Maždaug 400 m. pr. Kr. buvo pastebėta, jog baltojo gluosnio žievė turi skausmą malšinančių ir gydančių savybių. Nuo to laiko ji buvo naudojama galvos, nugaros ir sąnarių skausmui gydyti bei tinimams mažinti. Šiandien medžio žievės savybės yra naudojamos vaistuose ir maisto papilduose.
Ką gali baltojo gluosnio žievė?
Žemiau pateikiamos jos gydomosios savybės:
Mažina galvos skausmą
XIX amžiuje - kol dar nebuvo sukurtas aspirinas - mokslininkai galvos skausmui malšinti naudojo saliciną. Salicinas yra tinimą ir skausmą malšinanti medžiaga, natūraliai randama gluosnio žievėje. Salicino cheminė sudėtis yra panaši į aspirino, dėl ko jis turi stiprų poveikį. Dar daugiau - salicinas teikia ilgesnį poveikį nei aspirinas.
Salicinas mažina galvos skausmą puldamas COX-1 ir COX-2 fermentus, kurie sukelia skausmą. Be to, galingi flavanoidai, esantys baltojo gluosnio žievėje, sumažina skausmą slopindami prostaglandinus, kurie žmogaus kūne sukelia tinimą.
Sumažina karščiavimą
Baltojo gluosnio žievė nuo seno naudojama kaip vaistas karščiavimui slopinti. Kai organizmas jaučia infekciją (nesvarbu tikrą ar ne), jis siunčia pirogenus į smegenų dalį, kuri kontroliuoja kūno temperatūrą. Tuomet pakyla žmogaus temperatūra - tam, kad būtų kovojama su įsibrovėliu.
Gluosnio žievės gydomosios savybės neleidžia pirogenui kelti kūno temperatūros ir padeda atstatyti ją į normalų lygį.
Stiprina imuninę sistemą
Galiausiai, baltojo gluosnio žievėje esančios medžiagos leidžia sustiprinti imuninę sistemą. Žievėje esantys flavanoidai padidina vitamino C kiekį organizme, o pastarasis saugo organizmą ir gerina jo imuninę sistemą.
Įvairių medžių žievės, kaip ir vaistiniai augalai ar žolelės, turi gydomųjų savybių. Paruošti užpilai, tepalai, arbatos ar kompresai, paruošti naudojant medžių žieves padeda įveikti ne tik skausmus, bet ir rimtesnius negalavimus.
Guobos žievė
Daugelį šimtmečių guobos medžių žievių vidinė pusė yra itin vertinama dėl gydomųjų savybių. Specialiai paruošta ji naudojama diegliams, viduriavimui, vidurių užkietėjimui, hemorojui, dirgliosios žarnos sindromui, šlapimo pūslės ir šlapimo takų infekcijoms, pūslelinei, netgi sifiliui gydyti. Šios žievės nuovirais gydomos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, reguliuojamas skrandžio rūgštingumas.
Guobos žievės tepalai naudojami podagrai, reumatui, abscesui, opoms ar pūlingoms poodinėms sandaroms gydyti. Jie taip pat skatina žaizdų ir nudegimų gijimą. Guobų žievės arbatos slopina kosulį, ramina gerklės ir dantų skausmą.
Devynioliktame amžiuje guobų žievė buvo naudojama nepageidaujamam nėštumui nutraukti. Kramtydamos nesterilų, neapdorotą guobos žievės gabalą moterys apnuodydavo organizmą toksinėmis medžiagomis, kurios sukeldavo persileidimą ir gimdos kraujavimą. Todėl Jungtinėje Karalystėje ir kai kuriose Amerikos Valstijose iki šių dienų uždrausta pardavinėti neapdorotas guobų žieves lakštais ar dideliais gabalais.
Gydymui naudojami nedideli gabalėliai, o vaistinėse galima įsigyti guobos žievės miltelių, kurie yra saugūs ir tinka mažiems vaikams.
Ąžuolo žievė
Stebuklingos ąžuolo žievės savybės minimos dar senovės mitologijoje. Pasakojama, kad jos buvo naudojamos ne tik burtams ir magijai, bet ir ligoms gydyti. Šiuolaikinėje medicinoje ir fitoterapijoje ąžuolo žievė yra puikiai žinoma kaip puikus tanino šaltinis. Ąžuolo žievės preparatais slopinamas gerklės skausmas, gydomos burnos infekcijos, kraujuojančios dantenos ir ūmus viduriavimas.
Liaudies medicinoje ji naudojama kraujavimui stabdyti, gilioms žaizdoms, įdrėskimams bei nubrozdinimams gydyti. Karo medikai, pritrūkę sterilių tvarsčių, dažnai juos pakeisdavo karštu vandeniu nuplikytomis ir sterilizuotomis ąžuolo žievėmis. Iš jų pagamintos tinktūros ir ekstraktai naudojami inkstų infekcijoms gydyti ir inkstų akmenų susidarymui mažinti.
Ąžuolo žievės arbata palengvina peršalimo, karščiavimo, kosulio ir bronchito simptomus. Ji taip pat gerina apetitą ir virškinimą, todėl naudojama vaikams skirtų arbatų gamyboje. Ąžuolo žievę galimą naudoti kompresams ar dėti tiesiai ant odos. Šios procedūros mažina tinimą, sąnarių ir raumenų skausmus, nušalimus ar genitalijų paraudimus.
Gluosnio žievė
Vaistų gamyboje ir liaudies medicinoje plačiai naudojamos įvairių rūšių gluosnių žievės. Dauguma jų pasižymi salicino gausa. Ši medžiaga savo chemine sudėtimi yra panaši į aspiriną (acetilsalicilo rūgštį), todėl manoma, kad tai buvo pirmasis skausmą malšinantis vaistas.
Dar Hipokrato laikais gluosnio žieve buvo malšinami galvos, raumenų, pilvo skausmai bei karščiavimas. Šiuolaikinės medicinos ir farmakologijos tyrimais nustatyta, kad jos taip pat gali būti naudojamos nugaros skausmams, menstruacijų spazmams malšinti, reumatoidiniam artritui, osteoartritui ar podagrai gydyti. Mitybos specialistai ir dietologai teigia, kad papildai su gluosnių žievėmis skatina medžiagų apykaitą ir padeda greičiau deginti riebalus.
Tačiau specialistai ir farmacininkai ragina būti atsargiems. Alergiškiems aspirinui, vaikams iki šešiolikos metų, nėščioms moterims ir žindyvėms tokių produktų vartoti nepatartina. Klinikiniai tyrimai parodė, kad žmonėms, sergantiems astma, cukriniu diabetu, gastritu, hemofilija ar skrandžio opa baltojo gluosnio ekstraktų reikėtų vengti.
Manoma, kad vieno žymiausių pasaulio kompozitorių Liudvikas van Bethovenas mirė perdozavęs šio augalo miltelių. Slopindamas skausmą kompozitorius jų vartodavo itin didelius kiekius, taip negrįžtamai pažeisdamas inkstus. Net ir gydantis natūraliais vaistais reikia jausti saiką ir konsultuotis su gydytojais.
Putino žievė
Liaudies medicinoje naudojamos ir putino žievės. Jose randama valerijonų rūgšties, taninų ir vitamino C. Šio krūmo žievės milteliai dažnai naudojami vitaminų ir maisto papildų gamyboje. Dėl spazmus lengvinančio poveikio putino žievėmis buvo malšinami sąrėmių, menstruacijų skausmai ir pilvo diegliai. Jų nuoviro buvo duodama neramiai miegantiems ar neaiškius skausmus sapnuojantiems vaikams. Putino žievių arbata ramina ir padeda lengviau užmigti.
Šalutinis poveikis klinikiniais tyrimais nebuvo ištirtas, tačiau dauguma liaudies medicinos atstovų perspėja apie putino uogų toksines savybes. Nevirtos ar kitaip neapdorotos jos gali sukelti alergiją, bėrimus, dusulį.
Įdomūs faktai
- Alksnio žievė naudojama dezinfekuojamiesiems skysčiams gaminti. Vanduo, kuriame buvo mirkomi dideli žievių gabalai, dažnai naudoti karo ligoninėse gilioms žaizdoms valyti ir niežuliui gydyti. Alksnio lapų ir žievių arbata padeda esant tonzilitui, hemorojui, mažina karščiavimą.
- Obels žievėje gausu vitamino C ir B, magnio, geležies ir kalio. Liaudies medicinoje obelų žievių nuoviras naudojamas karščiavimui mažinti ir peršalimo simptomams lengvinti. Vertėtų prisiminti, kad šis produktas gali sukelti viduriavimą bei mieguistumą.
- Uosio žievės arbata naudojama geltos, podagros ir reumato sukeliamiems simptomams mažinti.
- Beržo žievės ir lapų arbata padeda gydyti inkstų ir šlapimo pūslės uždegimus, burnos opą, reumato skausmus. Esant egzemoms, odos bėrimams ar šlapiuojančioms žaizdoms patariama į vonią įsipilti beržo žievių ir šakelių nuoviro. Įrodyta, kad beržo sula padeda kovoti su vėžiu.
- Kedro žievė naudojama fiziniams ir dvasiniams negalavimams gydyti. Jos arbata mažina karščiavimą, malšina reumato ir krūtinės skausmus, lengvina kvėpavimą bei slopina peršalimo simptomus. Iš kedro žievių ir šakų gaminami smilkalai dažnai naudojami Rytų religijų šventyklose. Budistai ir induistai tiki, kad kedro smilkalų kvapas mažina nervinę įtampą, stresą, padeda susikaupti ir atsipalaiduoti.
- Lazdyno žievės kompresais gydomi augliai ir opos. Šiaurės Amerikos indėnai tikėjo, kad lazdyno ir ąžuolo žievių nuovirai gali sustabdyti kraujavimą iš plaučių.
- Klevo žievės nuovirai dažnai naudojami akių uždegimams gydyti ar perštinčioms, paraudusioms akims plauti. Stipria arbata padeda esant inkstų uždegimui, kosuliui, peršalimui ir bronchitui.
- Pušies žievės nuoviras naikina mikrobus ir skatiną gijimą, todėl naudojamas dezinfekuoti ir valyti žaizdoms. Jis turi raminamąjį poveikį, todėl labai tinka pėdų vonelėms ruošti ir kompresams raumenų skausmui malšinti.
Jungtinės Karalystės mokslininkai aptiko medžiagą, vadinamą mijabeacinu, kuri gali padėti gydyti vėžį. Mokslininkai ypač daug dėmesio skira šios medžiagos veiksmingumui prieš neuroblastomą - itin sunkiai pagydomą nervinių audinių vėžį. Kaip jau supratote, mijabeacinas, kaip ir salicinas (aktyvioji aspirino medžiaga), buvo aptiktas gluosnio lapuose.
Šie medžiai yra labai paplitę. Gerosios gluosnių lapų ir žievės medicininės savybės žinomos nuo seniausių laikų - jas Senovės Graikijoje aprašė pats Hipokratas. Svarbiausia - jie yra auginami ir pramoniniu būdu kaip žaliasis biokuras, todėl apie gamtos aukojimą mokslo vardan net nėra prasmės kalbėti.
Mokslininkai išbandė mijabeaciną su keturiomis neuroblastomos ląstelių kultūromis ir ši medžiaga iš tikrųjų pademonstravo neblogą potencialą pagydyti šį vėžį. Dabar mokslininkai pasistengs surinkti didesnį mijabeacino kiekį.
Baltasis gluosnis arba baltoji blindė (angl. white willow, vok. Silberweide, Silber-Weide, Weiss-Weide, Weissweide) yra medis, plačiai paplitęs Lietuvoje. Baltasis gluosnis yra didelis medis, kuris gali užaugti iki 25-30 metrų aukščio. Šio medžio skiriamasis bruožas yra sidabriškai balkšvas lapų atspalvis, kuris suteikia jam ypatingą išvaizdą ir lengvai atpažįstamą siluetą gamtoje.
Baltasis gluosnis turi gilias šaknis, kurios padeda tvirtinti dirvožemį ir apsaugoti nuo erozijos. Baltasis gluosnis yra vertingas dėl jo žievėje esančių cheminių junginių, tokių kaip salicinas, taninai ir flavonoidai. Šis medis yra natūralus stabilizatorius, apsaugantis upių ir ežerų pakrantes nuo dirvožemio išplovimo. Be to, baltasis gluosnis yra svarbus maisto šaltinis daugeliui vabzdžių ir gyvūnų.
Baltasis gluosnis jau nuo senovės laikų yra žinomas kaip vaistinis augalas. Senovės Egipte ir Graikijoje baltojo gluosnio žievė buvo naudojama malšinti skausmą ir sumažinti karščiavimą. Baltasis gluosnis yra įspūdinga augalinė medicina, turinti tiek istorines, tiek šiuolaikines panaudojimo galimybes. Jo laukinės savybės padeda gamtai išlaikyti pusiausvyrą, o vaistinės savybės palaiko mūsų sveikatą natūraliu būdu.
Karklai ir gluosniai yra gluosninių šeimai priklausantys augalai, kurių žievė naudojama gydomiesiems preparatams ruošti. Gydomųjų savybių turinti, gluosninių šeimai priklausančių medžių ir krūmų žievė yra naudojama liaudies medicinoje. Ji pasižymi uždegimus slopinančiomis, dezinfekuojančiomis, prakaito išsiskyrimą skatinančiomis savybėmis, todėl tinkama karščiavimui mažinti, žaizdoms dezinfekuoti.
Blindė (Salixcaprea) išvertus iš lotynų kalbos, kaip ir rusų, reiškia ožkų gluosnį. Šio krūmo šakos - labai vertingas pašaras ožkoms. Jaunuose ūgliuose vitamino C keturis kartus daugiau nei citrinose. Medicinoje blindės žievė vartojama kaip vaistas nuo reumato, karščiavimo ir uždegimo. Gluosnių žievė įeina į tulžies ir šlapimo išsiskyrimą bei prakaitavimą skatinančių vaistažolių mišinių sudėtį.
Jau ne vieną šimtmetį žmonės nuo galvos skausmo gelbėjosi gerdami blindžių ir kitų gluosnių žievės užpilus. Kol nebuvo išrastas aspirinas (acetilsalicilo rūgštis), gydytojai galvos, nugaros, sąnarių skausmui malšinti, tynimams ir kūno temperatūrai mažinti skirdavo gluosnio žievėje esantį saliciną. Jis panašus į aspiriną, bet pasižymi ilgesniu poveikiu. Blindės žievėje taip pat yra rauginių medžiagų, stiprinančių dantenas ir stabdančių jų kraujavimą.
Vaistinėmis savybėmis pasižymi gluosnių žievė. Ją patariama rinkti ankstyvą pavasarį (geriausia kovo mėnesį) nuo jaunų šakelių. Porą gramų džiovintos žievės užpilti puodeliu vandens ir pavirinus 10 minučių nukošti. Nuovirą rekomenduojama vartoti prieš valgį, 3 kartus per dieną, po vieną puodelį. Tokiame nuovire galima išmirkyti audeklą ir juo išoriškai gydyti pūlingas, sunkiai gyjančias žaizdas, opas. Nuoviru žaizdas tepti 2-3 kartus per dieną.