Pastaruoju metu bulvių dėl jose esančio krakmolo vis dažniau raginama atsisakyti. Kai kas tą jau ir padarė. Tačiau į Lietuvoje ir kaimyninėje Lenkijoje tradiciškai antrąja duona tebevadinamas bulves nauju žvilgsniu pažvelgę bei unikalius tyrimus atlikę Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA), Lietuvos sveikatos mokslų ir Varšuvos gyvybės mokslų universitetų mokslininkai teigia, kad šių daržovių nevalia nuvertinti. Tikrai ne. Tai natūralus ir labai vertingas gamtos dovanotas produktas, kuris turėtų nuolat būti ant mūsų stalo.

„Šiandien jau esame apibendrinę dvejus metus trukusio bulvių spalvotu - violetiniu, mėlynu, rausvu - minkštimu tyrimo rezultatus ir galime jais pasidalyti su visuomene. Įprastinės bulvės taip pat turi daugiau nei 30 įvairių mikro- ir makrojunginių, naudingo kalio, magnio ir kitų mikro-, makroelementų, baltymų, pektinų, cukrų, tačiau stiebagumbiai spalvotu minkštimu vertingesni, nes juose ne tik mažiau krakmolo, bet ir gausu unikalių junginių - antocianinų, fenolinių rūgščių, flavonoidų - slopinančių skrandžio vėžinių ląstelių gyvybingumą, lėtinančių senėjimo procesus bei pasižyminčių priešuždegiminiu poveikiu”, - teigia tarptautinei tarpdisciplininei mokslininkų komandai vadovavusi VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto Augalų biologijos ir maisto mokslų katedros profesorė dr. E.

Spalvotų Bulvių Privalumai

Ekspertė pastebi, kad bulvės spalvotu minkštimu iš tiesų yra tikrosios mums įprastų stiebagumbių prosenelės, kilusios iš Pietų Amerikos. O tai, kokias bulves regime ir skanaujame šiandien, t. y. baltu, gelsvu, violetiniu ar mėlynu vidumi, yra šimtmečius trukusio selekcininkų darbo rezultatas.

Tarptautinį projektą „Ūkininkavimo sistemų poveikis bulvių gumbų su spalvotu minkštimu biologiškai aktyvių ir priešvėžinių junginių kaupimuisi“ sudarė dvi dalys. Žemės ūkio ir maisto kokybės srityje dirbantys mokslininkai aiškinosi, kokią įtaką derliaus kokybei daro pasirinktas žemdirbystės būdas, nes bulvės gali būti auginamos chemizuotai, ekologiškai ir biodinamiškai. Moksliškai pagrindėme hipotezę, kad skirtingos žemdirbystės sistemos turi įtakos bulvių kokybei.

Projekto metu lyginome įprastų ir spalvoto minkštimo bulvių maistinę vertę, cheminę sudėtį, krakmolo, baltymų, ląstelienos, biologiškai aktyvių junginių kiekius. Tarp tirtų veislių mažiausiai krakmolo ir daugiausiai antocianinų, pasižyminčių antivėžinėmis savybėmis, turėjo bulvės violetiniu ir raudonu minkštimu“, - tyrimo rezultatus komentuoja VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto lektorė dr.

Tyrimo metu taip pat įvertinti skirtingomis žemdirbystės sistemomis augintose bulvėse susikaupę junginiai, galintys neigiamai veikti žmonių sveikatą. Tyrimai parodė, kad bulvėse, kurios išaugintos intensyviai, buvo didesni nitratų, sunkiųjų metalų kiekiai, aptikta pesticidų likučių, nors leistinos normos ir neviršytos. Ekologiškai arba biodinamiškai išauginti stiebagumbiai spalvotu minkštimu buvo sukaupę ir daugiau biologiškai aktyvių vertingųjų junginių - antocianinų, fenolinių rūgščių, flavanoidų.

Šie junginiai ir turi pigmentų, stiebagumbiams suteikiančių mėlyną, violetinę ar rausvą spalvą. Kadangi pigmentai lengvai išsiplauna į vandenį, bulves spalvotu minkštimu rekomenduojama kepti, o verdant nenulupti luobelės.

Bulvių Poveikis Vėžinėms Ląstelėms

„Projekto metu buvo tiriamas bulvių spalvotu minkštimu poveikis žmogaus skrandžio vėžinių ląstelių gyvybingumui, dauginimuisi ir bioenergetiniam metabolizmui. Tyrimai atlikti in vitro, t. y. laboratorinėmis sąlygomis, kiuvetėse. Tyrimų tikslas buvo iš penkių veislių išskirti perspektyviausią bulvių, kaupiančių antocianinus, veislę. Iki šiol analogiško tyrimo niekas nėra atlikęs“, - tarptautinio tarpdisciplininio projekto eigą komentuoja LSMU Farmacijos fakulteto Farmakognozijos katedros profesorė dr. S.

Mokslininkės teigimu, nustatyta, kad nepriklausomai nuo auginimo būdo (chemizuotame, ekologiniame ar biodinaminiame ūkyje) liofilizuoti bulvių ekstraktai reikšmingai, t. y. apie 30-70 proc. slopino skrandžio vėžinių ląstelių gyvybingumą palyginti su ląstelėmis, kurios nebuvo paveiktos ekstraktais. Be to, ekologiškai užaugintų „Tornado“ bulvių veislės ekstraktas (turtingas fenolinėmis rūgštimis ir flavonoidais) stipriausiai slopino (apie 70 proc.) mitochondrijų veiklą skrandžio vėžinėse ląstelėse.

Tyrimų rezultatai leidžia teigti, kad bulvės spalvotu minkštimu, turtingos antocianinais, yra perspektyvi žaliava. Tiesa, dar reikėtų ištirti, kokiomis sąlygomis pagamintos sultys ar sukurta kita patogi vartoti forma būtų efektyviausios sveikatinimo tikslais. Mat antocianinai labai jautrūs aplinkos poveikiui ir greitai suyra.

Daugybė faktorių - pH, šviesa, temperatūra, deguonies kiekis, virškinimo fermentai - gali paveikti antocianinų chemines savybes, dėl to keičiasi jų stabilumas. Nustatyta, kad antocianinai ilgiau gyvybingi išlieka rūgštinėje terpėje. Galbūt galima būtų galvoti apie bulvių su spalvotu minkštimu sulčių stabilumo pagerinimą įvedant papildomų komponetų ir sudarant rūgštinę aplinką tirpaluose, bet tam reikalingi tolimesni tyrimai, tad mokslininkams dar yra kur padirbėti.

Tačiau jau šiandien akivaizdu, kad bulvės spalvotu minkštimu yra vertingos, o tinkamai paruošti jų produktai galėtų būti vartojami prevencijos tikslais, siekiant apsaugoti organizmo ląsteles nuo nepageidaujamo poveikio arba kryptingai veikiant jau pakitusias ląsteles. Moksliniu požiūriu gauti rezultatai yra nauji ir aktualūs, todėl tyrimai turėtų būti tęsiami toliau, siekiant išsiaiškinti tikslesnį bulvių ekstraktų veikliųjų junginių poveikį skrandžio vėžinėms ląstelėms ir to poveikio mechanizmą“, - reziumuoja S.

Bulvių cheminės sudėties pokyčiai termiškai apdorojant

Apibendrinus žaliavos pokyčius po terminio apdorojimo sumažėjo baltymų, riebalų ir angliavandenių. Todėl ir produkto energinė vertė sumažėjo 4 kcal. APIBENDRINUS VISŲ MAISTO PRODUKTŲ CHEMINĖS SUDĖTIES POKYČIUS patiekalas terminio apdorojimo metu praranda dalį baltymų, riebalų ir angliavandenių, todėl mažėja patiekalo energinė vertė.

Baltymų pokyčiai verdant

Iš pateiktų receptūroje žaliavų galima teigti, kad daugiausiai baltymų yra piene. Tačiau lyginant visus produktus - piene baltymų yra gan mažai. Daugiausiai baltymų iš visų produktų yra: Olandiškame ir lydytame sūryje, neriebioje varškėje, gyvūnų mėsoje, vištose I ir II kategorijos, daugumoje žuvų, sojose, žirniuose, pupelėse, graikiniuose ir lazdynų riešutuose.

• Hidratacija - Baltymų savybė surišti vandenį. Hidratacijos laipsnis priklauso nuo baltymų koncentracijos tirpaluose. Koncentruotuose tirpaluose baltymų molekulės nepilnai hidratuotos ir pilamą vandenį baltymai suriša (ruošiant omletą, maltą mėsą, žuvies masę). Sausi baltyminiai geliai (kruopos, miltai, ankštinės daržovės) vandenyje išbrinksta.
• Dehidratacija - Veikiami aplinkos faktorių baltymai gali netekti vandens. Dehidratacija gali būti dvejopa: grįžtamoji ir negrįžtamoji. Grįžtamoji - vyksta, džiovinant produktus sublimaciniu būdu. Negrįžtamoji - mėsą užšaldant, šiluminio ruošimo metu.
• Denatūravimas - natūraliosios baltymų struktūros suardymas kaitinant, bei mušant, džiovinant ar šaldant.
• Destrukcija - po denatūracijos ilgiau kaitinant baltymus, artimoje 100ºC temperatūroje vyksta tolesni pakitimai, susidaro lakūs junginiai - amoniakas, sieros vandenilis, fosforo vandenilis ir kt. Šios medžiagos formuoja patiekalo skonį ir aromatą.

Riebalų pokyčiai verdant

Riebalai - įvairios struktūros organininiai junginiai, sunkiai arba visai netirpstantysvandenyje, tačiau gerai tirpsta organiniuose tirpikliuose. Riebalai gali būti gyvuliniai (sudaryti išglicerolio ir sočiųjų riebalų rūgščių) ir augaliniai (sudaryti iš glicerolio ir nesošiųjų riebalų rūgščių).

Riebalai labai svarbūs mūsų organizme, kad jiems oksiduojantis, susidaro daugiausia vandens. Iš pateiktų receptūroje žaliavų galima teikti, kad daugiausiai riebalų yra svieste. Svieste, bei kiaulienoje, riebioje dešroje, ir riebiuose pieno produktuose daugiausiai yra riebalų (sočiųjų). O Riešutuose sėklose (pavyzdžiui, linų), javuose, žaliose lapinėse daržovėse, augaliniuose aliejuose, margarine, kuris yra gaminamas iš augalinių aliejų, avokaduose, ir riebioje žuvyje (lašiša, sardinė ir skumbrė) yra daugiausiai riebalų (nesočiųjų).

• Hidrolizė - procesas vykstantis vandens aplinkoje, kai riebalai suskyla iki glicerolio ir riebalų rūgščių. Emulguoti riebalai, veikiant rūgštims, druskoms, lengvai hidrolizuojasi (skyla į riebiasias rūgštis ir gliceriną). Riebiosios rūgštys su kalio ir natrio jonais sudaro muilą ir sultiniai įgauna nemalonų skonį, kvapą.
• Riebalų pakitimai verdant - riebalai esantys produktuose išsilydo ir pereina į sultinį. Verdant produktus, juose sumažėja riebalų. Dalis riebalų ištirpsta ir iškyla į sultinio paviršių. Dalis riebalų emulguojasi (susidrumsčia sultinys).

Angliavandenių pokyčiai verdant

• Karamelizacija - tai cukrų suirimas veikiant šalutinei temperatūrai. Kaitinant aukštesnėje negu 100ºC temperatūroje, karamelizuojasi - suyra. Greičiausiai karamelizuojasi gliukozė ir fruktozė. Sacharozė karamelizuojasi aukštesnėje negu 160ºC temperatūroje ir susidaro karamelizacijos produktai: karmelanas, karmelenas, karmelinas. Cukraus skilimas vyksta ir veikiant mielių fermentams, susidaro spiritas ir anglies dioksidas.
• Hidrolizacija - procesas kurio metu cukrus, veikiant temperatūrai, vandeniui, organinėms rūgštims, fermentams, hidrolizuojasi: skyla į gliukozę ir fruktozę. Kaitinant aukštesnėje negu 100ºC temperatūroje, karamelizuojasi - suyra. Greičiausiai karamelizuojasi gliukozė ir fruktozė. Sacharozė karamelizuojasi aukštesnėje negu 160ºC temperatūroje ir susidaro karamelizacijos produktai: karmelanas, karmelenas, karmelinas. Cukraus skilimas vyksta ir veikiant mielių fermentams, susidaro spiritas ir anglies dioksidas.

Akrilamidas ir jo susidarymo prevencija

Akrilamidas yra kancerogeninė, genotoksiška medžiaga, kelianti rimtą pavojų žmonių sveikatai. Akrilamidas susiformuoja vykstant reakcijai tarp amino rūgščių ir cukraus, paprastai maisto produktuose, turinčiuose krakmolo, kurie yra termiškai apdorojami aukštoje temperatūroje (virš 120 oC kepant, kepant ant grotelių, skrudinant). Vykstant šiai reakcijai kepami ar skrudinami maisto produktai įgauna rudą spalvą, aromatą ir skonį. Susidariusio akrilamido kiekis maiste priklauso nuo temperatūros, kepimo laiko, recepto. Akrilamido randama įprastame maiste, daugybėje keptų maisto gaminių, įskaitant paruoštus pramoniniu būdu, ruošiamus maitinimo įstaigose ir namuose. Didžiausi akrilamido kiekiai aptinkami: bulvių traškučiuose, gruzdintose bulvytėse, duonos gaminiuose, javainiuose, sausainiuose, vafliuose, trapučiuose, meduoliuose, kavoje.

V. Žeimienė pažymi, kad žmogaus suvartojamas akrilamido kiekis priklauso ir nuo mitybos bei maisto gamybos įpročių: pvz., kepant maistą ant grotelių, skrudinant duoną ar verdant riebaluose bulves - mėgstama labiau apskrudinti (maisto produktas įgauną rusvą spalvą).

Pvz. Nelaikykite bulvių šaldytuve, nes tai turi įtakos natūralaus cukraus kiekio padidėjimui (tai gali turėti įtakos didesniam akrilamido kiekio susidarymui produkto terminio apdorojimo metu).

Bulvių veislių įvairovė

Jau kelis šimtmečius neįsivaizduojame savo valgiaraščio be bulvių. Ir nors nedideliuose mūsų daržuose vietos bulvėms auginti paprastai lieka nedaug, dauguma esame linkę jomis užsodinti bent mažytį plotelį, kad vasarą turėtume malonumą išsikasti šviežių bulvyčių ir pamaloninti savo gomurį nepakartojamu jų skoniu. Suprantama, kad augindami vos keliolika ar keliasdešimt bulvių krūmų norime skaniausių, derlingiausių ir mažiausiai rūpesčių keliančių bulvių veislių.

Kadangi pasiūla nemaža, visada svarstome, kokias bulvių veisles pasirinkti, kokios labiausiai atitiktų mūsų skonį ir poreikius. Tad kokias bulvių veisles auginsime kitąmet?

Prieš pasirenkant bulvių veislę svarbu apsispręsti, kada savų bulvyčių norisi labiausiai - ankstyvą vasarą ar šiek tiek vėliau? Nuo to priklausys, kokio ankstyvumo bulves rinksimės. Antras svarbus dalykas - kokius bulvių patiekalus labiausiai mėgstame?

Skirtingų savybių turinčios bulvės tinka skirtingiems patiekalams: vienos gardžiausios tiesiog virtos, kitos skirtos keptų bulvių mėgėjams, iš kai kurių bulvių išeina skaniausi cepelinai, o dar kitos tinkamiausios puriai bulvių košei ruošti. Be to, ryškus bulvių veislių skiriamasis požymis yra ir gumbų spalva: ji gali būti balta, pilkai arba melsvai balta, ryškiau ar blankiau gelsva ar geltona. Spalvos tonas priklauso nuo karotenoidų, esančių ląstelių sultyse. Jei pigmentų mažai, gumbų spalva būna balta. Juo daugiau pigmentų, tuo bulvės geltonesnės. Mėlynose bulvėse daugiausia yra antocianinų. Tiesa, bulvių minkštimo spalva kokybei jokios įtakos neturi.

Pasirinkimą dažniausiai lemia įpročiai: vienose šalyse žmonės labiau mėgsta baltas, kitose - geltonas bulves. Na, o kai kas įsitikinęs, kad pačios skaniausios ir geriausios yra rausvą odelę turinčios bulvės. Taigi - kiek žmonių, tiek skonių. Žinoma, pasirenkant bulvių veislę reikėtų atsižvelgti ir į savo sklypo dirvožemio tipą, ligų ir kenkėjų keliamas problemas bei daugelį kitų aspektų.

Galbūt trumpa bulvių veislių apžvalga padės dar neapsisprendusiems bei tvirtos nuomonės neturintiems pradedantiems daržininkams pasirinkti tinkamiausią variantą?

Lietuviškos selekcijos bulvių veislės

Lietuvoje į nacionalinį augalų veislių sąrašą įrašyta apie 70 maistinių bulvių veislių. Jos dar skirstomos į labai ankstyvas, ankstyvas, vidutinio ankstyvumo, vėlyvas ir labai vėlyvas. Derėtų atkreipti dėmesį, kad vėlyvų ir labai vėlyvų bulvių veislės tinkamiausios norintiems jas laikyti per žiemą, o laukiantiems bulvyčių vasaros pietums geriausia rinktis ankstyvesnes veisles. Pradėkime nuo pačių ankstyviausių.

Viena pačių ankstyviausių ir skaniausių lietuviškos selekcijos bulvių veislių - ‘VB Venta’. Ji skirta būtent ankstyvų stalo bulvyčių mėgėjams. Jos vegetacijos periodas tesiekia 41-46 dienas. Be to, tai bulvės tikriems lietuviškos selekcijos šalininkams. Veislė pritaikyta auginti ekologiškai lietuviško klimato sąlygomis, auga įvairiose dirvose, yra atspari sausrai, grybinėms ir bakterinėms ligoms bei virusinei infekcijai. Vienintelis dalykas, prieš kurį ‘VB Venta’ neatsilaiko, yra nematodai. Šios bulvės žydi negausiai šviesiai violetiniais žiedais ir augina didelius apvalius gumbus su šviesiai gelsva odele ir minkštimu. Pjaustomos šios bulvės netamsėja, o verdamos nesukrinta. Nors veislė labai ankstyva, neblogai laikosi ir žiemą.

Anksti bulvių savo darže galima sulaukti iauginant dar vieną lietuvišką veislę ‘Goda’. Ji atspari vėžiui, marui, virusams, nematodams, nebijo sausros, nėra reikli dirvai. Dėl savo atsparumo ligoms šios veislės bulvės puikiai tinka ekologiniams ūkiams, nepaisant ankstyvumo, neblogai laikosi per žiemą. Pasodintos bulvės sparčiai augina stambius kerus dideliais, ryškiomis gyslomis išmargintais lapais, tuomet gana greit nužydi negausiais baltais žiedeliais ir imasi auginti gumbus. Gumbai būna vidutinio dydžio, apvalūs arba šiek tiek ovalūs, gelsvas minkštimas - skanus, 16-17 proc. krakmolingumo. Verdant bei gaminant kitus patiekalus šios bulvės netamsėja.

Ankstyvos bulvių veislės

Tarp ankstyviausių bulvių išsiskiria ‘Catania’. Kartais šios veislės bulvės apibūdinamos kaip pirmosios bulvės, atsirandančios ant mūsų stalo. Pasisodinę jų šaltibarščius su šviežiomis bulvytėmis galėsite valgyti jau liepos pradžioje. ‘Catania’ augina gana dideles pailgas bulves su šviesiai rusva odele ir baltu minkštimu. Bulvės labai lengvai lupasi ir beveik neturi akučių. Nuo lietuviškos ‘VB Ventos’ ši veislė skiriasi tuo, kad labai mėgsta drėgmę, todėl jų nereikėtų pamiršti dažniau palaistyti.

Derlingos žemės šeimininkams, mėgstantiems pasilepinti ankstyvu bulvių derliumi, turėtų patikti labai ankstyva veislė ‘Nandina’. Norint sulaukti ypač ankstyvo derliaus, bulves būtina padaiginti ir galima auginti po plėvele. Šios bulvės šiek tiek įnoringesnės už daugelį kitų veislių, mat joms reikalingas geresnis dirvožemis ir nuolatinis drėgmės balansas. Tačiau už žmogaus rūpestį jos pasirengusios atsidėkoti gausiu ir labai ankstyvu derliumi. Veislė atspari daugeliui ligų. Bene geriausia šių bulvių savybė - gebėjimas labai greitai suformuoti odelę ir taip padidinti savo atsparumą neigiamiems veiksniams.

‘Nandina’ veislės bulvės augina ovalius gumbus gelsvu minkštimu. Bulvės ganėtinai miltingos, išvirusios netamsėja ir geriausiai tinka gardiems vasaros patiekalams.

Turbūt daugeliui daržininkų gerai žinoma ir labai ankstyva olandiška veislė ‘Adora’. Šiuo metu Lietuvoje ji labai populiari, todėl kiekvienais metais parduotuvėse tikrai galima įsigyti šios veislės sėklinių bulvių. Nedidelių daržų savininkams šios bulvės patrauklios tuo, kad yra derlingos ir augina keletą stiebų su negausiais gana giliai išsidėsčiusiais gumbais viename kere, todėl jas galima sodinti tankiau ir sekliau. Taip taupoma vieta. Be to, šios bulvės geriausiai tinka kasdieniam vasaros stalui, gumbai būna apvaliai ovalūs, beveik visi vienodo dydžio, stambūs, su šviesiai gelsvu minkštimu, sekliomis akutėmis. Tarp šios veislės trūkumų įvardijama tai, kad jos yra šiek tiek jautresnės marui bei rauplėms ir labiau mėgsta lengvesnes dirvas.

Gelsvesnių bulvių mėgėjams galima būtų pasiūlyti ankstyvąsias bulves ‘Colomba’. Veislė žinoma ir mėgstama kone visame pasaulyje, nes puikiai prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų. Šios bulvės populiarios dar ir dėl to, kad yra universalios ir tinka beveik patiekalams. Jos turi labai gerą skonį ir unikalią tekstūrą, todėl gardžios tiek virtos, tiek keptos.

‘Colomba’ veislės bulvių gumbai apvalūs, su geltonu minkštimu.

Populiarios ir skanios bulvių veislės

Jau bene klasika tampa mūsų daržininkų numylėtinės bulvės ‘Vineta’. Turbūt nebeliko daržininkų, neauginusių arba bent jau negirdėjusių apie šią bulvių veislę. Kodėl ši vokiška bulvių veislė pelnė lyderės poziciją? Pirmiausia, tai gana ankstyvos bulvės. Be to, jos nėra lepios, puikiai auga beveik bet kokiame dirvožemyje, yra ypač atsparios sausrai, ligoms ir kenkėjams. Dėl šių veislės savybių derlius visada būna didelis arba bent jau vidutiniškas. ‘Vineta’ neretai juokais pavadinama pradedančiųjų ūkininkų džiaugsmu, nes įvairiomis auginimo sąlygomis nuolat duoda vidutinį derlių. Bulvės tinka auginti ekologiškai ir yra vienos pakančiausių sandėliavimui. ‘Vineta’ augina vidutinio dydžio gumbus. Jie ovalūs, šiurkštesne odele, todėl labai lengvai ir patogiai lupami. Bulvių minkštimas būna šviesiai gelsvas, puikaus skonio, vidutiniškai krakmolingas. Išvirtos bulvės nepilkėja, yra minkštos, turi polinkį šiek tiek sukristi, jų tekstūra lengvai miltiška, todėl labai tinka bulvių košei gaminti. Tačiau bulvėse esamo krakmolo puikiai užtenka ir geriems cepelinams…

Puikiomis savybėmis pasižymi ir olandiška vidutinio ankstyvumo bulvių veislė ‘Melody’. Veislė atspari marui bei daugeliui kitų ligų, nebijo mechaninių sužeidimų ar sudaužymo. Ovalūs gelsvi gumbai su gelsvu minkštimu paprastai užauga vienodo dydžio, išvirti nejuoduoja, yra vidutiniškai miltingi ir pasižymi puikiomis skonio savybėmis.

Kai kurie mūsų daržininkai jau išbandė vieną populiariausių Europos veislių ‘Concordia’. Atsiliepimai apie ją tikrai neblogi. Ypač šios veislės privalumais džiaugiasi gurmanai-estetai, vertinantys ne tik skonį, bet ir puikią bulvių išvaizdą. Mat ‘Concordia’ pasižymi stebėtinai vienodos formos ir dydžio gumbais. Iškasus kerą atrodo, kad specialiai į vieną vietą surinktos pavyzdinio dydžio ir formos bulvės! ‘Concordia’ dera vidutiniškai anksti, gumbai užauga ovalūs, lygios geltonos odos ir geltonu minkštimu.

Raudonųjų bulvių mėgėjams bene tinkamiausia būtų raudonųjų bulvių karaliene vadinama ‘Laura’. Tai austriška vidutinio ankstyvumo (derliaus sulaukiama praėjus 100 dienų po pasodinimo) bulvių veislė, atspari sausrai, bet nebijanti ir vandens pertekliaus, atspari nematodams, virusams. Tiesa, šios bulvės yra šiek tiek išrankios dirvožemiui ir jautresnės marui, tačiau tinkamai auginamos duoda didžiulį derlių. Raudonos spalvos odelė, sodriai geltonas vidus, didelis maistingumas ir puikus skonis - visa tai galima išvardyti apibūdinant ‘Laurą’. Šios bulvės turi pakankamai krakmolo cepelinams, puikiai tinka kugeliui bei bulviniams blynams, išvirusios netamsėja, nesukrinta, puikiai išlaiko formą ir sriubose, ir salotose. Beje, ‘Laura’ veislės bulvės maloniai nustebins ir gruzdintų bulvyčių gerbėjus.

---