuria ir ant riešutmedžių (Juglans sp.).

Retesni ir saugotini grybai VDU Botanikos sode

• Kartusis baravykas (Caloboletus radicans)
• Didysis kukurdvelkis
• Kopūstgalvis raukšlių (Sparassis crispa)
• Kislusis elniagrybis (Xylaria polymorpha)
• Žvynuotasis skiautenis (Lentinus tigrinus)
• Šveinico rudapintė (Phaeolus schweinitzii)
• Stambioji tauriabudė (Clitocybe geotropa)

Kiti VDU Botanikos sode augantys grybai

• Juodų drebučių pavidalo grybų drebučiai (Exidia sp.)
• Raukšlinis ausiagrybis (Auricularia mesenterica)
• Spindulinis raukšliagrybis (Phlebia radiata)
• Paprastoji alksniabudė (Schizophyllum commune)
• Įvairiaspalvė kempė (Trametes versicolor)
• Gelsvosios musmirės baltasis varietetas (Amanita citrina var. alba)
• Žalsvoji guotenė (Hygrocybe psittacina)
• Skujagalvės (Pholiota sp.)
• Gluosninė kreivabudė (Pleurotus ostreatus)
• Pilkąjį kazlėką (Suillus viscidus)
• Baravykas paąžuolis arba žalbaravykis (Boletus luridus)
• Paprastasis kelmutis (Armilaria mellea)

Valgomieji grybai

Pilkšvoji lepšė (Leccinum holopus)

Vaisiakūniai vidutinio didumo, retai dideli, mėsingi. Kepurėlė 3-7(10) cm skersmens, jauna iškili, kiek gleivėta, vėliau paplokščia, matinė, beveik sausa, pilkšva, gelsvai balta, melsvo ar žalsvo atspalvio. Vamzdeliai balti, pilki. Trama balta, perpjovus ar…

Baravykas lepšė (Leccinum scabrum)

Lietuvos miškuose labai paplitęs, gerai visų pažįstamas ir mėgstamas grybas. Vaisiakūniai dideli, stambūs. Auga vasarą ir rudenį įvairiuose miškuose su beržo priemaiša. Tai vertingas grybas, ypač turintis daug B grupės vitamino, net daugiau nei baravykas. Vienintelė neigiama savybė - smarkiai kirmijantis grybas. Maistui reikia vartoti tik jaunus ir sveikus grybus. Priklausomai nuo augimvietės…

Šilinis kazlėkas (Suillus granulatus)

Vaisiakūniai šiek tiek smulkesni negu baravyko kazlėko ir be rinkio. Auga tose pat vietose, tuo pačiu metu kaip ir baravykas kazlėkas. Sporos 8-11 x 3-4,5 u m. Geras valgomas grybas, vartojamas šviežias, sūdytas, marinuotas, džiovintas. II kategorijos. Paruošų organizacijos superka neribotais kiekiais. Šis kazlėkas, dar vadinamas šilagrybiu, daug retesnis nei minėtas baravykas kazlėkas.…

Baravykas kazlėkas (Suillus luteus)

Vaisiakūniai vidutinio didumo arba dideli. Kepurėlė 3-8(12) cm skersmens, jauna kūgio, varpelio pavidalo, vėliau paplokščia, gleivėta. Jaunų grybų vamzdeliai šviesiai geltoni, su balto skysčio lašeliais ir pridengti pilkai violetine plėvele, vėliau pilkai, violetiškai geltoni. Kotas 3-10 cm ilgio, 1 - 3 cm storio, vienodo storumo, su pilkai violetiniu, pilkai rusvu, gležnu rinkių. Trama…

Geltonasis baravykas (Suillus variegatus)

Vaisiakūniai vidutinio didumo, dideli, stambūs, gelsvi, pilkai geltoni, geltonai rudi. Trama geltona, perlaužta ar perpjauta mėlynuoja. Sporos elipsiškai verpstiškos, 7-11 x 3-4 u m. Auga pavieniui, dažniausiai grupėmis, pušynuose, rugpjūčio-spalio mėn. Ypač paplitęs pietrytinėje Lietuvos dalyje. Jis dar vadinamas makavyku, sediku. Vartojamas maistui šviežias, marinuotas, džiovintas, sūdytas. III kategorijos, jame gausu Mg. Kad…

Perkūnbaravykis (Boletus erythropus)

Vaisiakūniai gražūs, stambūs, mėsingi. Šis baravykas labai panašus į paąžuolį. Jo trama ryškiai geltona, perlaužus staigiai mėlynuoja, o koto paviršius ryškiai oranžiškai raudonai dėmėtas, be tinklelio (tai ypač netipinga paąžuoliui). Sporos verpstiškos, 12 - 18 x 5 - 6,5 u m. Auga liepos-rugsėjo mėn. mišriuose miškuose, ypač mėgsta kalkingus ąžuolynus. Retas grybas. Vartojamas…

Baravykas paąžuolis (Boletus luridus)

Vaisiakūniai stambūs, dideli, mėsingi. Kepurėlė 5 - 15(20) cm skersmens, jauna gaubta, vėliau beveik plokščia, matinė, po lietaus lipni, tamsiai ruda, pilkai ruda, geltonai ruda. Jauni vamzdeliai geltoni, senų grybų žalsvai geltoni, poros iš pradžių raudonos, vėliau rudai raudonos, paspaudus pamėlynuoja.

---