Aviena populiari beveik visame pasaulyje, ypač tarp tam tikrų kultūrų ir religijų žmonių. Tačiau iš kitos pusės, kai kurie žmonės nevartoja šios mėsos dėl jos specifinio kvapo ir skonio, kuris pasireiškia terminio apdorojimo metu. Kramtant, burnoje atsiranda tam tikras skonio pojūtis, dar kitaip vadinamas „lajaus skonis". Tačiau kai kurie mėsos ekspertai nurodo, kad būdingo kvapo ir skonio ėriena gali būti traktuojama, kaip prabangus produktas.
Aviena Lietuvos Istorijoje ir Šiandien
„Mūsų protėviai visą laiką augino avis, ožkas, gamino sūrį. Tai pagrindinė mėsa ir buvo šita, paskui tik buvo priauginti galvijai, o kiaulės vėliausiai. Bet viskas sulig žemės ūkio, žemdirbystės kaita - pasikeitė“, - teigia V. Sakas. Dr. Aldona Šimkienė, LSMU Veterinarijos akademijoje dėsčiusi ožkininkystę, patvirtino, jog anksčiau lietuviai avių augino daug daugiau ir ši mėsa buvo kur kas populiaresnė, tačiau sovietmečiu situacija pasikeitė: „Mano giliu įsitikinimu - tai tarybinės santvarkos palikimas. Anksčiau kiekviename kaime, sodyboje avys, ėriukai buvo auginami, skerdžiami, mano seneliai, atsimenu, irgi jų turėjo. Lietuviai turėjo tradicijas avių auginimo, tačiau kai valstiečių ūkiai išnyko, daug kas pradėjo laikyti kiaules, kurioms nereikia ganyklų, užtveri - ir viskas.“ Pašnekovai atkreipia dėmesį, kad lietuviai turėtų atsigręžti į savo protėvių patirtį ir šios mėsos vartoti daugiau.
Avienos Maistingumas ir Privalumai
Nors avienoje yra nemažai baltymų (apie 15 g 100 g mėsos), gana daug riebalų (apie 20 g 100 g mėsos), šie riebalai - itin vertingi žmogui, todėl patartina permąstyti savo racioną ir daugiau įtraukti į jį avienos mėsos.
„Mėsa yra maistinga, jos riebaluose mažai cholesterolio - tai dėl to ji tokia gera. Tokie riebalai lengviau virškinami žmogaus organizmo. Užsienyje buvo atlikti bandymai, kai žmonės vartojo tokį patį kiekį kiaulienos, avienos, kitos mėsos. Tai pavalgę avienos - nesijautė apsunkę, nes joje gausu aminorūgščių, kurios geriau įsisavinamos. Tie, kurie valgo daug avienos, su širdimi mažiau problemų turi, tokie žmonės pasižymi ilgaamžiškumu“, - pasakoja A. Šimkienė.
Valgydami avieną ir jos gaminius organizmą aprūpiname ne tik reikiamomis maistinėmis ir energinėmis medžiagomis, bet skatiname organizmo funkcijų atkūrimą, stiprinant imuninę sistemą ir mažinant neinfekcinių ligų riziką. Ėriena turi daug riebalų ir amino rūgščių, kurios svarbios mitybai. Ėriukų mėsa vertinama, nes ji mažiau alergizuoja, nei kita raudona mėsa. Vaikams su atopiniu dermatitu ir daugybiniu hiperjautrumu maistui, pradėjus vartoti ėrieną, buvo matomas ryškus klinikinis pagerėjimas (Viljanen ir kt., 2005).
Diеtologai tеigia, kad ėriеna - gеlеžies, karotino, fosforo, vario, cinko ir sеlеno šaltinis. Nеsotiеji riеbalai, vеrtingi žmogaus organizmui, sudaro daugiau nеi pusę ėriеnoje еsančių riеbalų. Šią mėsą puikiai įsisavina mūsų organizmas. Ėriеną rеnkasi ir alеrgiški žmonės. Ėriеna - jaunų avių, iki 12 mėnеsių, mėsa. Ėriеna daug vеrtingеsnė: liеsеsnė, minkštеsnė, turi mažiau riеbioms avims būdingo spеcifinio kvapo. Atkrеipiame dėmėsį, kad ėriеnos gabaliukai yra ruošiаmi su kaulais.
Mėsos Kokybės Rodikliai
Mėsos kokybė nusakoma, vertinant jos maistingumą, mikrobinį, cheminį užterštumą, mėsos technologines ir juslines savybes (spalvą, tekstūrą, švelnumą, minkštumą ir skonį). Avių ir kitų gyvulių mėsos technologinės ir juslinės savybės priklauso nuo pH, spalvingumo, virimo nuostolių, vandens rišlumo, kietumo, vandeningumo ir kt. savybių.
Aktyvusis rūgštingumas (pH)
Mėsos aktyvusis rūgštingumaspHJis yra svarbus kokybės rodiklis, lemiantis ilgesnio ar trumpesnio laikymo galimybę ir kai kurias technologines savybes. Aktyvusis rūgštingumas pH yra susijęs su biocheminiais ir mikrobiologiniais procesais. Jis yra nustatomas 24-120 val. laikotarpiu, bręstant mėsai, naudojant pH - metrą. Geros kokybės mėsa paprastai pH yra 5,6-5,8 vnt. Pavyzdžiui, stresas prieš skerdimą turi įtakos tamsesnei avienos spalvai ir aukštesnei pH vertei. Taip pat pH priklauso ir nuo avių lyties, gyvojo svorio, šėrimo (Van Laack, 2001).
Mėsos vandens rišlumas
Mėsos vandens rišlumo geba - svarbi technologinė savybė, apsprendžianti tinkamumą gaminti aukštos kokybės gaminius. Šviežia, gerai vandenį rišanti mėsa neišskiria sulčių. Mėsos vandeningumas priklauso ne tik nuo gyvūno rūšies, amžiaus, individualių savybių, įmitimo, bet ir nuo sveikatingumo, streso prieš skerdimą, skerdiminių technologinių veiksnių. Vandens kiekis, bei jo pasiskirstymas mėsoje lemia juslinius galutinio produkto rodiklius: sultingumą, kietumą, elastingumą ir išvaizdą. Lyginant avieną su galvijiena ir kiauliena iš karto po skerdimo, avienos mėsos vandens rišlumo geba yra pati mažiausia.
Virimo nuostoliai
Mėsos masės nuostoliai terminio apdorojimo metu yra svarbus kulinarinis rodiklis. Verdant mėsą, mažiau masės netenkanti mėsa yra vertingesnė. Gaminant maistą iš mėsos, yra labai svarbu pagaminti skanų ir saugų produktą. Tačiau terminis apdorojimas gali sukelti nepageidaujamų pakeitimų, tokių kaip maistinės vertės sumažėjimas, daugiausia dėl vitaminų ir mineralinių medžiagų nuostolių bei riebalų rūgščių sudėties pokyčių - lipidų oksidacijos.
Tekstūra
Mėsos tekstūra yra suvokiama kaip lytėjimo pojūčiais suprantamas kietumo, drėgmės ir elastingumo sąveikos derinys. Taip pat tekstūrai įtakos turi gyvulio veislė, lytis, amžius, anatominės skerdenos dalys, technologiniai procesai, jungiamojo audinio kiekis, tarpraumeninių riebalų kiekis, raumeninio audinio pluošto skersmuo, raumenų baltymų būklė, kolageno bei elastino santykis, poskerdiminės glikolizės greitis ir trukmė (Honikel ir kt., 2010).
Mėsos minkštumą lemia poskerdiminis sustingimas, pH, brandinimas ir paruošimo būdas. Raumenims audinys yra kiečiausias tuomet, kai raumenų baltymai yra arti jų izoelektrinio taško (pH 5,0-5,5 vnt.). Lėtas pH kritimas bei greitas atšaldymas dėl padidėjusio aktino ir miozino persidengimo laipsnio ir sumažėjusio sarkomeros ilgio nulemia mėsos kietumą. Poskerdiminiam mėsos kietumui įtakos turi ir proteolitinių fermentų poveikis miofibrilių baltymų struktūrai.
Labai svarbią reikšmę turi ir gaminimo, paruošimo vartojimui būdas. Šviežios, 1-3 parų po skerdimo, virtos gabalinės avienos tekstūra bus kieta, dideli virimo nuostoliai, o subrendusios, ypač po 5-10 parų laikymo šaldytuve, - minkšta, ji bus sultinga, mažesni virimo nuostoliai. Tuo tarpu šilta, neatvėsinta aviena gali būti malama ir gaminami iš jos smulkinti termiškai apdoroti gaminiai, tačiau kad tekstūra būtų minkšta, būtina pilti į faršą apie 30-50 proc. vandens, nes mėsos pajėgumas surišti vandenį pirmas valandas po skerdimo būna didžiausias. Be to, reikia nepamiršti, kad iš tokios nebrandintos mėsos gaminiai būna mažiau aromatingi ir beskoniai, todėl reikia gausiai prieskoniuoti.
Spalva
Avienos spalva - vienas iš pirminių ir svarbiausių kriterijų vartotojui renkantis mėsą. Mėsos estetinė išvaizda, kulinarinės ir technologinės savybės taip pat priklauso nuo mėsos spalvos. Mėsos spalvai įtakos turi avių veislė ir gyvasis svoris. Mėsos spalvos intensyvumas didėja su amžiumi, nes mioglobino koncentracija mėsoje didėja.
Dar vienas veiksnys, turintis įtakos mėsos spalvai, tai raumenų tipas. Pavyzdžiui, raumenys kurie naudojami vaikščiojant, yra tamsesni už nugaros raumenis, nes raumenims, kurie funkcionuoja vaikščiojant, yra reikalingas didesnis deguonies kiekis. Lyginant skirtingų rūšių paukščių ir gyvulių mėsos spalvą, spalvingumas kinta taip: šviesiausia - viščiukų broilerių, toliau tamsesnės iš eilės - kiauliena, kalakutiena, aviena ir galvijiena. Kuo tamsesnė mėsa, tuo ji vertingesnė dėl didesnio geležies kiekio.
Skonis
Skonis yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių vartotojų priimtinumą mėsai. Pagrindinis mėsos skonis yra susijęs su vandenyje tirpiais junginiais. Fosfolipidai taip pat turi didelį poveikį mėsos skonio intensyvumui. Taip pat avienos skonis priklauso nuo veislės, lyties, šėrimo ir skerdimos ąlygų (Magnusson ir kt., 2000).
Kaip Kovoti Su Specifiniu Kvapu
Dauguma žmonių atsisako avienos dėl specifinio mėsos kvapo, tačiau V. Sakas teigia, kad šis kvapas dingsta tiesiog kruopščiai nuplovus mėsą ir rankas po sąlyčio su skerdena. „Anksčiau lietuviai mokėti pjauti, skersti avis, turėjo tas tradicijas, o kai papjaudavo, nulupdavo kailį - paskui nusiplaudavo rankas. Paskui, kai lupdavo tokią ant mėsos esančią plėvelę, tai nulupę - vėl nusiplaudavo rankas - ir viskas. Tai kaip gali kvepėti ta mėsa kitaip, čia tas pats kaip tris mėnesius kojines nešioti - tai kai nuimi smirdančias - nusiplauni ir rankas“, - teigia jis.
Anot jo, specifinį kvapą turi bet kokios veislės avis, tačiau smirdi ne mėsa, o kailis. „Kailyje yra riebalas linolinas. Šitas linolinas dedamas į parfumeriją, kremus, tačiau jis turi būti išvalomas“, - pasakoja V. Sakas.
Visgi dr. A. Šimkienė nesutinka su tokia nuomone ir tvirtina, kad kvapas priklauso nuo veislės ir nuo amžiaus: ėriena specifinio kvapo beveik neturi, labai silpnai juntamą kvapą turi ir tam tikros avių veislės, pavyzdžiui sufolko avys. „Su amžiumi tas kvapas tampa intensyvesnis. Yra tokia gircino rūgštis, nuo kurios būtent ir priklauso tos kvapinės savybės“, - teigia ji.
Taigi, norintiems išvengti avienos kvapo, reikėtų rinktis ėrienos mėsą arba tik tam tikros veislės avių mėsą. Dr. A. Šimkienė taip pat tvirtina, kad jei mėsa turi specifinį kvapą, panaikinti jį - labai sunku, nors galima mėginti prislopinti marinatais ir prieskoninėmis žolelėmis.
„Čia yra ir genetiniai dalykai, vieni jį jaučia labai stipriai, kiti - beveik nejaučia. Kiti todėl ir valgo, nes jaučia tą kvapą ir jis jiems patinka. Aš pati tą kvapą, nes dirbu su avininkyste, jaučiu ypatingai ir jis man visai nepatinka“, - juokdamasi atskleidžia ji.
Populiarios Avių Veislės
Mėsinių veislių avys turi didžiausią paklausą. Plonavilnės mėsinės avys išvestos XVII a. Prancūzijoje, kryžminant Landrasų avis su Leisterio avinais. Tai vidutinio stambumo ir didelė avis, greitai auganti ir turinti puikios struktūros mėsą. 1 metų avinukai sveria 60- 80 kg, ėriavedės - 80-100 kg, veisliniai avinai - 100-150 kg. Vislumas - 150 - 180 proc. Tai vidutinės ir stambios mėsinės vilninės avys, greitai augančios, turinčios puikią mėsos struktūrą. Vislumas - 150-200 proc., skerdienos išeiga - 48-50 proc., prieauglis per parą - 420-450 g. Tai vidutinio dydžio bevilnės mėsinės avys. 1 metų avinukai sveria 50- 60 kg, avelės - 40- 50 kg, ėriavedės - 60- 70 kg, veisliniai avinai - 90-100 kg. Vislumas 140 - 160 proc.
Mėsinėms vilninėms avims vilną tenka kirpti kelis kartus per metus. Irgi vidutinio dydžio mėsinės vilninės avys, gautos kryžminant vietines šiurkščiavilnes su Anglijos Šropšyrais ir Vokietijos juodagalviais avinais. Avys gana mėsingos, vilnos per metus prikerpama 3-4 kilogramai. 1 metų avinukai sveria 50- 60 kg, avelės - 40-50 kg, ėriavedės - 60-0 kg, veisliniai avinai - 85-95 kg. Vislumas - 140-160 proc. Skerdienos išeiga - 45-48 proc., prieauglis per parą - 200-300 g. Siekiant išsaugoti genofondą papildomai dotuojamos.
Vietinė nedidelių avių veislė nereikli sąlygoms, tačiau mažai produktyvi. 1 metų avinukai ir avelės sveria 34-38 kg, ėriavedės ir avinai - 43-54 kg. Vislumas - 160 - 180 proc. Vidutinės ir didelės mėsinės vilninės avys. Kerpama geros kokybės vilna, mėsa irgi gana kokybiška. 1 metų avinukai sveria 90-100 kg, avelės - 55-60 kg, ėriavedės - 70-85 kg, veisliniai avinai - 120-140 kg. Vislumas - 150-220 proc. Vidutinio dydžio mėsinio ir kailinio tipo avys. 8-9 mėnėsių avinukai sveria 35-40 kg, avelės - 30-35 kg, ėriavedės - 45-55 kg, veisliniai avinai - 65-80 kg. Vislumas - 200 - 300 proc. Skerdienos išeiga - 42-45 proc., prieauglis per parą - 100-200 g. Mėsa turi mažai lajaus.
Nyderlandų Tekselio saloje maišant vietines Marševo avis su Linkolno ir Leisterio avinais, išvesta vidutinio-didelio dydžio avis. Mėsinė vilninė veislė pasižyminti greitu augimu, geru mėsingumu ir vilnos kiekiu. 1 metų avinukai sveria 55-70 kg, avelės - 50- 60 kg, ėriavedės - 65-80 kg, veisliniai avinai - 100-130 kg. Vislumas - 160 - 190 proc. Fryzų veislių avys laikomos pačiomis pieningiausiomis pasaulyje. Mažų avių veislė, atrodo labai dekoratyviai. Avinai užauga iki 60 kg, avys - iki 45 kg. Egzotiškos išvaizdos avys su vario spalvos vilna.
Sufolkų Veislės Avys
Lietuvoje veisiamos europietiško tipo sufolkų veislės avys. Sufolkai (angl. Suffolk) - avių veislė, išvesta Pietryčių Anglijoje (Jungtinė Karalystė), Safolko grafystėje. Tai mėsinės avys. Sufolkų avys yra stambios, labai juoda bevilne iki paausių galva ir bevilnėmis kojomis, neturi ragų. Labai judrios ir ištvermingos, iš 100 ėriavedžių pirmais metais gaunama nuo 125 iki 140 ėriukų, antrais metais - nuo 140 iki 170 ėriukų. Ėriukų svoris atvedus vieną jauniklį būna nuo 4,5 iki 6,5 kg, o du - nuo 3,5 iki 5,5 kg. Paros ėriukų prieaugis gali siekti nuo 400 iki 450 g. Nors šios avys gerai prisitaiko prie įvairiausių klimato sąlygų, joms būtina užtikrinti visavertį šėrimą. Subrendę avinai sveria nuo 110 iki 140 kg, o ėriavedės - nuo 70 iki 85 kg, nuo šių avių prikerpama 3,5-6 kg 7-9 cm ilgio baltos vilnos, kuri yra 48-50 plonumo klasės, 30-34 mikronų storio. Gerai išreikštos šios veislės avių mėsinės formos: gili, plati krūtinė, ilga nugara, mėsingos vidinės ir išorinės kumpių pusės. Tai vislios avys, kurių skerdena yra geros kokybės.
Veisimo tikslas - auginti nuo vidutinio iki didelio stambumo anksti bręstančias ryškiomis mėsinėmis savybėmis (užpakalio, nugaros, krūtinės) pasižyminčias avis. Pirmą kartą kergti galima nuo 10 mėn. Lietuvos avių augintojų asociacija vienija 256 narius, iš kurių 33 bandų savininkai šiuo metu augina 1 563 Sufolkų veislės avis. 290 - ėriavedės ir 78 avinai. Per 2020 m. asociacija į kilmės knygos pagrindinį skyrių įrašė 278 avis, iš jų 218 ėriavedžių ir 60 avinų. Šiais metais iš užsienio rinkų buvo gautas ne vienas prašymas įsigyti grynaveislių sufolkų veislės avių su kilmės pažymėjimais, tačiau labai gaila, bet tokio kiekio kol kas Lietuvos veisėjai neužaugina, nes daugumą veislinių avyčių pasilieka savoms bandoms didinti ir plėsti.
Vertingos Avienos Dalys ir Paruošimo Būdai
Labiausia vertinama ėriena, akys - delikatesas. Vertingiausios avienos dalys - nugarinė, kumpis. Kumpis - puikus sprendimas šašlykams, kibinams, plovui. Nugarinę ar nugarinės dalį su šonkauliais geriausia kepti, tačiau jokiu būdu neperkepti, nes mėsa gali tapti sausa. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad nugarinė iškepa greičiau nei kumpio mėsa. Nepatariama kepti didesnio nei 1-1,5 kg mėsos gabalo, nes net ir ilgai kepamas jis gali neiškepti.
Skaniausia ir vertingiausia - ėriena. Tai jauno, daugiausia iki 9 mėnesių amžiaus gyvulio mėsa. „Suaugusio gyvulio mėsa yra blogesnių skoninių savybių, be abejo, ir maistingumas jos blogesnis. O ėriena, kadangi tai yra jauniklio iki 7-9 mėnesių amžiaus, geriausia, kad gyvulys būtų iki 7 mėnesių amžiaus, mėsa yra liesesnė, maistingesnė. Augant, pas gyvulį pradeda kauptis riebalai, daugiau riebalinio audinio atsiranda, todėl ir mėsa tampa riebesnė. Tačiau pati mėsa, jos kokybė labiausia priklauso nuo auginimo sąlygų, veislės ir, aišku, nuo amžiaus“, - sako dr. A. Šimkienė.
Mentę, krūtinės mėsą geriausia troškinti arba virti. Tam, kad verdama aviena būtų sultinga, dėkite mėsą į šaltą vandenį, užvirinkite ant ugnies, nugriebkite putas ir toliau virkite ant mažos ugnies maždaug 80 laipsnių temperatūroje. Iš kaklo, kojų verdamos sriubos, gaminamos šaltienos.
Valgoma ir gyvulio galva, akys, žarnos. „Viskas iš tikrųjų valgoma. Pas mane buvo atvažiavęs libanietis, arabas, tai jis pasiėmė ir skrandį, ir žarnas. Sakau: kam tau tos žarnos, o jis sako: tai ant grotelių kaip šašlyką iškepsiu“, - nusijuokia jau daugiau nei 10 metų avis auginantis ūkininkas Audrius Činskis. Ypatingas delikatesas - gyvulio akys, tačiau jų paragauti išdrįsta tik didžiausi gurmanai.
„Galva yra nulupama, iš jos verdama šaltiena, suvalgomas liežuvis. Įdarinėjamas ir skrandis, Bulgarijoje teko ragauti jį su ryžiais ir plaučių gabaliukais - tai toks įdomus patiekalas. Lenkai skrandžio sriubą verda“, - pasakoja dr. A. Šimkienė.
Visgi labiau tradiciniams patiekalams verta rinktis nugarinę, išpjovą ar kumpį, patartina ėriuko, nes ši mėsa minkštesnė, vaiskesnės rausvos spalvos, skonis - švelnesnis. Ėriuką kepti galima ir visą, nekapojant dalimis.
Avienos Patiekalai
Audrius Činskis pataria pasinaudoti gruzinų patirtimi ir išsikepti šašlyką iš avienos. Sakoma, kad būtent iš šios mėsos - jie tikriausi ir skaniausi. Ūkininkas siūlo pasinaudoti gruzinų patirtimi ir marinuoti mėsą dvi dienas, išvoliotą čiobreliuose, rozmarinuose, įvairiuose prieskoniuose.
Taip pat jis siūlo pabandyti ant iešmo užmauti ne tik mėsą iš kumpio ar nugarinės, bet ir suverti tris šonkauliukus su nugarine - skonis nepakartojamas. V. Sakas taip pat sutiko pasidalinti pora avienos receptų, pagal kuriuos avieną ruošdavo Klaipėdos krašto senoliai.
Šventinė avies mentis, įdaryta miško grybais ir peletrūnais
Avies mentį nuvalydavo nuo plėvių, gerai nuplaudavo ir nusausindavo. Palei mentės kaulą įpjaudavo kaip galimą didesnes kišenes. Miško grybus arba pievagrybius (Mažojoje Lietuvoje pievose, kur ganydavo arklius, gerai augdavo labai kvapnūs pievagrybiai), svogūną, peletrūnų gerą saują sukapodavo, išmaišydavo su kiaušiniu, pagardindavo druską, maltais juodaisiais pipirais. Prikimšdavo mentės kišenes, jas sutvirtindavo. Į skardą įpildavo 50ml saulėgrąžų aliejaus (aviena nemėgsta kitų gyvūnų taukų), sudėliodavo ant dugno morkos ir svogūno griežinėlius, įpildavo 200ml raudono vyno ir kepdavo 180 laipsnių orkaitėje apie 1,5 valandos, kartkartėmis palaistydami mentį susidariusiomis sultimis. Kad ant kepsnio susidarytų traški graži plutelė, kepsnį pabaigoje palaistydavo porteriu.
Pergamente su citrina ir mėtomis kepta avies kulšis
Avies kulšį nuvalydavo nuo plėvių, gerai nuplaudavo ir nusausindavo. Įdarui citrinai nutarkuodavo žievę (gaudavosi apie šaukštą) ir išmaišydavo su 20g krautuvinių garstyčių, 10g druskos, 10g smulkiai kapotų čiobrelių, 10g smulkiai kapotų mėtų, 1g maltų kvapiųjų pipirų, 1g maltų kalendrų. Avies kulšyje peiliu įpjaudavo skyles, jas prikimšdavo paruoštu įdaru ir užkimšdavo česnako skiltele. Pergamentą (kepimo popierių) arba foliją ištepdavo saulėgrąžų aliejumi, sudėliodavo dviejų morkų griežinėlius, ant morkų pusės citrinos griežinėlius, tada dėdavo avies kulšį, ją apdėliodavo likusiais citrinos griežinėliais, sandariai užlankstydavo ir kepdavo 200 laipsnių karščio orkaitėje 1-1,5 val. Iškeptą kulšį išimdavo, išsiskyrusias sultis atskiesdavo virintu vandeniu, sutirštindavo krakmolu ir pagardindavo trintomis mėtomis
Kepta avies galva su bulvių koše arba keptomis daržovėmis ir medaus garstyčiomis
Avies galvą nusvilindavo, nuvalydavo nuo degėsių ir gerai nuplaudavo, perkirsdavo pusiau, išimdavo liežuvėlį, smegenis, akis ir virdavo pasūdytame vandenyje su morkomis, svogūnais, česnakais, čiobreliais, laurų lapais ir kvapiaisiais pipirais. Kai mėsa pradėdavo lengvai skirtis nuo kaulų, avies galvos puses išimdavo, nuvarvindavo, dėdavo į riebalais pateptą skardą, aplink sudėliodavo bulvių, svogūnų puselių, morkų pirštelių ir kepdavo orkaitėje, kol iškepdavo daržovės ir gražiai parusdavo mėsa. Patiekdavo dubenyje su bulvių koše arba keptomis daržovėmis ir naminėmis medaus garstyčiomis. Skanias garstyčias pasidarydavo su trupučiu medaus.