Kalbos istorija rodo, kad žodis batata į lietuvių kalbą pateko per kitus Europos kalbų sluoksnius. Dažnai pasitaiko, kad iš pradžių kalbose naudojamas originalus vietinis žodis, o vėliau jis pritaikomas pagal fonetines ir morfologines taisykles toje kalboje.

Batata: Sinonimas žodžiui "Bulvė"

Batata - tai žodis, kuris dažniausiai naudojamas kaip sinonimas žodžiui „bulvė“ (lot. Solanum tuberosum). Tačiau šis terminas turi platesnę semantinę reikšmę ir skirtingose kalbose bei kultūrose gali būti naudojamas įvairiais kontekstais. Žodžio batata etimologija siejama su taino (Amerikos indėnų) kalba, kur „batata“ reiškė saldžiąją bulvę (Ipomoea batatas). Taino kalba buvo viena iš indėnų kalbų, kuriomis kalbėjo vietinės tautos Karibų salose ir dalyje Pietų Amerikos.

Batata formavimas remiasi taino kalbos žodžio „batata“ tiesioginiu perėmimu į indoeuropiečių kalbas, o vėliau adaptacija pagal šių kalbų fonetinius ir gramatinius dėsnius. Lietuvių kalbos fonetika ir morfologija daro savo įtaką žodžio batata naudojimui. Dažniausiai jis rašomas su „b“ raidėmis ir lietuviška galūne, tačiau kai kuriose kalbose, ypač neturinčiose to paties rašybos dėsningumo, žodis gali pasireikšti įvairiomis formomis.

Kalbant apie batata morfologiją lietuvių kalboje, žodis priklauso daiktavardžių grupei, tačiau turi ir variantus, kurie priklauso nuo vartojimo konteksto. Pavyzdžiui, kai kalbama apie saldžiąją bulvę, paprastai pasakojamas tiesioginis pavadinimas be papildomų semantinių posūkių.

Bulvės atsiradimas Lietuvoje

Anot istoriko, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti tikslesnę bulvių atsiradimo mūsų žemėje istoriją: „Jau Elžbietos Sofijos Hohencolern-Radvilienės sodo pardavimo sutarties tekste bulvės įvardijamos kaip bulbas americanas. Versdami šį pavadinimą iš lotynų kalbos paraidžiui, sakytume amerikietiškas svogūnas. Tačiau mums bulvė visiškai neprimena jokio svogūno“, - šypsosi R. Laužikas.

Kiekvienam aukštaičiui gerai pažįstamas tarmiškas žodis bulba. XVII a. po 30 metų karo kilęs badas paskatino ieškoti naujų maisto šaltinių. Bulves imta auginti masiškai, kaip geriausią priemonę gintis nuo bado. 1683 m. Jonas Sobieskis iš Vienos kaip savotišką karo grobį atsivežė bulvių. Jos XVIII a. ir XIX a. „Šiaurės Vokietija gali būti laikoma Europos bulvių civilizacijos centru.

Ponia amerikietė bulvė Vidurio ir Rytų Europoje atgimė vokiečių dėka. Per juos šios daržovės iš naujo atkeliavo į Lenkiją ir Lietuvą, taigi, kas geriau galėjo išmanyti bulvinių patiekalų gamybą, jei ne vokiečiai? O bulvinius patiekalus į Lietuvą greičiausiai atnešė smuklininkai litvakai - žydai, palaikantys glaudžius ryšius su Šiaurės Vokietijos žydais aškenaziais“, - kalbėjo R. Laužikas.

R. Laužikas teigia, kad 1854 m. išleistoje vienoje iš populiariausių kulinarinių knygų galima rasti bene 10 bulvinių patiekalų, tačiau bulvinių blynų, plokštainio ir cepelinų ten dar nebuvo. Anot tyrinėtojų, virtų bulvių tešlą išrado airiai apie 1740 m. „Atradimas įvyko pritaikius bulves vietoje kitų daržovių kepant duoną“, - pasakojo R. Laužikas. Cepelinų pusbroliai yra vokiškieji kartoffelklöße, švediškieji kroppkaka (palt), norvegiškieji klubb (kumle, komle, kompe). Cepelinai Lietuvoje atsirado prieš kokius 100-150 metų.

Bulvių triumfo žygis

1900 m. Tilžėje buvo išspausdintas bene pirmasis lietuviškas bulvių auginimo vadovėlis - Petro Vileišio parengtas „Bulvių vaisynimas“, kuriame ši daržovė vadinama bulve arba ropute. Tikras bulvės triumfo žygis prasidėjo tarpukario Lietuvoje, kai bulvėmis pradėta šerti eksportui skirtus bekonus.

Slavizmai lietuvių kalboje

Nuolatiniai artimi baltų ir slavų kalbų kontaktai lėmė nemažai slavizmų baltų kalbose. Slavizmai sudaro apie 1,5 % bendrinės lietuvių kalbos leksikos, tarmėse (ypač rytinėse ir pietinėse) - dar daugiau. Pagal kilmę slavizmai skirstomi į baltarusizmus (gudybes), polonizmus, rusizmus. Dėl slavų kalbų bendrumo ne visada aišku, iš kurios kalbos atėjo žodis, jis laikomas tiesiog slavizmu.

Ankstyviausi slavizmai baltų kalbose datuojami 9-11 a., kai dažniausiai buvo skolinamasi iš rytų slavų vakarinių tarmių (pvz., čerpė, lenkas, muilas, muitas, stiklas, turgus). Nuo 13 a. daugiausia skolinių atėjo iš baltarusių kalbos ir jos tarmių. 14-17 a. oficialiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžios įstaigų kalba tapo slavų kanceliarinė kalba, tai prisidėjo prie slavizmų plitimo iš baltarusių kalbos ir jos variantų (pvz., adyna ‘valanda’, blynas, botagas, gadynė, grybas, kaladė ‘trinka’, knyga, miestas, parakas, pyragas, sermėga).

Nuo 15 a. per Bažnyčią, mokyklas, aukštuomenę pradėjo stiprėti lenkų kalbos įtaka (pvz., kolioti ‘koneveikti’, štančka ‘virvelė, gumelė’). Nuo 19 a. gausiausią slavizmų dalį sudaro baltarusizmai. Baltarusių ir lenkų kalbų bendrybės ne visada leidžia tiksliai nustatyti slavizmų kilmę, dažnai lenkų kalbos žodis būna paimtas ne tiesiogiai iš lenkų kalbos, bet per baltarusių kalbą. Dėl gausių kultūros kontaktų su slavais į lietuvių kalbą per slavus patenka nemažai ir kitų (ne slavų) kalbų žodžių.

Žydiškos kilmės žodžiai (Litvanizmai)

Žydų ir lietuvių santykius lėmė tai, kad žydai gyveno krikščioniškoje terpėje. Jie gyveno uždarą gyvenimą, laikėsi savo religijos, papročių. Tačiau 600 metų gyvenimo bendroje teritorijoje negalėjo nesukurti bendrų sąlyčio taškų. Savo kalboje vartojame jaustukus ar ištiktukus „oi“, „na“ - tai skoliniai iš žydų, tiksliau - iš jidiš kalbos. O įdomiausia, kad jidiš žodžiai, kuriuos laikome slavų kilmės žargonais - „babkes“ ar „šalava“ - vartojami ir šiandien.

Lietuvos žydai plačiąja prasme arba litvakai - teritorinis-lingvistinis žydų aškenazių pogrupis ir istoriškai su jais susijusi ortodoksinio judaizmo srovė. Litvakai (jidiš kalba vadintoje „Líte“) gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, šiuolaikinėje Lietuvoje, Baltarusijoje, dalyje Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir Lenkijos. Litvakai kalbėjo Idiš (ייִדיש jidiš arba אידיש idiš) - kalba, atsiradusia maždaug prieš 1 000 metų tarp Vokietijos žydų. Laikui bėgant jidiš susiformavo kaip sudėtingas lydinys, kurį sudaro įvairių viduramžių vokiečių dialektų, hebrajų ir aramėjų (20 proc.) bei kai kurių slavų kalbų elementai. Iš visų žydų kalbų jidiš geografiškai buvo plačiausiai paplitusi.

Tiksliai nežinoma, kada jidiš atėjo į Lietuvą. Tačiau šios kalbos literatūriniu variantu, sunormintu 20 a. pradžioje, pripažintas „lietuviškasis jidiš“, t. y. tas jidiš dialektas, kuriuo šnekėjo litvakai. 20 a. pradžioje 99.3 proc. Lietuvos žydų jidiš laikė savo gimtąja kalba. Vilniaus universitete 1940-1941 m. Litvishe Yiddish („Lietuvos Jidiš“) buvo vienas iš pagrindinių jidiš kalbos dialektų Europoje. Juo buvo kalbama Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Estijoje ir šiaurės rytų Lenkijos Suvalkų regione.

Oi, oi, oi, kaip lietuvius sunku įtikinti, kad jų kalboje dauguma vartojamų ištiktukų ir jaustukų yra žydiškos kilmės: „nu“, „fe“, „oi“, „va“, „štiš“, „cit“ ir panašūs. O jei dar ir paminėsime, kad lietuvių nacionalinės virtuvės čempionai cepelinai ir kugelis irgi žydų palikimas, nacionalistinių pažiūrų lietuvis įtars, jog tai tiesiog sąmokslas. Taip, žodis „kugelis“ yra žydiškas žodis, reiškęs kažką apvalaus. Yra išaiškinimas, jog „kugelio“ reikšmė yra plokščias pyragas, susijęs su kepimu, troškinimu. Lietuvos žydai sakė „bulbes“, o lietuviai - „bulvės“, lietuviai sakė „kugelis“, žydai -„kiugelis“.

Lietuvos žydų jidiš kalboje nemažai yra ir lituanizmų. Pvz., bruknes - „bruknės“, darzene - „ daržinė“, gaišenen - „gaišinti“, kirpenen - „negražiai kirpti“, ragene - „ragana“, šeške - „šeškas“. Tai žodžiai, kurių savo kalboje neturėjo žydai. Na, bet daugiausia emocijų kelia žargonai, kuriais dar ir dabar „pastiprinama“ lietuvių kalba ir net tapę tam tikra mentaliteto dalimi. Reikia atšvęsti tokią šarą. Padarėme maliną pritone. Sėdime su chebra, visi normalūs bachūrai, pora šalavų, nachaliavu gautas babkes skaičiuojam. Pacanai pro langus iššokinėjo. Mane iš parašos ištraukė, kažkoks musoras ksivą į snukį kiša, karoče, mane vieną ir parišo. Bet ką, aš pocas koks, ar ką? Nekalbėjau fenios, gražiai paaiškinau, kad aš čia atsitiktinai, nieko nepažįstu, nieko nemačiau, nieko negirdėjau. Karoče, turėjau mentūroje blatą, išsisukau.

Žargono įtaka

Net neabejoju, kad visą šį žargonyną priskiriate slavų kilmės keiksmažodžiams (beje, dauguma keiksmažodžių į rusų kalbą, kaip skoliniai pateko iš mongolų-totorių), o mums, lietuviams, tai Rusijos kaimynystės pasekmės - paveldėtas tam tikras mentalitetas. Deja, mentalitetas dar labai gajus. „Babkės“ net ir verslininkams solidesnis žodis nei pinigai. O gal reikėtų susimąstyti, ar reikia mums šių žodžių?

Straipsnio pradžioje rašėme, kad litvakai po Abiejų Tautų Respulikos padalinimo pateko į Rusijos imperijos teritoriją. Jų buvo net visas milijonas. Iki tol žydai negyveno Rusijos imperijoje. Tiesa sakant, Rusija nežinojo nei apie jų papročius, religiją, jiems tai buvo nežinoma, uždarai gyvenanti tauta. Žydai imperijoje buvo engiami. Iš to kilo įvairiausių pasekmių, tokių kaip nemažas nusikalstamumas tarp žydų.

Jie gausiai įsiliejo į kriminalinių nusikaltėlių gretas. Liaudyje ši „blatniagų“ kalba ėmėm plisti kartu su revoliucija, nes dauguma jų buvo kalėję su kriminaliniais autoritetais ir tarpusavyje bendraudavo žydiškos kilmės kalba. Pagardinta keiksmažodžiais ir liudijanti hierarchinę nusikalstamo pasaulio sistemą: blatniagos, pacanai, šalavos, lochai, koziolai ir veiklos terminologiją: oblavas, blatas, babkes, nachaliavai - žargonų kupina kalbos maniera gaji dar ir mūsų laikais. O žodis „karoče“ vos ne kiekvieno ir šiandienos jaunuolio kalboje dažnai minimas ir visus jausmus ar reikalus apibendrinantis žodeliūkštis. O žodis kaifas kiek savyje pasitenkinimo talpina. Kiekvienas savo kalboje rasime šių žargonų. Gal jaunimas ir nesupranta, jog tai ne lietuviškas žodis, o verslo visuomenė, kad tai nusikaltėlių žargonai, o ne verslo sandėrių terminai?

Štai keletas žodžių kilmės pavyzdžių:

• BABKĖS - rusiškos kilmės žodis, reiškiantis „senutes“, „bobutes“, nors „bapka“ jidiš kalboje taip pat reiškia „senutė“.
• BACHŪRAS - hebrajiškai „vaikinas“.
• BLATAS - nuo jidiš-vokiškojo „die Blatte“ - „lapas“, „užrašas“, „raštelis“.
• CHALIAVA - nuo hebrajiško žodžio „chalev“ - „pienas“.
• CHEBRA - nuo hebrajiško žodžio „chevra“, reiškiančio kompaniją arba firmą.
• FENIA - nuo hebrajiško žodžio „ofen“ - būdas.
• FRAJERIS - nuo jidiš žodžio „frej“ - laisvė.
• KAIFAS - nuo arabiško/hebrajiško žodžio „kayf“, reiškiančio „pakilimas“.
• LOCHAS - nuo vokiško bei jidiš žodžio „loch“ - skylė.
• MALINA - nuo hebrajiško žodžio „malion“ - viešbutis.
• MENTAS - žodžio „dokumentas“ trumpinys.
• MUSORAS - nuo hebrajiško žodžio „moser“ - skundikas arba išdavikas.
• PACANAS - ukrainietiškos kilmės terminas, atsiradęs nuo žodžių „paci“, „pati“, „pacik“ - taip Ukrainos kiauliaganiai šaukdavo ganomas kiaules.
• PARAŠA - hebrajų kalboje tai reiškia komentaras arba skandalas.
• ŠARA - nuo hebrajiškų žodžių „šear“, „šearim“, reiškiančių - likučiai.

Vilniaus brigados banditai, siautę Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, nieko nauja neišrado. Dar XX amžiaus pradžioje Vilniuje veikė gerai organizuotos nusikaltėlių gaujos. Tuomet Vilnius buvo vienas Rusijos imperijos miestų su šiek tiek daugiau nei 200 tūkst. gyventojų, tačiau būtent Vilniuje 1911 m. Jį įkūrė - Sashka Lichtsohnas (dar kitaip vadinamas Chanu Bobkesu) ir jo bendras Aaronas Wojcikas. Vyrai subūrė slaptą nusikaltėlių „savitarpio pagalbos“ organizaciją. Ji turėjo savo iždą, bendrai koordinuodavo nusikaltimus, o svarbiausia - teikė visokeriopą įmanomą pagalbą bendrams. Iš pat pradžių „Bruderferajn“ vertėsi plėšimu gatvėse, vagystėmis ir įsilaužimais, tačiau „brolijai“ stiprėjant pastebėta, kad kur kas daugiau pelno sukrauna veikla, kuri paprastai įvardijama kaip turto prievartavimas. Mokestis į bendrą „Bruderferajn“ kasą priklausė nuo pajamų už atliktą darbą, tai yra už konkretų nusikaltimą.

---