Bulvės - bulvinių šeimos daugiamečiai augalai, į Lietuvą įvežti XVII a. Pirmiausia jos paplito dvaruose, o XIX a. tapo vienu svarbiausių žemės ūkio augalų ir valstiečių ūkiuose. Dabar Lietuvoje bulvės auginamos beveik visur. Bulvės turtingos vitaminų, aminorūgščių ir mineralinių druskų, jų gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų, todėl ne veltui bulvės vadinamos antrąja duona. Kadangi išvesta daugybė bulvių veislių, šakniagumbių sudėtis šiek tiek skiriasi. Tačiau apie 75-80 proc. šviežio gumbo sudaro vanduo. Sausos medžiagos pagrindas - krakmolas.
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios Lietuvoje buvo susitelkta į žemės ūkio verslo tvarumą ilgalaikėje perspektyvoje. Tiek stambūs, tiek smulkesni bulvių augintojai dabartiniu metu suvokia, kas yra rinka, todėl tiesioginių pardavimų dėka ūkininkai didina savo konkurencingumą ir pajamas. Tokiu būdu gerėja užsakovo ir augintojo tiesioginis bendradarbiavimas, o dėmesys koncentruojamas į parduodamo produkto išskirtinumą.
Bulvių veislės ir jų pasirinkimas
Bulvių augintojus domino ir domina, kaip išauginti daugiau geros kokybės ž.ū. produkcijos, kokias veisles naudingiausia auginti, kokias agrotechnikos priemones taikyti. Šiuo metu Lietuvoje auginama nemažai įvairių bulvių veislių, besiskiriančių pagal brandos laiką, skonį, cheminę sudėtį ir išvaizdą. Jos tinka įvairiems poreikiams ir gali būti auginamos skirtingose dirvose bei duoti gerus derlius. Auginamų bulvių derlingumui, gumbų kokybei didelę reikšmę turi laiku pakeista bei tinkamai parinkta veislė. Bulvių veislės grupuojamos pagal vegetacijos periodo ilgį (laikotarpis nuo bulvių pasodinimo iki bulvienojų nudžiūvimo).
Pagal veisles bulvės skirstomos į penkias grupes:
- Labai ankstyvos - vegetacija trunka 70-90 dienų
- Ankstyvosios - 90-100 dienų
- Vidutinio ankstyvumo - 100-110 dienų
- Vėlyvosios - 110-120 dienų
- Labai vėlyvos - 120 ir daugiau dienų
Kiekvienais metais rekomenduojama atnaujinti turimas bulvių veisles.
Populiarios bulvių veislės
- Pati ankstyviausia „Agrico" firmos veislė. Stiebagumbiai apvaliai ovalūs, šviesiai gelsva luobele ir minkštimu, sekliomis akutėmis, išvirti nesubyra. Gumbai dideli, vienodi.
- Labai ankstyva veislė. Gumbai ovalūs, geltona odele ir gelsvu minkštimu, sekliomis akutėmis, išvirti nesubyra. Gumbai vidutinio dydžio, vienodi.
- Labai ankstyva veislė. Gumbai dideli, vienodo dydžio, ištempto ovalo formos, sekliomis akutėmis, gelsva luobele ir baltu vidumi. Išvirtos nesubyra.
- Ankstyva veislė. Gumbai dideli, vienodi, ištempto ovalo formos, sekliomis akutėmis, tamsiai raudoni, šviesiai geltonu vidumi, išvirti nesubyra.
- Ankstyva veislė. Gumbai dideli, ištempto ovalo formos, sekliomis akutėmis, šviesiai geltona odele ir minkštimu, išvirti nesubyra.
- Vidutiniškai ankstyva veislė. Gumbai vidutinio dydžio, ovalūs, geltona odele ir minkštimu, sekliomis akutėmis, išvirti lengvai subyra. Bulvės labai skanios, degustacijose jų skonis įvertintas 8-9 balais iš 9 galimų.
Dirvos paruošimas ir tręšimas
Bulvių sodinimui dirva pradedama ruošti rudenį. Rudeninis dirbimas priklauso nuo priešsėlio ir lauko piktžolėtumo. Kai bulvės auginamos po javų, pradedama ražienų skutimu. Ražienos skutamos kuo anksčiau verstuviniais skutikais 10-12 cm gyliu. Tokiu būdu sunaikinama nemažai daugiamečių piktžolių. Jei dirva varputėta ar gausu usnių, pienių - ražiena skutama pakartotinai. Vėliau dirva nuakėjama zigzaginėmis akėčiomis. Po dviejų trijų savaičių dirva giliai suariama, kad neįsitvirtintų šakniaatžalinės piktžolės ir užtektų laiko supūti užverstai velėnai. Dobilienos, nupjovus atolą, ariamos plūgais su priešplūgiais, bet prieš tai reikia dirvą sulėkščiuoti lėkštiniais skutikais arba lėkštinėmis akėčiomis. Po šakniavaisių, daržovių dirva tiesiog giliai suariama.
Bulvių auginimui netinka rūgščios bei kalvotos dirvos. Bulvėms tinkamiausi mažo rūgštingumo arba neutralios reakcijos dirvožemiai (pH 6,5-7,0). Bulvės geriausiai dera puveninguose priesmėliuose, lengvuose priesmėliuose, tačiau sunkesnės sudėties dirvos tinka tik labai sukultūrintos, patręštos dideliais organinių trąšų kiekiais, su priešsėliais, po kurių susikaupia daug organinių liekanų ir kurios gerai byra dorojant derlių. Mūsų respublikoje tinkamiausios bulvėms žemės yra neužmirkę arba nusausinti lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai bei priesmėliai. Tokios dirvos pavasarį greičiau pradžiūsta ir įšyla. Jose anksčiau negu sunkiose galima pasodinti bulves. Optimalus dirvos tankumas, auginant bulves velėniniame jauriniame dirvožemyje, turi būti apie 1-1,2 g/cm³ ir 1,3-1,4 g/cm³ - priesmėlio dirvoje.
Bulvės geriausiai dera pasodinus po daugiamečių žolių, ankštinių augalų, tręštų mėšlu žiemkenčių. Parenkant priešsėlius bulvėms, būtina atsižvelgti į tai, kad dirva būtų kuo labiau sukultūrinta, turtinga organinių medžiagų, nepiktžolėta, puri, tuomet priešsėlio parinkimas didesnės įtakos bulvių augimui gali ir neturėti.
Tręšimas
Bulvės 100 cnt gumbų išauginti paima iš dirvos 50 kg azoto (N), 20 kg P2O5 ir 80 kg K2O. Daugiausiai azoto bulvėms reikia augimo pradžioje. Azotas ir fosforas reikalingi baltymų sintezei, todėl šie elementai intensyviai naudojami didžiausios masės priaugimo metu. Tuo tarpu kalis reikalingiausias pradedant augti bulvienojams, bet bulvės jį ilgiausiai naudoja - net iki gumbų augimo pabaigos. Kalis reikalingas krakmolui susikaupti gumbuose. Bulvės greitai reaguoja į per mažą arba per didelį azoto kiekį, nuo ko priklauso ne tik derliaus kiekis ir kokybė, bet ir jų išsilaikymas sandėliavimo metu.
Mėšlą arba kompostą reikia įterpti iš rudens arba visai jo atsisakyti. Su mėšlu į dirvą įnešamos ne tik piktžolių sėklos, ligų sukėlėjai, tačiau sunku prognozuoti, kada jis mineralizuosis. Šio proceso metu perteklinis azotas nitratų forma gumbuose kaupia kenksmingas medžiagas, mažėja krakmolingumas, blogėja jų skonis ir suvirimas (bulvės tamsėja). Be to, nuo per didelio azoto kiekio lėtėja gumbų brendimas, blogėja prekinė išvaizda, gumbai blogai išsilaiko sandėliuojant.
Geriausiai tinka kompleksinės, chloro neturinčios mineralinės trąšos santykiu NPK 10:10:20, 11:11:21, 12-11-18. su mikroelementų priedais, pvz. manganu (Mn), cinku (Zn) ir kt. Mineralinio maisto pasisavinimui didelę įtaka turi drėgmė. Bulvės maistinėmis medžiagomis gali apsirūpinti tik tada, kai yra pakankamas drėgmės kiekis.
Drėgmė, šviesa ir temperatūra
Iki sudygimo vandens daug nereikia, tačiau kai užaugina lapus, bulvės jau išgarina daugiau vandens. Daugiausia mineralinių medžiagų ir vandens augalas sunaudoja žydėjimo metu, kai vyksta intensyvi asimiliacija ir stiprus atsarginių medžiagų kaupimas gumbuose. Po žydėjimo vandens poreikis vėl sumažėja. Taigi kritinis laikotarpis bulvėms yra žydėjimas. Šiuo laikotarpiu trūkstant drėgmės derlius gali sumažėti 2-3 kartus. Kaitros metu, dirvoje trūkstant drėgmės, bulvių lapai suvysta, negamina gumbams reikalingų maisto medžiagų, dėl to pailgėja jų vegetacija. Antra vertus, esant drėgmės pertekliui bulvienojai pradeda vysti, gumbai nustoja augti. O šlapioje dirvoje dėl per didelio drėgmės kiekio bulvėms pritrūksta oro. Jei bulvių augimo ir vystymosi metu daug lyja, gumbų luobelė išauga storesnė, o jei drėgmės trūksta - luobelė plonesnė.
Bulvės labai mėgsta šviesą - tai šviesiamėgiai augalai, o pavėsio nemėgsta. Dėl šviesos trūkumo jos nežydi, mažai mezga, lapai pageltonuota, stiebai ištįsta, būna mažesnis derlius. Jei dirva labai įtręšta ir bulvės labai tankiai pasodintos, joms trūksta šviesos.
Optimali bulvių auginimo temperatūra svyruoja nuo 18-29 °C dieną iki 13-18 °C naktį. Kad bulvės augtų gerai, joms reikia bent 6 val. saulės šviesos.
Bulvių daiginimas
Norintieji anksčiau paragauti šviežių bulvių jau kovo mėnesį reikia pradėti jas daiginti. Sudaigintos bulvės geriau panaudoja dirvos drėgmės atsargas, be to, 2-3 savaitėmis ankščiau užaugina derlių. Daiginti geriau didesnes bulves, nes jos išaugina stipresnius daigus, o iš jų susiformuoja tvirtesni kerai ir užauginamas gausesnis derlius. Daiginimo laikotarpis turėtų būti 30-45 dienos iki sodinimo.
Daiginti atrinkite ne mažesnius kaip 50-80 g ligų, kenkėjų ir mechaniškai nepažeistus bulvių gumbus. Šviesoje daiginamų bulvių daigai neištįsta. Patalpos temperatūra turi būti apie 12-15 0C. Jeigu patalpa sausa, bulves per savaitę 2-3 kartus apipurkškite vandeniu. Šviesoje daiginami gumbai pažaliuoja, kaupiasi chlorofilas, todėl geriau auga šaknų sistema, lapai ir stolonai. Bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1-1,5 cm, tada sodinant jie nenulūžta ir greičiau sudygsta.
Galima daiginti ir tamsoje, tuomet bulvės sluoksniuojamos su durpėmis, pjuvenomis, kompostu, tačiau jų daigeliai bus gležnesni ir labiau apsilaužys sodinant.
Sėklos paruošimas ir beicavimas
Tinkamai parinkta bulvių veislė bei sėkla - tai pagrindinė sąlyga gauti nemažą bulvių derlių. Sėklinės bulvės turi būti sveikos ir produktyvios. Pavasarį bulves sėklai reikia ruošti kovo pabaigoje - balandžio pradžioje.
Jeigu bulvės surūšiuotos iš rudens, tuomet ruošiant sėklą sodinimui būtina atskirti ligotus ir pradėjusius gesti gumbus. Tai labai svarbu, nes augdamos bulvės mažiau bus pažeistos ligų. Bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1,0-1,5 cm, tada sodinant jie nenusilaužo ir greičiau sudygsta. Prieš sodinimą bulvės galėtų būti suskirstytos į tris dalis: smulkūs (35-50 g), vidutiniai (51-80 g) ir stambūs (81-110 g ) gumbai. Didesnės bulvės išaugina stipresnius daigus, iš jų išauga stipresni kerai ir gaunamas didesnis derlius. Nerekomenduojama sodinti labai smulkių gumbų, nes jie dažniausiai būna išaugę iš ligotų augalų. Toks pasėlis bus ligotas ir derlius bus mažesnis.
Bulvių saugyklose laikomą bulvių sėklą ruošti bulviasodžiui galima pradėti ir anksčiau. Atrinktą sėklą galima laikyti supiltą storoku sluoksniu, tačiau labai svarbu palaikyti nuo +2 iki +4°C temperatūrą. Ankstyvas rūšiavimas atliekamas ne žemesnėje kaip +10°C temperatūroje, nes žemesnėje temperatūroje padidėja gumbų jautrumas mechaniniams pažeidimams. Tačiau ir čia yra privaloma agrotechninė priemonė - šildyti gumbus šiltu oru prieš sodinimą, kad atbustų akelės ir bulvės pasiruoštų dygimui. Geriausi sodinimui 25-100 g svorio gumbai. Tačiau tokio stambumo gumbus būtina rūšiuoti į frakcijas.
Bulvių atsparumas ligoms padidinamas beicuojant. Gamyboje bulvės beicuojamos įvairiais savos gamybos beicuotuvais. Dažniausiai purkštukai beicams išpurkšti įtaisomi ant transporterių, arba naudojamasi tobulesniu beicavimo aparatu. Pavasarį beicuotas bulves reikia apdžiovinti. Tam įrengiami mediniai kompensatoriai. Kompensatoriai turi būti pakelti nuo žemės taip, kad po jais galėtų pavažiuoti sunkvežimis, vežantis bulves prie sodinamųjų.
Bulvių sodinimas
Bulvės sodinamos, kai dirva pradžiūsta ir įšyla, jos temperatūra 10 cm gylyje turėtų būti iki 7°C. Sodinimo laiko pasirinkimą taip pat lemia dirvožemis, dirvos drėgmė ir temperatūra.Tankiausias pasėlis būna pasodinus bulves 5-7 ir 10-12 cm gilumu. Šiuose pasėliuose bulvės mažiau serga ir duoda didesnį derlių. Jeigu bulvės bus susodintos tankiai, tai pasėlis bus lankstus, augalai vienas kitą stelbs ir derlius mažės, o jei per daug retas, tai derlius taip pat bus mažesnis, nes augalai neišnaudos visų dirvos maisto medžiagų. Tinkamiausios augalams augti sąlygos būna tuomet, kai bulvių žydėjimo pradžioje bulvienojai ir lapai visiškai uždengia eilių ir tarpueilių žemę.
Sodinant bulves sodinimo mašinomis, jos gumbus gali išsodinti 75-96,4 cm pločio tarpueiliais. Bulves auginant 75 cm pločio tarpueiliais, jų augimo zonose dirva mažiau sutankėja. Komplektuojant bulvių sodinamąsias su trąšadėžėmis bei tręšiant dirvą sodinimo metu galima gauti nemažą derliaus padidėjimą (apie 20%), kadangi įrodyta, kad didžiausią naudą mineralinės trąšos duoda jas įterpiant sodinimo metu lokaliai, t.y. Norint anksčiau gauti naują derlių bei didesnį pelną (nes pirmosios bulvės brangiausios) prieš labai ankstyvų bulvių veislių sodinimą jas reikia daiginti.
Daigintos bulvės geriau panaudoja dirvos drėgmės atsargas ir derlių užaugina 2-3 savaitėm ankščiau. Daiginimo laikotarpis gali būti 30-45 dienos iki sodinimo. Taigi, kovo pirmas dešimtadienis - geriausias laikas pradėti daiginti bulves. Daiginimui yra atrenkami ne mažesni kaip 50-80 g ligų, kenkėjų ir mechaniškai nepažeisti bulvių gumbai bei supilami į daiginimo dėžutes ar specialius bulvių daiginimo maišus. Bulvės daiginamos šviesioje, gerai vėdinamoje patalpoje, kurios temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 12-15°С. Jeigu patalpa sausa, bulves 2-3 kartus per savaitę būtina apipurkšti vandeniu. Išdygę bei paaugę bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1-1,5 cm, tada sodinant jie nenulūžta ir greičiau sudygsta.
Unikali daigintų bulvių technologija išdirbta daugelyje ES šalių. Daigintos bulvės auginamos ir bulvių derlius kasamas anksčiau net Skandinavijos šalyse, kur klimato sąlygos atšiauresnes, negu mūsų. Kaip pavyzdį galima pateikti Olandijos kompanijos Cor Joppe siūlomą bei daugelyje ES šalių naudojamą bulvių daiginimo sistemą JOPPE ®, kuri susideda iš bulvių daiginimo maišų bei maišams sukabinti skirtų rėmų. Maišai yra sukabinami ant 4000 x 1500 x 1200 mm specialaus rėmo ir mechanizuotai pripilami į 1420 mm aukščio, 1120 mm pločio ir 15-20 cm storio maišus. Ant vieno rėmo galima sukabinti 13-15 tokių maišų, kurie daiginimo patalpoje gali būti sukrauti iki 3 aukštų.
Daigintas bulves galima sodinti ir auginti taikant mechanizuotą bulvių auginimo technologiją. Šiuo metu bulvių auginimo techniką gaminančios kompanijos „Cramer", „Grimme" gamina specialias sodinamąsias, kurios nenulaužo daigelių. Šios sodinamosios turi daigintų bulvių platformas. Pasodintas sudygusias bulves reikia saugoti nuo šalnų. Bulvių daigai nukenčia ir dalis jų žūsta esant -2 °С temperatūrai. Dar vienu laipsniu žemesnėje temperatūroje žūsta visi bulvių daigai. Todėl pasodintas bulves rekomenduojama dengti agroplėvele.
Siekiant išvengti pavasarinių šalnų neigiamo poveikio, labai ankstyvų bulvių masyvą prieš prognozuojamas šalnas galima stipriai palaistyti. Purškiama tiek kartų, kiek šalnų prognozuoja sinoptikai. Pasitaikius sausringam laikotarpiui bulves patartina laistyti papildomai. Bulves auginant iš sudaigintų gumbų kai kuriose ES šalyse per sezoną yra kasami du bulvių derliai, tačiau mūsų klimato sąlygomis, nors tai taip pat įmanoma, tačiau mokslininkų nerekomenduojama.
Priežiūra
Pasėlio akėjimas derinamas su kaupimu, kai sodinamos bulvės kartu ir apkaupiamos. Akėjant suardomos vagų viršūnės, todėl susidaro pavojus išvartyti pasodintus gumbus,o prieš kitą akėjimą vagas vėl tenka formuoti kaupikais. Sudygusių bulvių pasėlių tarpueiliai purenami, ir bulvės kaupiamos tol, kol bulvienojai visiškai uždengia tarpueilius. Purenti galima tik lygiuose plotuose ir tiesiomis vagomis pasodintas bulves. Kalvotose dirvose ir nelygiomis vagomis pasodintas bulves geriau kaupti, nes tuomet mažiau pažeidžiama bulvių kerų. Kaupimo ir purenimo tikslas - sunaikinti piktžoles ir palaikyti purią dirvą.
Sudygusių bulvių pasėlių tarpueiliai purenami ir bulvės kaupiamos tol, kol bulvienojai visiškai uždengia tarpuvagius. Kai darbai atliekami laiku ir kokybiškai, kaupimas ir akėjimas iki bulvių sudygimo sunaikina apie 80 proc. sudygusių piktžolių. Kaupiant ir purenant sudygusias bulves, sunyksta dar 30-60 proc. piktžolių. Du ar trys kaupimai per sezoną yra norma. Kai kurie sodininkai kaupimą pakeičia mulčiavimu, į kurį bulvės gerai reaguoja. Tai pateisinama, jei mulčio sluoksnis yra storas, aukštas, bet nuolat palaikomas ne per didelis dirvožemio drėgnumas. Galite derinti abu metodus: po paskutinio kaupimo pereikite prie mulčiavimo (pavyzdžiui, nupjauta vejos žole).
Ne vienas ūkininkas Lietuvoje bulves augina taikant pažangias technologijas, tai yra, pasodinus bulves yra formuojamos padidinto skerspjūvio vagos.
Bulvės paprastai yra atsparios sausrai, tačiau reguliarus laistymas padeda padidinti derlių. Ypač svarbu, kad dirva turėtų pakankamai drėgmės, kai atsiranda ūgliai ir žydėjimo metu, kai gumbai intensyviai auga. Tačiau prieš kasant laistyti nereikia. Po lietaus ar laistymo patartina šiek tiek papurenti dirvą - atsargiai, kad nepažeistumėte dirvoje nokstančių gumbų.
Ligos ir kenkėjai
Įvairūs kenkėjai užklumpa nokstantį bulvių derlių ir stiebus. Žalingiausi kenkėjai - kolorado vabalai, spragšiai, amarai. Labiausiai išplitusios bulvių grybinės ir bakterinės ligos - maras, šlapiasis puvinys, sausasis puvinys, rauplės, rizoktoniozė.
Dažniausiai bulvės serga dviem pagrindinėmis ligomis - vėlyvuoju maru ir rauplėmis. Pajuodusios viršūnės rugpjūtį ar net liepos pabaigoje, kai lyja lietingi orai arba šaltos naktys su gausia rasa, yra liūdnas vaizdas. Taip atrodo vėlyvojo maro klestėjimo laikotarpis. Jei nesiimsite veiksmų pastebėję pavienius pažeidimo požymius, liga per kelias savaites nuniens visą plantaciją.
Gumbų opos pažįstamos visiems: tai bulvių rauplės. Be to, yra įvairių formų - kai kurios pasireiškia tik sandėliavimo metu. Kažkas nelaiko šios ligos pavojinga ir su ja susitaiko. Tačiau žalingas jos vaidmuo yra tas, kad ji leidžia kitų ligų sukėlėjams (sukeliantiems puvinį) greičiau prasiskverbti į bulves, o tai yra rimta problema. Todėl svarbu išmesti visus abejotinos kilmės gumbus prieš juos dedant į rūsį ir tą patį padaryti prieš sodinimą.
Laikymo sąlygos taip pat vaidina svarbų vaidmenį: drėgname, prastai vėdinamame rūsyje ne tik rauplėms yra visos galimybės „išplisti“. Ši liga gerai vystosi esant šarminei dirvožemio reakcijai, todėl reikia būti atsargiems deoksiduojant. Geriausias sprendimas bus silpnai rūgštus dirvožemis.
Daugelis šiuolaikinių veislių yra atsparios šioms dviem ligoms. Todėl rinkdamiesi sėklines bulves atkreipkite dėmesį ne tik į gumbų skonį ir prekines savybes, bet ir į šį gebėjimą. Tačiau mes dažnai imame savo (ar net kaimynų) sėklinę medžiagą - ir čia jūsų draudimas bus prevencija. Tai apima sėjomainą, piktžolių kontrolę, žaliosios trąšos sėją, įtartinų gumbų atmetimą tiek laikant, tiek ruošiant sėklinę medžiagą, tręšimą prieš sėją ir profilaktinį purškimą vegetacijos metu (nereikia rizikuoti ir laukti, kol pasirodys vėlyvojo puvinio požymiai).
Derliaus nuėmimas
Bulviakasis - vienas svarbiausių bulvių augintojų darbų. Kai viršūnės nulinksta, pagelsta, nudžiūsta - tai pagrindiniai signalai sodininkui, reiškiantys, kad laikas kasti. Nustatyta, kad geriausias bulviakasio laikas - nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 15 d. Suvėlinus, pablogėjus orams ir įmirkus dirvoms, ženklūs derliaus nuostoliai, daug bulvių lieka neiškastų. Nuėmus derlių, visiškai išvalykite žemę nuo augalų liekanų.
Pirmosios ankstyvosios bulvės bus tinkamos derliui nuimti gegužės pabaigoje-liepos mėn. Šių veislių bulvių derlių geriausia nuimti, kai gumbai yra maždaug vištos kiaušinio dydžio. Kai augalai pražysta, paprastai tai būna ženklas, kad pirmamečiai gumbai jau yra tinkami derliui nuimti. Jei abejojate, tiesiog švelniai apčiuopkite dirvą ar mulčią aplink augalus.