Išskirtines pilietines ir politines teises Viduramžių ir Renesanso visuomenėje turėjusių bajorų gyvenimą dvaruose dažnai įsivaizduojame itin prabangų ir primenantį pasakas apie karalių rūmus. Vertinant tų laikų standartais, didikai buityje iš tiesų mėgavosi išskirtine prabanga, tačiau šiandien bajoriška prabanga mums skambėtų tikrai keistai, teigia Vilniaus universiteto dėstytoja, istorikė dr. N. Skyrėsi ir statinių dvare kiekis - pasiturintieji jų turėdavo kur kas daugiau.
Dr. N. teigimu, „Bajorai leisdavo sau turėti stiklinius langus. Tai buvo labai reta, nes stiklas buvo brangus ir tikrai ne kiekvienam prieinamas. Didele inovacija XVI-ame amžiuje laikyta ir lova - ją turėdavo tik pasiturintys bajorai ir didikai. Didžiajai visuomenės daliai miegoti buvo įprasta ant plačių medinių suolų. Tik bajorų dvaruose galima buvo rasti ir tokių naujoviškų baldų, kaip spinta, indauja ir net - kėdės su atlošais.
Bajorų Privilegijos ir Pramogos
„Pramogos, tokios, kaip medžioklė ar puotos, taip pat buvo tik bajorų privilegija, nes valstiečiai tiesiog neturėjo tam laiko - priklausomai nuo sezono ir gamtos sąlygų, jie nuolat dirbdavo, laisvas nuo darbo dienas skirdami asmeniniams buities ir žemės ūkio darbams“, - teigė N.
„Anais laikais, kaip ir šiandien, bajorų dvaruose švenčių metu stalai lūždavo nuo skanėstų. Valgoma buvo daug mūsų kraštuose dažnai sutinkamos žuvies: silkės, karpio, upėtakio ir kitų. Taip pat didelę reikšmę čia turėjo mėsa. Tiesa, didikai mėgaudavosi ir šiandien kiek rečiau sutinkamais žąsų patiekalais.
„Šiandieninėse lietuviškose šventėse sutinkamos salotos, sezoninės daržovės - taip pat panašios į tas, kuriomis džiaugėsi mūsų bajorai. Tad bent vienu aspektu galime su jais lygintis - maistu“, - sakė V.
Itin svarbi mūsų didikams buvo ir gamta. Dvaro valdose turėti mišką, ežerą ar upę buvo svarbu dėl medienos, žuvies, tačiau taip pat - ir dėl emocinių aspektų. Bendradarbiaudama su Šiaurės Europos investiciniu fondu, įmonė Vilniuje baigia statyti išskirtinį modernių dangoraižių projektą „Skylum“.
Bajorų Tradicijų Puoselėjimas Šiandien
„Apie bajorišką savo giminės kilmę sužinojau dar vaikystėje iš senelio. Mano tėtis taip pat buvo bajoras. Būtent jis man įskiepijo meilę Lietuvai ir patriotiškumą. Visi mes privalome saugoti savo kultūrinį identitetą“, - sako legitimuotas bajoras Kastytis Kerbedis ir šypsodamasis priduria, - „Ar tik dabar nebūsiu vienintelis dainuojantis bajoras Lietuvoje?
Juozo Simučio įmonė „Bajorų žuvis“ gerai žinoma rokiškėnams: jos tradiciniai ir egzotiniai žuvies patiekalai puošia šventinius stalus, žuvienė vilioja per didžiąsias miesto šventes. Šios įmonės parama svarbi rajono sportui ir kultūrai. Jos gaminių skonį pažįsta bene pusė Lietuvos.
"Bajorų Žuvis": Nuo Idėjos Iki Sėkmės
Savo žiniomis „Bajorų žuvis“ veiklą pradėjo prieš 20 metų. Sovietmečiu Rokiškyje veikė specializuota žuvies parduotuvė, tačiau joje gaminių pasirinkimas buvo menkas: šaldytos mintai ir hekas (jūros lydeka), kilkės, kartais argentinietiškosios ledinės. Silkės buvo siūlomos tik skardinėse dėželėse. O štai prie mūsų šalies krantų gaudomi ir rūkomi šprotai keliaudavo į Maskvą ir Lietuvos parduotuvėse pasirodydavo itin retai, todėl buvo toks pat deficitas kaip ir konservuoti žirneliai, majonezas ar apelsinai. Žuvies konservai - „tefteliai“, strimelė ar kilkė pomidorų padaže - buvo itin skanūs.
„Nesuprantu, kodėl dabar jie nebe tokie gardūs? Gal mes esame labiau išlepinti“, - svarstė įmonės vadovas J.Simutis. Pamačius tuščias žuvies lentynas ir kilo mintis imtis verslo. J.Simutis Bajoruose surado neblogas gamybos patalpas ir ėmėsi darbo. Verslas sekasi: įmonė dirba pelningai, šiuo metu joje darbuojasi per 30 specialistų.
„Bajorų žuvies“ gaminiais prekiaujama firminėje parduotuvėje Bajoruose, jų skyrius atidarytas Rokiškio centre esančioje „Nemateko“ parduotuvėje. Pirkėjų, užsukančių žuvies bei jos gaminių, netrūksta. Sveikos mitybos ir ilgaamžiškumo siekiantys žmonės vis dažniau ragauja žuvį dėl joje esančių maistingųjų medžiagų. O koksgi vaišių stalas be tradicinės silkutės su grybais, morkomis, svogūnais?
Argi plastikiniuose pakeliuose esanti ilgo galiojimo, cheminiais priedais ir konservantais pagardinta silkės filė gali prilygti storanugarei tradicinei silkei, ką tik ištrauktai iš lauro lapais, pipirais ir kalendra pagardinto rasalo? „Mes nenaudojame jokių cheminių priedų. Mūsų paslaptis - tradiciniai, dešimtmečius tobulinti žuvies receptai ir, be abejo, šviežumas“, - sakė „Bajorų žuvies“ vadovas.
Apie įmonės aukštus kokybės standartus byloja faktai: rūkytos žuvies vartojimo terminas - penkios dienos, o sūdytos - dešimt. „Norint ilginti šiuos terminus, reikėtų dėti konservantų. O to mes nenorime, todėl gaminame mažiau, tačiau tik šviežios žuvies“, - sakė J.Simutis, kuris pats kas dieną valgo savo įmonės žuvį.
Šiuo metu įmonė siūlo per pusšimtį įvairiausių žuvų ir jos patiekalų. Štai dabar rokiškėnai gali gardžiuotis itin kokybiška rūkyta strimele, mat jos parūpina Lietuvos žvejai. Pasirodo, prie mūsų krantų veisiasi pačios geriausios ir skaniausios šios rūšies žuvys. Paklausios ir tradicinės silkės, ir žuvies mišrainės, ir lašiša, ir rūkyti bei sūdyti upėtakiai. Rajone yra prisiekusių šaltai rūkyto tuno gerbėjų.
„Nors šios žuvies kaina prilygsta veršienos, yra žmonių, kurie nori maitintis itin sveikai, todėl negaili pinigų“, - sako J.Simutis. Tiesa, lietuviai labai konservatyvūs. Dabar alaus stalas ar iškyla neįsivaizduojama be rūkyto karšio išklotinės. O štai prieš dvidešimtmetį, anot pašnekovo, ši žuvis sunkiai skynėsi kelią lietuvio stalo link.
Įmonė bandė siūlyti ir itin skanių, originalių patiekalų, pavyzdžiui, žuvį su vyno padažu, tačiau ne visi pirkėjai tokią mėgsta. Vis dėlto savo pirkėjus rado ir rūkyti rykliukai, ir kitos egzotinės žuvys. Rokiškėnai su ilgesiu prisimena itin skanias rūkytas melsvažuves, pelamides, kurių nebeliko ant „Bajorų žuvies“ prekystalių. Šių žuvų Europos Sąjungos rinkai nebetiekiama.
Lietuvių ir Vakarų europiečių skoniai skiriasi. Mes mėgstame riebesnę žuvį, ją gardiname aliejumi. O štai vakariečiai riebalus keičia cukrumi, todėl jų žuvys ir silkės mūsiškiam skoniui net per saldžios. „Bajorų žuvies“ specialistai buvo pasiryžę paragauti itin egzotiško Norvegijoje ir Švedijoje mėgstamo pūdytos žuvies patiekalo „Surstroemming“.
Baltijos jūra, anot pašnekovo, skurdi žuvų išteklių: čia gaudomi tik šprotai, strimelės ir menkės. Nemažai žuvies į Bajorus atkeliauja iš šiaurės Atlanto, o egzotiškiausios - net iš Kinijos ir Japonijos. O štai vaivorykštinių upėtakių įmonė užaugina pati savo tvenkiniuose, esančiuose mūsų rajone. Ši žuvis itin reikli aplinkai: auga tik labai švariuose tvenkiniuose, kurių vanduo šaltas ir pratekantis.
Žuvies gaminius ruošia per 30 įmonėje apmokytų specialistų. Savo darbuotojus J.Simutis giria: jie darbštūs, kūrybingi, iniciatyvūs, atsakingi. O ir įmonė rūpinasi savaisiais žmonėmis: pavėžėja darbuotojus, sudaro jiems geras darbo sąlygas, nenuskriaudžia darbo užmokesčiu.
„Bajorų žuvis“ - daugelio rajono renginių rėmėja. Ji rūpinasi ir sportu, ir muzikos festivaliais, ir miesto šventėmis. Sporto klubų, visuomeninių organizacijų, festivalių padėkomis nukabinta „Bajorų žuvies“ vadovo kabineto siena. „Būtų nesąžininga rūpintis tik savimi ir nieko neskirti savo kraštui“, - kukliai apie rėmimą kalba J.Simutis. Jis neslepia: paramos prašytojai skambina net iš Vilniaus, tačiau pirmenybė teikiama savojo krašto žmonėms.
J. Simutis žuvies šventę prieš kelerius metus buvo surengęs Bajoruose. Bet įmonės veiklos jubiliejų gegužę nutarta paminėti plačiai, trankiai ir sočiai. „Tai mūsų padėka rajono žmonėms ir atvyksiantiems svečiams už tai, kad jie mėgsta ir valgo mūsų žuvį.
Vienas svarbiausių renginio akcentų - bajoriška šimtmečio žuvienė. Ją įmonės darbuotojai virs milžiniškame katile, kurį pagal specialų užsakymą pagamino AB Rokiškio mašinų gamykla. Katile tilps per dvi tonas žuvienės, arba šešis kartus daugiau, nei užfiksuotas rekordas. Skanėstas bus verdamas iš pusės tonos „Bajorų žuvies“ užaugintų upėtakių ir daugybės specialių priedų. Ir, kaip sakė J. Simutis, ji „bus tikrai bajoriška, ne iš žuvies galvų ir pelekų“.
"Žemė žuvų ženkle" paroda
„Iš tiesų žuvys dažniausiai plaukia prieš srovę - pasroviui tik sprukdamos nuo priešų ar gaudydamos savo auką. Praeitų metų rudenį pradėjęs ir iki vasario sukūręs piešinių ciklą „Žemė žuvų ženkle“ paveikslus eksponavau Svėdasų bibliotekos meno galerijoje, o po to nusprendžiau jį nuo pat Šventosios versmių netoli Salako pasroviui “nuplukdyti” iki pat žiočių - į Jonavą.“ - apie sumanymą parodą eksponuoti miesteliuose prie Šventosios pasakoja R. Guobis. Nuo pirmadienio eksponuojama neįprastoje erdvėje - džiugina parduotuvės „Bajorų žuvis“ Jono Biliūno gatvėje lankytojus.
Žygyje vaišinomės rėmėjų AB „Rokiškio sūris“, „Bajorų žuvis“ gaminama produkcija.
Pokylių Tradicijos Bajorų Kultūroje
Nuo XVI a. pab., o ypatingai XVII a., dėl sustiprėjusių klientelinių santykių, LDK labai išaugo diduomenės rezidencinių dvarų (architektūrine prasme - dvaro, rūmų, pilies statiniai, institucine - dvaras) reikšmė. Lygiai kaip valdovo dvaras Abiejų Tautų Respublikos (toliau -ATR) sostinėse (Varšuvoje ar Vilniuje), taip diduomenės pagrindiniai dvarai provincijoje, tapo svarbiausiais politinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo centrais. Rezidencijose, pagal galimybes, dažniau lankėsi dvaro savininkas su šeima.
Didiko žmona ir vaikai tokiame dvare su pertraukomis gyveno dar ilgiau. Instituciniu atžvilgiu rezidencija tapdavo pagrindine dvariškių telkimo ir dvaro funkcionavimo vieta. Čia nuolat gyveno valdos administratoriai ir pareigūnai, su savininku atvykdavo jo dvaras (pradedant algas gaunančiais dvarų vadovais - maršalkomis, baigiant eiliniais dvariškiais, tarnais). Rezidenciniai dvarai buvo puiki gyvenimo mokykla vietos bajorijos vaikams. Ypatingai rezidencijos gyvenimas suintensyvėdavo į rūmus atvykus savininkui.
Tuomet į dvarą plūdo vietos ir įvairiais klienteliniais ryšiais su savininku susijusi bajorija, čia lankėsi diduomenės atstovai, užsienio svečiai, pvz., diplomatai, kviestiniai užsienio ar vietos menininkai bei amatininkai. Taigi Jeronimo Krišpino Kiršenšteino laikais XVII a. Dvaro gyvenimo kasdienybėje svarbią vietą užėmė įvairaus pobūdžio (didesni ir mažesni) pokyliai.
Pokylių Progos
- šeimos ar giminės švenčių progomis: gimtadieniai, vardadieniai, krikštynos, vestuvės, laidotuvės.
- dėl politinių aplinkybių: bajorijai suvažiavus į teismų posėdžius, seimelius (Žemaitijos teismai posėdžiavo ir pavieto seimeliai rinkosi Raseiniuose), taip pat seimų ar valdovų karūnacijų, gimtadienių ir vardadienių progomis.
XVII a. antroje pusėje Krišpinų Kiršenšteinų valdomoje Raudonės pilyje turėjo būti rengtos pirmiausia šeimai svarbios (pvz., Martyno Krišpino Kiršenšteino vedybos su J. Valadkevičiūte ar jų pirmagimio krikštynos) bei svarbesnės religinės ir kitos šventės. Pokyliai galėjo būti rengti pažymint Žemaitijos teismų veiklos pradžią/pabaigą, prasidėjus seimeliams, jau minėtų medžioklių progomis.
Reikia pažymėti, kad Raudonė nebuvo vienintelė Krišpinų Kiršenšteinų keltų pokylių vieta. Reziduodami Varšuvoje ar Vilniuje į čia turėtus dvarus kvietė valdantįjį elitą pažymėti svarbių valstybei ar jų giminei įvykių. XVII a. ypatingai jų pagausėdavo politinių įvykių metu, pvz., seimų vyksmo metu.
Anot 1660 m. Krokuvoje išleisto Stanislavo Hercijaus vadovo „Bankiet narodowi ludzkiemu od Monarchy Niebieskiego zaraz przy stworzeniu świata […] zgotowany […]”, pokylio organizatorius turėjo būti protingas, gailestingas, bet ne šykštus. Tos pačios nuomonės buvo ir pirmos lenkiškos 1682 m. išleistos kulinarinės knygos autorius Stanislovas Černeckis. Todėl nieko nuostabaus, kad tokie renginiai reikalavo labai didelių išlaidų, žinomi atvejai, kai dėl išlaidų kai kurie pokylių rengėjai netgi nuskursdavo.
Anot to paties S. Hercijaus, geras šeimininkas, norėdamas surengti pokylį, pirmiausia turi pasitarti su žmona, tik po to kviesti svečius. Jis taip pat privalo tinkamai parengti patalpas, nepamiršti netgi smulkmenų: išvaikyti muses ir, jei kambariuose yra, blusas, pasiruošti baltų šluosčių indams valyti ir vandens, išvaryti iš kambarių „šunis su kudlotomis uodegomis”.
Pokylis turėjo vykti pagal tam tikrą scenarijų. Svečių skaičius priklausė nuo rengiamo pokylio pobūdžio. Į ypatingai svarbius, ypač vykstančius palankiu metų laiku, matyt, kviesdavo po kelis šimtus ar net kelis tūkstančius žmonių. Tokio masto renginius organizuodavo ATR valdovai. Antai 1670 m. Mykolo Kaributo Višnioveckio vestuvės truko 8 dienas, o jose dalyvavo daugiau kaip 7000 svečių.
Tarp gausesnių renginių galima nurodyti 1773 sausio 12 d. Rusijos kariuomenės pulkininko Zaborovskio Vilniuje kaštelionų Oginskių rūmuose surengtą pokylį, į kurį jis sukvietė 300 asmenų - tiek buvo išsiųsta „bilietų” - kvietimų. Tačiau atrodo, kad atvykusių buvo net daugiau: svečiai atvyko su savo dvariškiais, šeimomis ir bičiuliais. Taigi XVII a. į rimtą pokylį (vestuvės, pareigybės gavimas) kviečiamų svečių skaičius siekė iki kelių šimtų asmenų, bet prie stalų kviesta tik rinktinė publika. Kasdieniuose vakarojimuose su šeima ar paprastesnėmis progomis, be abejo, kviestųjų skaičius nebuvo didelis.
Kaip matyti, XVIII a. įprastas kvietimo būdas - išsiųsti ir kitaip platinami „bilietai”. Tuomet pakvietimo tvarka buvo paprastesnė: paštu ar per asmeninius pasiuntinius siųsta patronų korespondencija, o laiškuose greta kitų aptariamų dalykų būdavo ir pakvietimai su šeima atvykti į rengiamą pokylį.
Galima numanyti apie XVII a. Svečiai, ypač į provincijos rezidencijas, atvykdavo karietomis. Jų laukdavo iškilmingas sutikimas - šeimininkų šventinio eskorto palyda ir šaudymai iš patrankų bei šautuvų. Atvykstančiųjų laukdavo kvapą gniaužiantis vaizdas - įmantriai papuošta, iliuminuota rezidencija.
Didesnių švenčių progomis, pvz., vestuvių, rengti pokyliai (šventės) trukdavo nuo kelių dienų iki savaitės. Kaip pažymi XVII a. į LDK atvykę užsieniečiai, ir vienos dienos pobūviai čia trukdavo ilgai, paprastai nuo pavakario visą naktį.
Konkrečių žinučių galima rasti XVIII a. laikraščių informacijose 1773 m. gegužės 4 d. vykęs Tiškevičiaus organizuotas pokylis su „puikia vakariene ir rinktine kapela”, nuolat geriant į valdovo sveikatą, vyko nuo 8 val. vakaro iki 4 val. ryto. Pokylis, tai yra valgymas ir gėrimas tebuvo viena iš šventės dalių. Visa tai minima XVII a. pokylių etiketo žinovo S. Hercijaus veikale.
Kita vertus, vargu ar buvo laikomais jo nurodymų dėl „ramaus linksminimosi”. Ant autoriaus, muzika neturėjo būti labai linksma, šokiai - pernelyg temperamentingi, verčiau ramus skaitymas ir giedojimas. Jis taip pat siūlė rinktis žmogaus sielą, o ne skrandį lepinančius pasivaikščiojimus soduose. Pagal Hercijų, žaista kortomis, šaškėmis ir šachmatais, tačiau lošimą iš pinigų, jis laikė netinkamu pobūviui.
Pokylių Scenarijai
- 1773 m. sausis, Vilnius: Šventė prasidėjo šokiais, nuolat nešiojant įvairius gėrimus, netrukus ant kai kurių stalų imta žaisti.
- 1773 m. gegužė, Ukmergė: Vakarienė, jos metu sveikinant naująjį seniūną buvo šaudoma iš patrankų. Vėlai vakare vyko fejerverkas, žiūrėta iliuminacija.
- 1773 m. spalis, „Kaukių balius”, Vilnius: Nuo 7 iki 8 val. vakaro rinkosi svečiai su kaukėmis. 8 val. Didžiojoje pokylių salėje prasidėjo šventė. Čia grojo dvi kapelos menuetą ir kontredansą (kadrilio pirmtaką).
Be to, svečius dar linksmino XVII a. ATR gyvenęs vokiečių teologas Henrykas Wolfas trumpai aprašė XVI a. pab. Abiejų Tautų Respublikoje vykusius bajorų pokylius. Jo pastebėjimu, pokylio metu stalas privalėjo būti uždegti baltomis staltiesėmis, antraip niekas prie jų nesėsdavo. Ant stalo statyti geriausi turėti alavo ar sidabro indai. Tik tie, kurie tarp pakviestųjų buvo „antraeiliai”, vietoje lėkščių, maistą dėjosi ant duonos.
Prie kiekvieno indų rinkinio dėta servetėlė, dažnai išsiūvinėta, valytis lūpoms ir rankoms. Be to, būdavo atskiri stalai, ant kurių dėdavo įvairius indus, kaip pav., stiklines (stiklines alui, sidabrines, kiek mažesnes vynui ir medines taures) kartu su ąsočiais alaus ar indais vynui. Prieš sėdant prie stalo, visi susirinkusieji nusiplaudavo rankas.
Anot Jarosławo Dumanowskio, XVII ir XVIII a. visoje Europoje vyravo prancūziškas valgių serviravimo modelis. Tai yra, ant stalo vienu metu buvo dedami visi patiekalai - užkandžiai, sriubos, kepiniai ir desertai. Tik nuo XIX a. įsigali paprotys įnešti patiekalus paeiliui ir greitai juos dėti svečiams ant lėkščių.
Nors visgi tam tikras „stalo ceremonialas” egzistavo ir laikui bėgant griežtėjo. Buvo priimta laikytis taisyklių: „kam paduoti krėslą, atidaryti duris ir duoti dešinę ranką”, prieš ką reikia nusiimti kepurę, o kam tik lengvai linktelėti. Išliko XVI a. pab. aprašymas apie Zigmanto Vazos rengto pokylio svečių sodinimo tvarką. Pirmasis „karališkas” stalas statytas centre ant specialios pakylos. Prie jo sėdo valdovas, jo teta Ona Jogailaitė, sesuo Ana, kardinolas Radvila, nuncijus ir 2 imperatoriaus pasiuntiniai.
Kaip rodo XVII a. Radvilų kulinarinės istorijos medžiaga, didikai mielai samdė vokiečių specialistus.