Valgomosios bulvės ir jų produktai vertinami pagal kulinarines savybes. Svarbesnieji rodikliai yra gumbo minkštimo spalva, suvirimas, konsistencija ir virtų bulvių skonis. Valgomosios bulvės vertinamos pagal kulinarines savy­bes.

Pagal Europos bulvių tyrimo asociacijos paruoštą bulvių veislių kokybės tyrimo sistemą, atskirai vertinamas žalias ir vir­tas produktas. Valgomųjų bulvių žalio produkto rodikliai šie: gumbo lupenos spalva, akučių gylis, gumbo forma ir stam­bumas, jautrumas išblukimui jį sužeidus, ligos (rauplės).

Bulvių Skirstymas Pagal Tipą

Nustačius atskirų veislių bulvių kulina­rines savybes, jos skirstomos į tipus: A, B, C ir D.

• A tipas - kietos (tinka salotoms).
• B - vidutinio kietumo (įvairios paskirties).
• C - miltingos.
• D - labai miltingos bulvės.

Tipas nustatomas iš šių rodiklių: gumbo su­irimo, konsistencijos, miltingumo, sausumo ir struktūros.

Bulvių Minkštimo Spalva

Gumbo minkštimo spalva gali būti balta, pilkai arba melsvai balta, gelsva, silpnai gelsva, geltona ir ryškiai geltona. Spalvos tonas priklauso nuo ląstelių sultyse esančių pigmentų karotinoidų. Jei pigmentų mažai, gumbo spalva balta. Kuo daugiau pigmentų, tuo geltonumas intensyvesnis. Bulvių minkštimo spalva kokybei įtakos neturi. Jei vienoje šalyje žmonės mėgsta baltas, kitoje - geltonas bulves, tai daugiau­sia priklauso nuo įpročio.

Bulvių Suvirimas

Vienų veislių bulvės suverda per kelioli­ka minučių nuo virimo pradžios, kitų - per pusvalandį, trečių - dar ilgiau, o ketvirtų - nesuverda. Kaitinant suverdančias bul­ves, minkštimo ląstelės atsiskiria, gumbo paviršius lengvai susiskaldo, susmulkėja. Nesuverdančių bulvių ląstelės atsiskiria sunkiau. Bulvių suvirimas - svarbus ro­diklis, parodantis, kuri veislė tinka tam tikriems produktams gaminti. Bulvės greičiau suverda, kai gumbe daugiau fitino rūgšties ir mažiau netirpių pektininių medžiagų bei ląstelienos. Bulvės dar greičiau suverda, kai gumbe yra didesni kiekiai fermento amilazės ir baltymų bei didesnis baltymų ir krakmolo santykis.

Krakmolas ir Sausosios Medžiagos

Įprastai gumbe yra 19-26 proc. sausųjų medžiagų, iš jų 80 proc. sudaro krakmo­las, 20 proc. - cukrus, azotas, baltymai, riebalai, ląsteliena ir pelenai. Suvirimui reikšmės turi krakmolo kiekis gumbuose ir jo kokybė - grūdelių stam­bumas. Smulkesni kaip 0,02 μ krakmolo grūdeliai greičiau suverda už stambesnius.

Apžiūrint suvirusį gumbą, nustatomas miltingumas ir sukritimas. Tai daroma vizualiai, liežuviu trinant bulvės tyrelę gomuryje. Pagal tarptautinę metodiką, bulvės skirstomos į nemiltingas, šiek tiek miltingas, miltingas ir labai miltingas. Bulvių sukriti­mas gali būti tokių laipsnių: nesukrinta, šiek tiek sukrinta, vidutiniškai sukrinta ir visiškai sukrinta. Jei bulvės verdamos garuose, jos retai visiškai sukrinta.

Gumbo minkštimo konsistencija - gumbo vidaus konstrukcija, medžiagų tankumas ir minkštumo laipsnis. Pagal konsistenciją bulvės skirstomos į suverdan­čias ir nesuverdančias. Suvirimo priežastys dar nepakankamai išaiškintos. Bulvių sausosios medžiagos, arba jų spe­cifinis svoris, turi tiesioginį ryšį su krakmo­lingumu ir gumbo minkštimo konsistencija. Gumbo minkštimo konsistencija susijusi su jo suvirimu. Ji nustatoma, duriant šakute į virtą bulvę ir stebint, kaip lengvai persiski­ria gumbas. Apžiūrint gumbo sutrūkimą, sprendžiama apie sutrūkimo pobūdį: stambūs (grubūs) ar smulkūs (švelnūs) įtrūkimai. Pagal tarptautinę bulvių kokybės sistemą tikrinamas tik virtų bulvių kietumas.

Svarbiausia bulvėms skonį suteikianti medžiaga - aminorūgštys. Verdant bul­ves, vyksta įvairios reakcijos. Pradžioje aminorūgštys oksiduojasi, gaunami al­dehidai. Juos veikiant sieros turinčiomis aminorūgštimis, gaunami sulfidai. Surasti ir skonio stiprikliai. Tai nukleino rūgštis ir nukleotidai. Be šių pagrindinių medžiagų, bulvių skonis dar priklauso nuo krakmolo, bal­tymų, pelenų, cukraus, organinių rūgščių ir kt. Pavyzdžiui, malonaus skonio esti tos bulvės, kuriose mažiau mineralinių medžiagų.

Bulvių Skonio Gerinimas

Bulvių skonis pagerėja, kai augalai tręšiami didesnėmis fosforo ir kalio trąšų dozėmis. Aminorūgštys (amidų kiekis bul­vių gumbuose) priklauso nuo pagrindinių trąšų santykio, bulvių veislės ir auginimo sąlygų.

Bulvės auginamos 130 valstybių daugiau kaip 20 mln. ha plote. Kasmet pasaulyje užauginama 300 mln. tonų bulvių. Apie 52 proc. išaugintų bulvių yra panaudojamos maistui, 34 proc. - gyvulių pašarui, 10 proc. - sėklai ir 4 proc. - techniniams poreikiams.

Pasaulyje pirmieji bulves auginti pradėjo Pietų Amerikos indėnai maždaug 14 amžiuje. O iš europiečių su bulvėmis pirmieji susipažino ispanų konkistadorai 1528 metais. Niekas nemokėjo ir nežinojo, kaip bulves auginti, ir tik 1585 metais buvo surinktas pirmas derlius. Toliau bulvės pateko į Olandiją, Belgiją, po to - į Italiją, Vokietiją, Austriją, Šveicariją, galiausiai - į Prancūziją, o olandai bulves atplukdė į Kiniją.

Statistiniai duomenys rodo, kad pasaulyje bulvių daugiausia užaugina Kinija, po jos - Indija ir Rusija. Lietuvą bulvės pasiekė 1629 m. Kristupo Radvilos laikais. Vakarinėje Kėdainių dalyje esančio dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, kurie ir atsivežė bulvių.

Bulves vartojame visus metus. Kadangi bulvių skonis neutralus, jos tinka su įvairiais valgiais. Bulvėse yra organinių (baltymų, riebalų, angliavandenių) ir mineralinių medžiagų bei vitaminų. Baltymai svarbūs organizmo gyvybiniams procesams, riebalai ir angliavandeniai - energijos šaltinis.

Bulvių gumbai, nelygu veislė, sukaupia 15-35 proc. sausųjų medžiagų, iš jų - 17-29 proc. krakmolo, 1-2 proc. baltymų, apie 1 procentą mineralinių druskų. Palyginus augalinius baltymus, bulvės nusileidžia tik kviečiams ir grikiams. Iš ploto vieneto, skirto bulvėms, galima gauti beveik tris kartus daugiau sausųjų medžiagų, negu iš grūdinių pašarinių augalų. Be to, bulvių gumbuose yra kalio, natrio, kalcio, magnio, fosforo, geležies.

Pagal bendrą mineralinių junginių kiekį, sukaupiamą bulvėse, jos viršija daugelį rūšių vaisių ir daržovių. Bulvės pasižymi didele maistine verte ir yra vitaminų C, A1 (karotino), B grupės, PP1 ir K šaltinis.

Panaudojamos ir gydomosios bulvių savybės. Bulvėse yra daug kalio, todėl jos tinka sergančiųjų širdies ir inkstų ligomis dietai. Bulvės maistingos, turtingos vitaminų, aminorūgščių ir mineralinių druskų, todėl vartojamos dietinėje mityboje. Bulvės turi uždegimus malšinančių, žaizdų gijimą ir šlapimo išsiskyrimą skatinančių, nuo spazmų saugančių savybių. Jų biologiškai aktyvios medžiagos reikalingos ląstelėms, kaulams, kraujui, dantims funkcionuoti.

Populiarios bulvių veislės Lietuvoje:

Kokias bulves rekomenduojama auginti Lietuvoje, galima pasitikslinti kiekvienais metais išleidžiamame Nacionaliniame augalų veislių sąraše. Nepatartina auginti tų veislių bulvių, kurių nėra minėtame sąraše. O štai, kokios yra populiariausios Lietuvoje užaugintos bulvės, aiškiausiai galima pamatyti turguose ir turgeliuose.

• Adora - olandiška labai ankstyva, derlinga, maistinės paskirties bulvių veislė. Gumbai vienodo dydžio, užauga stambūs, apvaliai ovalūs, šviesiai gelsvu minkštimu, sekliomis akutėmis. Šios veislės bulvės atsparios mechaniniams sudaužymams, sausajam puviniui, jautresnės marui ir rauplėms.
• Vineta - vokiška ankstyva, maistinės paskirties bulvių veislė. Gumbai apvaliai ovalūs, stambūs, šiurkštesne odele, vidutinio gilumo akutėmis. Geros prekinės išvaizdos, atsparūs mechaniniams pažeidimams. Luobelė ir minkštimas gelsvi. Išvirtos nežymiai subyra. Gerai laikosi žiemą. Augalai atsparūs vėžiui, bulviniams nematodams Ro1, virusams A ir Y ir lapų susisukimo virusui, juodajai kojelei.
• Osprey - angliška vidutinio ankstyvumo, derlinga maistinės paskirties bulvių veislė, išsiskirianti marga, šviesia, su rausvom akutėmis luobele, švelniai gelsvu minkštimu. Ypač atspari įvairioms rauplėms ir sunkiems sudaužymams. Dėl išvaizdos ir pakavimo savybių ši veislė yra viena populiariausių Skandinavijoje.
• Melody - olandiška vidutinio ankstyvumo, maistinės paskirties bulvių veislė, naudojama šviežiam vartojimui, pakavimui, plovimui. Pasižymi puikiomis skonio savybėmis visą žiemojimo laiką: nejuoduoja išvirtos, vidutiniškai miltingos. Ilgas ramybės periodas (7-8 mėnesiai). Gumbai ovalūs, gelsva tinkline luobele, sekliomis akutėmis, kere formuojami vienodo dydžio. Minkštimas švelniai geltonas.
• Laura - austriška vidutinio ankstyvumo, maistinės paskirties bulvių veislė, tinkanti perdirbti. Gumbai pailgai ovalūs, raudoni, labai puikios prekinės išvaizdos. Minkštimas ryškiai geltonas. Augalai neimlūs nematodams, virusams, tačiau jautrios marui. Šios veislės bulvės ypač atsparios sausrai. Gero skonio, verdamos nesukrenta, išvirusios nepakeičia spalvos. Ilgas ramybės periodas.

Populiariausios Lietuvoje būtų ankstyvos ir vidutinio ankstyvumo bulvės. Vėlyvųjų bulvių paklausa nedidelė, bet jos geriau negu ankstyvosios laikosi sandėliuojamos.

Antocianinai bulvėse

Vis labiau didėja dėmesys antocianinų vartojimui su maistu. Jų kokybinė ir kiekybinė sudėtis daug lemia ne tik produkto išvaizdą (spalvą), aromatą, skonį, bet ir bendrą produkto antioksidacinį aktyvumą. Antocianų sudėtis ir kiekiai produktuose dažniausiai kinta dėl ten vykstančių kondensacijos reakcijų, per kurias susidaro nauji polimeriniai pigmentai. Antocianų kiekis bulvėse priklauso nuo jų brandos bei polifenolių biosintezei turinčių įtakos aplinkos sąlygų: šviesos intensyvumo ir temperatūros.

Bulvių veislėse Blaue Schweden, Violettfleischige Blaue, Veltlin Blaue nustatyti palyginti dideli antocianų kiekiai.

• Blaue Schweden - austriška vidutinio ankstyvumo, maistinės paskirties bulvių veislė.
• Violettfleischige Blaue - vokiška ankstyva, bulvių traškučių paskirties bulvių veislė.
• Veltlin Blaue - itališka vidutinio ankstyvumo, maistinės paskirties bulvių veislė.

Truputį skiriasi stambių ir mažų ūkių bulvių veislių pasirinkimas. Tarp smulkesnių ūkių vis dar išlieka populiarios atsparesnės ligoms veislės: Vineta (ankstyvoji), Adora (labai ankstyva) ir Laura (vidutinio ankstyvumo). Pastarosios veislės taip pat ieško ir stambūs ūkiai.

Krakmolingos bulvių veislės

Šiuolaikiniame žemės ūkyje bulvių kokybė vertinama ne tik pagal derlių, bet ir pagal cheminę sudėtį. Vienas svarbiausių rodiklių yra krakmolingumas - parametras, lemiantis bulvių panaudojimo galimybes ir ekonominę vertę. Supratimas, kurios veislės pasižymi aukštu krakmolo kiekiu ir kaip užtikrinti optimalų krakmolingumą, gali žymiai pagerinti ūkio pelningumą.

Krakmolingos bulvių veislės apibrėžiamos kaip veislės, kurių gumbuose sukaupiama 15 procentų ir daugiau krakmolo. Šis rodiklis tiesiogiai koreliuoja su sausųjų medžiagų kiekiu - tikrai krakmolingose bulvėse jų turėtų būti daugiau nei 22 procentai. Optimaliomis augimo sąlygomis bulvės gali sukupti nuo 9 iki 23 procentų krakmolo, priklausomai nuo veislės genetinių savybių ir brandos laipsnio. Sausųjų medžiagų kiekis gali svyruoti nuo 16 iki 26 procentų.

Bulvių brandumas tiesiogiai paveiks krakmolingumą, todėl tai ūkininkai turėtų žinoti planuodami sėjomainą. Ankstyvosios ir labai ankstyvosios veislės paprastai sukaupia mažiau krakmolo - vidutiniškai 10-13 procentų. Tarp labai ankstyvų veislių, galinčių užtikrinti aukštesnį krakmolingumą, išsiskiria Arosa, Colette, Karatop ir Velox. Šios veislės idealiai tinka ūkiams, siekiantiems ankstyvų ir kartu kokybiškai krakmolingų bulvių.

Tikrasis krakmolingų bulvių potencialas atsiskleidžia vidutinio brandumo ir vėlyvesnėse veislėse. Vidutinio ankstyvumo veislės, tokios kaip Albatros, Escort, Innovator, Lady Rosetta, Laura, Meridian, Pirol, Romula ir Solana, patikimai užtikrina 15 procentų ir daugiau krakmolo. Vėlyvosios veislės - Fasan, Marlen, Raja, Saturna, Sonate, VB Rasa - dar labiau sustiprina šį rodiklį.

Krakmolingumas nėra tik genetinės veislės savybės, bet ir aplinkos veiksnių rezultatas. Oro sąlygos, ypač drėgmė, daro didžiulį poveikį galutiniam krakmolo kiekiui gumbuose. Drėgnais metais, kai bulvių brendimo ir kasimo metu žemė šlapia, net ir genetiškai krakmolingos bulvių veislės sukaupia žymiai mažiau krakmolo nei normalaus ar sausesnio drėgnumo sąlygomis.

Gumbų brandos laipsnis taip pat kritiškai svarbus krakmolingumui. Visiškai subrendusiuose gumbavaisiuose yra ne tik daugiau krakmolo, bet ir vitaminų bei mikroelementų. Šviežios, dar nepribrendusios bulvės pasižymi didesniu drėgmės ir vitaminų kiekiu, tačiau jose palyginti mažai krakmolo.

Augimo sąlygų valdymas apima ne tik drėgmės kontrolę, bet ir tinkamą tręšimą, dirvožemio parengimą bei ligų ir kenkėjų kontrolę. Visi šie veiksniai daro poveikį augalo gebėjimui sintetinti ir kaupti krakmolą gumbuose.

Veislės pasirinkimas turėtų atitikti ūkio tikslus ir rinkos poreikius. Jei reikalingos ankstyvos bulvės šviežių produktų rinkai, verta rinktis tokias krakmolingas ankstyvąsias veisles kaip Arosa, Karatop ar Goda.

Augimo sąlygų optimizavimas prasideda nuo dirvožemio parengimo. Svarbu užtikrinti gerą drenažą, kad išvengtume per didelio drėgnumo brendimo metu, tačiau kartu reikia garantuoti pakankamą drėgmę ankstyvesniais augimo tarpsniais.

Derliaus nuėmimo laiko planavimas reikalauja balanso tarp rinkos poreikių ir optimalaus brandumo. Kiekviena savaitė, kai leidžiama bulvėms papildomai pribręsti, gali duoti 0,5-1 procento krakmolo priedą.

Aukšto krakmolingumo bulvės vertinamos ne tik kaip stalo produktas, bet ir kaip žaliava pramonės reikmėms. Bulvių krakmolo gamyba, traškučių ir kitų gilaus perdirbimo produktų pramonė moka priedus už aukšto krakmolingumo žaliavą. Eksporto rinkose krakmolingos bulvės taip pat labiau vertinamos, nes užtikrina ilgesnį laikymo laikotarpį ir mažesnius nuostolius transportavimo metu.

Krakmolingų bulvių auginimas reikalauja didesnių investicijų į kokybiškas sėklas ir technologijas, tačiau šios išlaidos atsiperka didesniu realizacijos pelnu.

Sėklinių bulvių pasirinkimas ir auginimo patarimai

Gero bulvių derliaus garantas visų pirma yra kokybiška sėkla bei tinkama veislė. Labai ankstyvam derliui, kai pirmosios bulvės pasirodo po 45 dienų, skaičiuojant nuo sudygimo, skirtos bulvės „Adora“. Ankstyvam (50-55 dienų po sudygimo) - „Vineta“, kurios yra mažiau reiklios dirvai ir drėgmei. Vidutinio ankstyvumo veislės „Melody“ ir „Laura“ bulvės prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų ir skirtingų dirvožemių, ypač išsiskiria puikiu kulinariniu skoniu, tinkančiu tradiciniams lietuviškiems patiekalams.

• "Adora" užaugina keletą stiebų su negausiu kiekiu gumbų viename kere, todėl rekomenduojama sodinti tankiau ir sekliau, kadangi gumbai formuojami santykinai giliai.
• "Laura" verdant nesukrenta, išvirus nepakeičia spalvos.
• "Melody" išsiskiria pakankamai dideliu atsparumu mechaniniams sužeidimams ir sudaužymams, marui, atspari daugumai ligų.
• "Vineta" mažiau reikli dirvai ir drėgmei, ypač atsparios sausrai, neimlios ligoms ir kenkėjams.

Specialistai perspėja, prieš sodinant bulves, nepamiršti iš žemės pašalinti prieš tai buvusių kultūrų likučių. Toje pačioje vietoje nepatariama bulvių sodinti dažniau nei kas keverius metus. Ne pati geriausi mintis formuoti bulvių vagas po medžiais, šalia krūmų arba apsaugotuose nuo vėjo kampeliuose bei šalia pomidorų. Kiekvienais metais rekomenduojama naudoti sertifikuotas sėklines bulves.

Bulvių augimą pagretina ankstyvųjų bulvių daiginimas. Tereikia supilti sėklines bulves į dėžutes, pastatyti jas į šviesią, vėdinamą vietą, kur ne didesnė nei 20 laipsnių temperatūra. Daiginimo trukmė priklauso nuo veislės ir daiginimo temperatūros. Paprastai tai užtrunka nuo trijų iki šešių savaičių.

Atstumas tarp vagų turi būti 60-90 cm, tarp gumbų - 30-35 cm. Jei žemė lygi, geriausia daryti negilias vagas ir sudėti gumbus taip, kad viršutinė bulvių pusė, išlyginus žemę, būtų lygi su viršutiniu žemės sluoksniu. Jei įmanoma, vagas reikėtų formuoti rytų-vakarų kryptimi. Vengti šiaurės-pietų krypties. Stengtis nepasodinti gumbo per giliai.

Sodinant bulves paprastai patogu jas ir patręšti bechlorėmis kompleksinėmis trąšomis praturtintomis magniu ir mikroelementais bei turinčioms padidintą kalio kiekį. Vidutinė lokalaus tręšimo norma - 50-80 g/m2. Jokiu būdu nenaudokite šviežio mėšlo, kalkių arba chloro turinčių mineralinių trąšų.

Svarbu atsiminti, kad per didelis trąšų kiekis turi įtakos bulvių skoniui, kokybei ir sandėliavimo galimybėms. Sudygus daigams ir jiems išlindus į žemės paviršių, žemes reiktų 3-4 kartus apkaupti kauptuku, tuo pačiu pašalinti ir piktžolės. Smėlingą dirvą sausros metu būtina laistyti ryte ir vakare. Nuo maro bulves purkšti profilaktiškai maždaug kas savaitę ar dvi. Bulvienojams užaugus 20 cm. Svarbu stebėti ir augalus puolančius kenkėjus: kolorado vabalus, amarus.

Bulvių gumbai prieš derliaus nuėmimą turi gerai subręsti, todėl patariama tris savaites prieš derliaus nuėmimą nupjauti virkščius ir juos pašalinti iš tarpuvagių. Prieš sandėliuojant gumbai turi būti nudžiūvę ir mechaniškai nepažeisti. Sandėliuoti patariama tamsioje, vėsioje, neužšąlančioje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Bulvėms laikyti plastikiniai maišai netinka - tam geriau rinktis pintas, medines dėžes, orui pralaidžius maišus.

---