Kazys Bradūnas (g. 1917 m.) - ko gero pats tikriausias žemininkas. Tai lietuvių kraujo, žemės ir mito poetas. Tai poetas, turintis žemės šventumo jausmą. Jo žodynas nesudėtingas, jam primityvi aplinka įgyja kosmines dimensijas.
Dar iš vaikystės K. Bradūnui visam gyvenimui išlieka jausmas - supratimas, kad viskas yra čia pat, kur tu gyveni. Tavo žemėje. Po tavo kojomis - žemė. Bet ne šiap sau žemė, o gimtoji, šventoji, pats žmogaus žmogiškumo pamatas. Niekas kitas nėra taip giliai išreiškęs švento žmogaus ryšio su savąja žeme. Į dirvą įsmigęs žemdirbio plūgas, iš gelmės ištryškę amžinųjų šaltinių vandenys, šviesėjančiame danguje skambantys vyturiai, laukų platybė, kur “smilksta žemė tartum aukuras gražus “ - tai K. Badūno žmogaus pasaulis, kuriame glūdi jo esaties šaknys.
K. Bradūnas - ryškiausias žemininkų ideologijos poetas, redaktorius, išeivijos kultūros organizatorius. K. Bradūnas yra aktyvaus santykio su tauta, jos istorija ir likimu poetas. Tėvynė jo poezijoje regima ne tik per milžinišką erdvę, plačiąja būties prasme, bet sutapusi su asmeniškiausiais žmogaus dvasios pasireiškimais, su kiekviena esaties ląstele.
Karui baigiantis K. Bradūnas su šeima pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką gyveno Vokietijoje, nuo 1949 m. įsikūrė JAV. Čia nepaprastai intensyviai kūrė, vieną po kitos išleisdamas šešiolika knygų. Lietuvių kultūros istorijoje svarbus K. Bradūno, kaip bendrų darbų organizatoriaus, telkėjo vaidmuo. K. Bradūnas suredagavo antologiją “Žemė “, V. Mačernio “Poeziją “, yra vienas iš “Lietuvių egzodo literatūros 1945 - 1990 “ redaktorių. Svarbus K. Bradūno vaidmuo ir “Literatūros lankuose”.
Dvi pirmosios K. Bradūno poezijos knygos išėjo dar Lietuvoje karo metais. Jau Vokietijoje - “Svetimoji duona“, “Maras“, “Apeigos”. Jo kūryboje atsiveria ir universalios kultūrinės, istorinės sąsajos, tačiau žemės akcentas yra svarbiausias. Taip išreiškiamas žemininko įsipareigojimas gyvenimo prasmę susieti su prasme gyventi savo žemėje.
"Svetimoji duona": ilgesys ir atsiskyrimas
K. Bradūno poezijos liūdną nuotaiką lemia atsiskyrimas nuo žemės, gyvenimas svetur. “Svetimoj duonoj “ (1945) jam įvairiausiais pavidalais vaidenosi tušti paliktieji namai, iš po kojų išslydusi gimtoji žemė. Pagrindinis emocinis išgyvenimas šiame rinkinyje yra intymus prarastos buities atpažinimas svetimo krašto detalėse, kurios užuot paguodusios, dar giliau žeidžia savo aiškiu ir galutiniu įrodymu, kad poetas tikrai tėviškės neteko. Kad jis jau neatšaukiamai tremtinys.
Ir akyse vis vakaro vaizdas - Saulė leidžias… sodyba …kerčia.. Netekęs savo žemės yra svetimos duonos valgytojas. Svetimas kąsnis sunkiai nuryjamas, nes jis netikras. Tikra duona - tai duona iš žemės, iš savo gimtosios žemės. Duona, kaip rašo poetas - tai šventa alga. Bradūno poezijoj kova, darbas, malda - yra trys pagrindinės to sakramento apeigos, ir žemė jam , kaip liturginis indas, surenka mūsų kraują ir prakaitą, augindama duoną, kurios valgymas, kaip mišiose, yra aukos simbolis ir tuo pačiu aukščiausia maldos forma - Dievo išsidalijimas.
Tuo būdu žmogaus auka ir Dievo auka susijungia viename simboliškame duonos pavidale. Bradūnas tačiau nepriima svetimos duonos - jis mąsto ir jaučia tik savo žemę, savo Lietuvą nuo pat senų senovės. Tai artėjančių sutemų, neišsakomybės nuojauta, baisiosios ir tragiškosios būties gelmės pajutimas. Saulė tarsi nusileidžia ant sodybos, kerčios.
Gimtųjų namų, artojiškos žemės , vienybės su žeme ilgesys poeto vizijose iškyla atskirais fragmentais, labiausiai primenančiais gimtųjų namų jaukumą ir šilumą : besislaidantys palube krosnies dūmai, tik ką iškeptos duonos kvapas - tai aukščiausio jutimo akimirkos, žmogaus dvasinė būsena pakylėjama iki amžinybės ribų. Šis ilgesys - tai dievo , vienybės su Kristumi ilgesys, nes jausdamas šiltą, tik ištrauktos iš krosnies, duonos kvapą ,giliausiai jauti tą šventą Dievo auką. Duona - tai absoliučios žmogaus santarvės su aukščiausiuoju simbolis.
Šiame pavidale - ir gimtosios žemės kvapas, ir žmogaus sielvarto ašaros (senovėj žmonės , kai jiems būdavo sunku, bėgdavo į laukus, ir parkritę ant žemės raudodavo , jai guosdavosi ), ir artojų prakaitas, ir visa dvasinė bei istorinė tautos patirtis - į žemę palaidotųjų kūnas ir kraujas.
Duona lietuvių kultūroje ir literatūroje
Duona - viena svarbiausių kultūrinių realijų, išsiskirianti savo tiesiogine ir simboline svarba. Išskirtinę duonos svarbą lietuvių sąmonėje vaizdžiai liudija dar Simono Daukanto užrašytas žemaičių posakis: „Verk duona, veltui valgoma“. Esama ir daugiau jo atmainų, tačiau visi jie reiškia viena - tiesiogines duonos sąsajas su svarbiausiomis tautos vertybinėmis kategorijomis: darbštumu, rūpestingumu, atsakingumu, gerumu, dvasiniu taurumu.
Lietuvių tautos gyvenime duona įgijo įvairių kultūrinių reikšmių. Nuo seno ji sieta su gyvenimo gerovės kategorija, sočiu ir visaverčiu buvimu ar, priešingai, - su vargu ir sunkiu darbu. Duona turėjo didelę sakralinę svarbą mūsų protėvių gyvenime: ji tapo centriniu daugelio šeimos gyvenimo papročių, kalendorinių ritualų ir agrarinių švenčių elementu, ji plačiai įprasminta lietuvių tautosakoje - dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose. Duona buvo aukojama deivei Gabijai, žemės deivei Žemynai, vandens dievybėms.
Pasak E. Šeputytės-Vaitulevičienės, duona - tai visų pirma gyvenimo simbolis. Teigiama, kad mąslus žmogus, ragaudamas duonos kasdieninės, savo burnoje jaučia gyvenimo skonį. Duona nuo seno buvo gerovės, laimės, vaisingumo simbolis, magiška priemonė apsisaugoti nuo pikto. Duona, anot liaudies išminties, dar simbolizuoja stiprybę, protą, susivaldymą, ištikimybę, gerumą, nuolankumą, ją susapnuoti visada geras ženklas.
Duonos kepalas, duonos riekė, kasdienė, rupi, gyvenimo, motinos duona - tradiciniai lietuvių poezijos ir prozos vaizdiniai, atspindintys tautos gyvenimo realybę ir kartu vaizdžiai brėžiantys tautos dvasinių vertybių hierarchiją. Donelaičio Metuose įprasmintas duonos įvaizdis tapo neatsiejamas nuo žemdirbiškos kultūros darbų, namų ir laukų poetizavimo, kurį lietuvių literatūroje toliau gražiai tęsė K. Bradūnas, V. Bložė, S. Geda, Just. Marcinkevičius, J. Degutytė. Literatūros raidos kontekste jis įvairavo, įgavo vis naujų prasmių.
Žemininko Kazio Bradūno poezijoje duona yra vienas svarbiausių žemdirbiškos lietuvių kultūros atributų, tiesiogiai susijusių su etniniu identitetu. K. Bradūno poezijoje duona yra bene svarbiausias žemdirbiškos būties apeigų elementas: visa, kas tik susiję su jos prasmėmis - laukais, sėja, rugiapjūte, tešlos minkymu, kepalo pašovimu į duonkepę - yra paženklinta šventumo pajautos, įgyja sakralumo dimensiją. Poeto eilėraščiuose duona įrašoma kartu su malda: meldžiantis prašoma jos skalsumo, jos turint - dėkojama Dievui už ją kaip didžiausią dovaną.
K. Bradūno eilėraštyje „Duona“ regima šventa duonos dalijimo apeiga - sakralų gyvybės / gyvenimo duonos raikymo aktą lydi ypatingos individo susikaupimo, jo dvasinės atverties akimirka - maldos situacija, sukelianti katarsį.