Nors iš pažiūros banginiai primena didžiules žuvis, jie iš tikrųjų yra žinduoliai, visą savo gyvenimą praleidžiantys vandenyje. Banginiai sudaro grupę, į kurią, be milžinų banginių, įeina ir palyginti smulkūs gyvūnai. Visi jie priklauso banginių būriui. Banginiai - ne tik didžiausi, bet ir protingiausi, kada nors Žemėje gyvenę gyvūnai.
Banginių Įvairovė ir Paplitimas
Banginių yra labai daug rūšių: mėlynasis banginis, mažasis ruožuotasis, kuprotasis, pilkasis, pietinis tikrasis, grenlandinis banginiai, kašalotas, baltasis banginis, narvalas, dvidantis. Banginių būryje yra du pobūriai: ūsuotieji banginiai (Mysticeti) ir dantytieji (Odonceti).
Visi banginiai yra pasiskirstę labai įvairiai, daugelis jau išnykę. Jie paplitę visuose vandenynuose, daugumoje jūrų, kai kuriose upėse. Vieni daugiausia laikosi šaltuose poliariniuose ir subpoliariniuose vandenyse, kiti tropiniuose ir subtropiniuose, trečių arealas apima šiltus ir šaltus vandenis. Kai kurios rūšys sėslios, kitoms būdingos reguliarios sezoninės migracijos.
- Mėlynieji banginiai gyvena visame pasaulyje, daugiausia šaltuose vandenynuose.
- Mažasis ruožuotis, kuprotasis banginis, kašalotas, dvidantis paplitę visame pasaulyje.
- Arkties vandenyne paplitę narvalai ir grenlandiniai banginiai.
- Baltasis banginis paplitęs Arkties vandenyne, Ramiojo vandenyno šiaurėje bei Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje.
- Pilkasis banginis gyvena Ramiojo vandenyno šiaurinėje dalyje, o Atlanto vandenyne išnykęs.
- Pietinis tikrasis banginis paplitęs pietų pusrutulyje (tai pasako ir jo pavadinimas) taip pat yra vidutinio klimato juostuose ir poliariniuose vandenyse.
Banginių Anatomija ir Fiziologija
Banginio galva didelė, sudaro iki 1/3 kūno ilgio. Šnervės atsidaro aukštai kaktoje. Klausos kanalai taip pat su vožtuvais, jie atsidaro į išorę mažomis angelėmis tuoj už akių. Ausų kaušelių nėra. Jų uodega yra pora horizontalių spyruokliuojančių plokščių ir menčių.
Banginių galinės galūnės yra virtusios plaukmenimis, o priekinės galūnės valdo. Juda padedami roumeningos uodegos, ji plukdo. Pilkasis banginis kasmet migracijos metu nuplaukia beveik 10000 km nuo Barenco jūros iki Kalifornijos ir Meksikos. Tuo pačiu keliu jis grįžta atgal.
Banginiai dantų neturi, minta iškošdami žuvį ar planktoną pro banginio ūsus. Kai mėlynieji banginiai įsiurbia vandenį ir užsičiaupia, ūsai iškošia krilį ir kitus mažus gyvūnus. Pilkasis banginis įsiurbęs dumbliną vandenį nukošia visus vėžiagyvius ir kirmėles. Dvidantis daugiausia minta kalmarais. Kašalotui naktį medžiojimas nėra sunkus, jis medžioja padedamas echolokacijos.
Banginiai kaip ir žmonės turi plaučius, bet su daugube alveolių. Ilgiau išbuvęs giliuose vandenyse, banginis iškyla į paviršių, kad ikvėptų oro. Išnirdamas jis kiekvieną kartą išleidžia vandens fontaną, kuris kartais siekia net šešis metrus. Banginių kvėpavimo organai prasideda viršugalvyje, esančiose šnervėse. Dažnai jos susilieja į vieną bendrą angą ją uždaro vožtuvais. Banginiai kaip ir žmonės turi didijį ir mažąjį kraujo apytakos ratus. Mažasis kraujo apytakos ratas maitina plaučius ir smegenis, o didysis galūnes ir organus. Širdis sudaryta iš dviejų prieširdžių ir dviejų skilvelių. Kairiojoje širdies pusėje būna tik arterinis, o dešiniojoje tik veninis kraujas.
Žinduolio inkstai yra antriniai (metanefriniai). Paprasčiausias inkstas yra pupelės formos, iš jo vidinio įdubusio šono eina šlapimtakis. Pro čia taip pat įeina ir išeina kraujagyslės. Inksto žievė kompaktiška, joje gausu Malpigijaus kūnelių, nuo jų Baumano kapsulėmis prasideda vingiuoti šlapimo kanalėliai. Tokių kūnelių žmogaus organizme yra apie 2 mln. Perpjauta inksto šerdis yra piramidės formos. Tokia piramidė sudaryta iš tiesių surenkamųju šlapimo kanalėlių. Jie piramidės viršūnėje atsiveria į inksto geldelę. Šlapimas iš geldelės teka šlapimtakiu į šlapimo pūslę, o iš ten neporiniu šlapimkanaliu periodiškai šalinamas iš organizmo. Žinduoliai, išskyrus ančiasnapį, ir echidnas, klaokos neturi.
Galvos smegenys išsivysčiusios geriau nei kitų stuburinių, ypač stambios smegenys ir smegenėlės. Priekinių smegenų pusrutulių viršutinė sienelė, mantija, nuo nervinio audinio labai pastorėja, todėl vadinama antrine mantija. Paviršinį pilkajį antrinės mantijos sluoksnį sudaro smegenų žievė. Joje yra aukštesniosios nervinės veiklos centrai, nuo kurių priklauso žinduolių gebėjimas greitai kaupti patirimą ir sudėtingą elgseną, reaguoti į gaunamus signalus. Banginių klausa yra tobula. Skleidžia ultragarsą reikalingą tarpusavio bendravimui, grobiui įvertinti, aplinkai tirti. Mėlynieji banginiai skleidžia žemo dažnio (20 Hz) garsus. Medžiodami šaižiai švilpia ir cypia. Šių žinduolių klausos organas sunykęs.
Dauginimasis ir Gyvenimo Trukmė
Dauguma banginių veisiasi kas antri metai. Banginiai yra žinduoliai todėl gimdo vieną didelį, visiškai susiformavusį jauniklį, kuris geba savarankiškai plaukioti. Banginio patelės pradeda daugintis apytiksliai 5-7 metų amžiaus. Patelė turi porą spenių, paslėptų odos raukšlėse prie lytinės angos. Banginiai gyvena iki 30-50 metų (priklausomai nuo rūšies).
Mėlynieji banginiai gyvena mažomis grupelėmism, po keturis. Aptikę gerą maitinimosi vietą, jie susivienija į didesnes grupes. Poruojasi ir veda jauniklius tik šiltuose vandenyse. Patelės pradeda daugintis būdamos 10 metų. Gimdo gana retai, kas dvejus metus, po vieną jauniklį. Naujagimio kūną dengia plona plevelė (vėliau ją pakeičia storas taukų sluoksnis). Banginio jauniklis gali siekti iki 7m ilgio ir 3 tonų svorio. Jis minta motinos pienu ir per dieną išžinda daugiau nei 600 litrų. Motina banginiuką maitina apie 7 mėnesius, kol jo kūno ilgis pasiekia 15 metrų. Tuomet galutinai susiformuoja jauniklio ūsų plokštelės, ir jis jau gali ryti maistą.
Banginių Svarba Ekosistemai
XX a. 8 deš. buvo manoma, kad mažėjant didžiųjų banginių skaičiui, krilių, jų pagrindinio maisto šaltinio, populiacija smarkiai išaugtų, tačiau nutiko priešingai: banginių nuolat mažėjo, o kartu mažėjo ir krilių. Banginiai minta giliai po vandeniu, kur gyvena kriliai, tačiau jie ten negali tuštintis. Dėl fiziologijos, jie gali tai padaryti tik įkvėpdami oro, būdami vandens paviršiuje. Pietiniams vandenynams labai svarbi yra geležis. Be jos negali augti ir daugintis fitoplanktonas (tik nemaišykite su zooplanktonu. Fitoplanktonas yra augalai, o zooplanktonas - gyvūnai. Tekste kalbant apie planktoną, visur turimas omenyje fitoplanktonas) - o šis yra pačioje žemiausioje mitybos grandinės padaloje. Fitoplanktono svarba vandenynams ir klimatui yra milžiniška. Taigi, koks pagrindinis geležies šaltinis šiuose vandenyse? Teisingai - banginių išmatos.
Prieš keletą metų tai buvo tik teorija, tačiau šiandien ji jau paremta eksperimentais ir stebėjimais: Tasmanijos universiteto mokslininkai rinko iš vandenyno pigmėjinių mėlynųjų banginių išmatas ir laboratorijoje augino planktoną vandenyje, kuriame buvo įvairios šios „trąšos“ dozės. Naujausi tyrimai rodo, kad prie šio, savotiškos maistinių medžiagų pompos efekto prisideda ir ruoniai. Ilgai banginių ir ruonių skaičius nuolat mažėjo, todėl vandenynuose mažėjo ir planktono.
Užfiksuota, kad vietose, kur banginiai ir ruoniai beveik išnyko, planktono populiacija mažėjo greičiau nei kitur. Kai planktonas miršta, jis grimzta gilyn ir su savimi nuskandina visą savyje sukauptą anglį, kurią paima iš atmosferos. Dabar beveik neįmanoma tiksliai nustatyti skaičių, bet spėjama, kad kai banginių populiacija buvo gausi, tai žymiai veikė anglies dvideginio pašalinimą iš planetos atmosferos. Šiandien tai kaip niekada aktualu.
Kvėpavimas: Esminis Skirtumas nuo Žuvų
Priešingai nei žuvys ar kiti jūros gyvūnai, banginiai yra žinduoliai. Tai reiškia, kad vietoje žiaunų jie turi plaučius, o kadangi turi plaučius, jie privalo išnirti į vandens paviršių tam, kad įkvėptų oro. Priešingu atveju jie neišgyventų.
Kita vertus, žuvys ir amfibijos gimsta su žiaunomis, kurios leidžia deguonį išgauti tiesiai iš vandens. Šis skirtumas ir lemia, kaip kvėpuoja žuvys, amfibijos ir jūros žinduoliai. Tiesą sakant, kaip banginiui įmanoma nuskęsti po vandeniu, taip žuviai įmanoma uždusti sausumoje - kadangi žiaunos nėra sutvertos kvėpuoti oru virš vandens paviršiaus. Žinoma, yra ir išimčių - kai kurios amfibijos geba išgyventi tiek po vandeniu, tiek virš vandens.
Kai banginis paneria po vandeniu, jis sulaiko orą lygiai taip pat, kaip ir žmogus ar kitas žinduolis. Kadangi banginiai vandenyje gyvena jau milijonus metų, jie pritaikė plaučius bei kitus gyvybiškai svarbius organus efektyviau naudoti po vandeniu. Užfiksuota, kad kai kurios banginių rūšys vienu įkvėpimu po vandeniu sugeba išbūti net iki 90 minučių. Kiek laiko banginis gali išbūti po vandeniu neįkvėpęs, priklauso nuo banginio rūšies - kai kurie be oro sugeba išbūti tik po 5-15 minučių.
Kvėpavimo Ypatumai
Dar vienas įdomus dalykas - priešingai nei sausumos gyvūnai, banginiai kvėpuoja ne per nasrus ar nosį, o per galvos viršutinėje dalyje esančią nedidelę ertmę. Kai matote iš šios ertmės trykštantį vandens fontaną, tai yra akivaizdus ženklas, kad banginis tuo metu iškvepia orą. Tiesą sakant, vanduo purškiamas į viršų dėl to, kad banginį supa vanduo - o ne dėl to, kad jo organizme būtų vandens. Paprasčiausiai didžiulė iškvepimo jėga pakelia į orą ir vandens purslus.
Kai banginis vėl paneria po vandeniu, raumenys, esantys aplink jo kvėpavimo angą susitraukia - kad banginiui nereikėtų jaudintis dėl to, kad į kvėpavimo takus pateks vandens. Mat priešingu atveju jis gali nuskęsti.
Per daugelį metų banginio šnervės pasislinko nuo jų kaktos ir atsidūrė ant viršugalvio, o stemplė ir kvėpavimo oro takas tapo atskirti, kad medžioti ir kvėpuoti būtų lengviau. Taip yra dėl to, kad banginiui medžiojant ir po vandeniu ryjant maistą, į kvėpavimo takus nepatektų vandens.
Be to, banginiai sugeba iš oro gauti daugiau deguonies, nei kiti sausumos žinduoliai - o tai padeda jų plaučius ir kraujotakos sistemą užpildyti švaresniu ir kokybiškesniu deguonimi. Tai savo ruožtu padeda ilgiau išbūti po vandeniu neįkvėpus oro.
Banginiai visada žino, kad jiems reikia deguonies - net ir ilsėdamiesi. Tyrimai parodė, kad kai delfinai ilsisi, pusė jų smegenų išlieka sąmoningomis tam atvejui, kad delfinas galėtų įkvėpti oro ar pabėgti nuo grobuonies.
Kuprotųjų Banginių Burbulų Žiedai: Komunikacija ar Medžioklė?
Kuprotieji banginiai (Megaptera novaeangliae) - didingi jūrų milžinai - ilgą laiką žavėjo mokslininkus ir jūrų biologijos entuziastus sudėtingomis elgsenomis bei garsais. Šie dantytieji banginiai dažniausiai garsėja savo burbulų tinklais, kuriais sumaniai medžioja žuvis, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad ne visi jų kuriami burbulai turi tą pačią ekologinę paskirtį. Kai kurie iš šių įspūdingų, po vandeniu formuojamų burbulų žiedų gali būti komunikacijos bandymai, galbūt netgi nukreipti į žmones.
Mokslininkai burbulų išleidimo elgsenas suskirstė kaip žaismingas, socialines, o kartais ir agresyvias. Dėmesio centre - ryškus reiškinys: idealiai apvalūs burbulų žiedai, kurie greitai kyla vandeniu ir primena povandeninius dūmų žiedus.
Tarptautinė jūrų biologų ir fotografų komanda išanalizavo daugelį vaizdo įrašų bei nuotraukų, kuriose kuprotieji banginiai kuria šiuos apskritus burbulų darinius. Duomenys buvo renkami iš įvairių šaltinių: narų, plaukikų po vandeniu ir nuo valčių, lėktuvų ar dronų iš oro. Toks aplinkos bei stebėjimo taškų įvairovė padėjo išsamiai palyginti banginių elgseną žmonių akivaizdoje.
Analizuotas duomenų rinkinys apėmė 12 atskirų epizodų, kurių metu 11 skirtingų kuprotųjų banginių sukūrė 39 burbulų žiedus. Reikšminga, kad net dešimt šių atvejų įvyko arti laivų ar žmonių vandenyje, o šešiuose iš jų dalyvavo daugiau nei vienas banginis.
Tyrimo metu nenustatyta jokių priešiškumo požymių - nei tarp banginių, nei žmonių ar laivų atžvilgiu. Priešingai, net aštuoni iš devynių burbulus pučiančių banginių plaukė link žmonių, nebent jie tuo metu maitinosi.
Stebėjimai, kur kuprotieji banginiai specialiai kuria burbulų žiedus aplink žmones, atitinka šią tendenciją ir leidžia spėti, kad tai galėtų būti unikalus tarprūšinės komunikacijos būdas.