Ar kada nors susimąstėte, kad tarp mūsų yra žmonių, kuriančių ateitį? Tai - mokslininkai. Mokslo pažanga nulems, kaip žmonijos gyvenimas atrodys po kelių dešimtmečių.
Australijos mokslininkų tyrimai kosmose
Australijos mokslininkai paskelbė, kad jų radioteleskopai užfiksavo ilgą seriją nepaaiškinamos kilmės signalų, iki Žemės atsklidusių iš tolimojo kosmoso. Mistiniai signalai danguje, vadinami greitaisiais radijo bangų žybsniais (pliūpsniais), pirmą kartą pastebėti 2007-aisiais ir iki šiol jų buvo užfiksuota apie 20. Visi jie mus pasiekė iš už mūsų galaktikos ribų, skirtingų dangaus lopinėlių.
Pasak Australijos mokslininkų, dabar, po jų stebėjimų, šis užfiksuotų signalų skaičius padvigubėjo, o patys signalai yra artimiausi ir ryškiausi iš visų iki šiol atrastų. Greitieji radijo bangų žybsniai yra vienas iš paslaptingiausių Visatos fenomenų. Tai yra neįtikėtinai didelės energijos pliūpsniai, juos galima prilyginti energijos kiekiui, kurį Saulė išspinduliuoja per 80 metų.
Kai kas daro prielaidą, kad juos skleidžia nežemiškos civilizacijos. Pavyzdžiui, Harvardo universiteto mokslininkai pasiūlė versiją, kad šiuos pliūpsnius gali skleisti milžiniški siųstuvai, nutaikyti į kosminių laivų šviesos bures ir taip stumiantys tuos laivus per Visatos platybes. Kiti kelia versijas, kad pliūpsnius generuoja juodosios skylės arba tarpusavyje susiduriančios žvaigždės. Dabar šių signalų kilmę besiaiškinantys mokslininkai turės daugiau tiriamųjų pavyzdžių.
„Mes aptikome 20 greitųjų radijo bangų žybsnių per vienus metus, beveik padvigubindami iki šiol aptiktų žybsnių, pirmą kartą atrastų 2007-aisiais, skaičių“, - sako tyrimo komandos vadovas dr. Ryanas Shannonas iš Melburno Swinburne'o technologijos universiteto. „Naudodami naują ASKAP radioteleskopų technologiją mes taip pat įrodėme, kad greitieji radijo bangų žybsniai mus pasiekia iš kitos Visatos pusės, o ne iš mūsų pačių galaktikos kaimynystės“, - tvirtina R. Shannonas.
Australijos tyrimų stotis Antarktidoje
Pietiniame mūsų planetos ašigalyje esanti Antarktida - tai mažiausiai apgyvendintas, šalčiausias, labiausiai vėjuotas ir mažiausiai ištyrinėtas žemynas. Beveik visą jį dengia storas sniego ir ledo sluoksnis. Nepaisant nepaprastai atšiaurų sąlygų, Antarktidoje gyvena šalčio nebijantys ruoniai, pingvinai ir… keli tūkstančiai žmonių.
Nuošalioji Antarktida buvo atrasta tik 1820 m. ir nuo to laiko joje pradėtos organizuoti ekspedicijos, neretai pareikalavusios ir žmonių gyvybių. Bene žymiausias tokių ekspedicijų pavyzdys - tai 1911 m. vykusios norvego Roaldo Amundseno ir brito Roberto Skoto lenktynės į Pietų ašigalį, pasibaigusios visos R. Skoto komandos žūtimi.
Šiais laikais mokslininkai Antarktidą tiria saugesniais būdais. Štai Australija Antarktidoje turi tris tyrimų stotis. Senausioji iš jų - tai Mausono stotis, pastatyta dar 1954 m. Joje dirbantys mokslininkai analizuoja klimato kaitą, taip pat mėgina rasti būdų, kaip nuo neigiamo žmonių poveikio apsaugoti Antarktidos žemyną, laukinę gamtą ir žuvų išteklius.
Itin atšiauriomis klimato sąlygomis dirbantiems mokslininkams sudarytos kiek įmanoma patogesnės gyvenimo sąlygos. Tyrimų stotis - tai tarsi mažas miestelis. Jame įrengtos vėjo jėgainės, laboratorijos, maisto ir įrangos sandėliai. Transporto priemonėmis ir elektros tiekimu rūpinasi mechanikai, sotų maistą ruošia virėjai, komandos sveikatą prižiūri gydytojas. Gyvenamosiose patalpose mokslininkams parūpintas bevielis internetas, netrūksta ir kitų pramogų: ten rasime treniruoklių salę, namų kino teatrą, pirtį.
Paleontologijos lobynas Gamtos tyrimų centre
Dr. Darja Dankina iš Gamtos tyrimų centro (GTC) pristato paleontologinę kolekciją, kurią sudaro daugiau kaip pusę milijono fosilijų iš įvairių geografinių vietovių, tokių kaip Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Baltarusija, Ukraina, Anglija, Vokietija, Prancūzija, Špicbergenas, Uzbekistanas, Rusija (Taimyro pusiasalis, Šiaurės Žemė, Uralas), Tolimieji Rytai, Iranas, Australija ir kt.
Kolekcija suskirstyta į keturias pagrindines grupes: bestuburių ir stuburinių gyvūnų, augalų fosilijas bei mikrofosilijas. Kiekviena grupė ir jų deriniai atspindi skirtingus evoliucinius etapus ir ekologinius aspektus, leidžiančius geriau suprasti praeities gyvybės įvairovę Žemėje.
Per pastarąjį šimtmetį Lietuvos paleontologai surinko ir sukaupė skirtingų grupių fosilijų kolekcijas, kurių moksliniai rezultatai buvo išsamiai aprašyti monografijose, disertacijose, ataskaitose ir straipsniuose. Ši literatūra saugoma GTC bibliotekoje ir kolekcijų archyve. Be to, daugelis straipsnių yra prieinami internete.
Atvykę į GTC, vietiniai ir užsienio mokslininkai bei lankytojai gali apžiūrėti jūrinės kilmės išnykusių gyvūnų kolekcijas, kurios atspindi ilgą gyvūnijos evoliucijos laikotarpį nuo prekambro iki paleogeno ir aprėpia beveik visą Žemės raidos istoriją.
Akritarchų kapsulės
Prekambro ir ankstyvojo paleozojaus pasaulį (prieš ~543-485 milijonus metų), atspindi mikrofitoplanktoninių organizmų kolekcija. Šių grupių fosilijinę medžiagą rinkdavo ir tyrinėdavo Lietuvos mokslininkai - Lilija Paškevičienė ir Tadas Jankauskas. Akritarchai - tai mažos, apvalios kapsulės, kurių dydis svyruoja nuo kelių µm iki 1 mm. Akritarchai skirstomi į:
- sferomorfus, kurie yra lygūs ir apvalūs
- akantomorfus, kurie turi įvairių išaugų
Šių mikrofosilijų gausiai randama jūrinės kilmės nuosėdose visame pasaulyje, nes gyvi organizmai lengvai prisitaiko prie įvairių aplinkos sąlygų, pavyzdžiui, skirtingų vandens temperatūrų, gylių, druskingumo lygių ir kt. Fitoplanktonas gyvena vandens telkiniuose daugiau nei milijardą metų ir egzistuoja iki šiol. Esminis skirtumas yra tik jų rūšių pokyčiai.
Fitoplanktonas yra svarbi bioįvairovės dalis, nes pats ją palaiko, prisidėdamas prie deguonies kiekio didinimo vandenynuose ir sudarydamas palankias sąlygas gyvūnų vystymuisi. Jų fosilijų tyrimai padeda paleontologams suprasti praeities aplinkos sąlygas ekosistemų kompleksuose, nes skirtingos akritarchų rūšys buvo ir vis dar yra būdingos specifinėms aplinkoms - nuo priekrantės zonų iki gilių jūros šelfų.
Be to, akritarchai, kaip ir kitos indeksinės fosilijos, yra unikalus mokslinis „įrankis“ paleogeografiniams ir biostratigrafiniams tyrimams atlikti, padedantis nustatyti ir sukoreliuoti geologinius sluoksnius skirtingose geografinėse vietovėse.
Konodontai
Ordoviko ir silūro jūrinį pasaulį atspindi Vytauto Saladžiaus konodontų kolekcija. Konodontai - tai išnykę stuburiniai gyvūnai, primenantys dabartines upines nėges, tačiau daug mažesni. Šiandien išlikę tik konodontų dantų elementai, kurių dydis svyruoja nuo maždaug 0,25 iki 2-5 mm.
Mokslininkai tiria šiuos elementus, norėdami sužinoti, kada ir kokiomis sąlygomis gyveno šie gyvūnai. Kadangi konodontų rūšys keitėsi per laiką, jų dantukų formos taip pat pasikeitė. Būtent nesikartojanti dantukų išorinė morfologija (forma) padeda nustatyti uolienų amžių, kuriose jie randami ir atlikti uolienų sluoksnių koreliaciją, sudarant geologinius pjūvius.
Be to, dantukų atspalvis gali būti įvertintas naudojant spalvos pakitimo indeksą (angl. „Color Alteration Index (CAI))“, kuris nustato, kaip dantų atspalvis kito laikui bėgant dėl šilumos poveikio Žemės gelmėse. Paleontologė Dr. Anita Harris nustatė, kad uolienose, palaidotose didesniame gylyje ir veikiamose aukštesnės temperatūra, randamos tamsesnio atspalvio konodontų fosilijos.
Svarbu pažymėti, kad Žemės gelmėse palaidotos augalų ir gyvūnų liekanos, veikiamos pakankamai aukšta temperatūros ir esant tam tikroms sąlygoms, gali virsti nafta, dujomis ar anglimi, t. y. iškastiniu kuru.
Iš uolienos konodontų dantys yra išgaunami cheminiu būdu, naudojant skirtingus rūgšties tirpalus, pvz., skruzdžių rūgšties tirpalas naudojamas jei uoliena karbonatinė. Po to atliekamas pavyzdžių plovimas (angl. „screen washing“), tada seka sijojimas, naudojant sietų rinkinius ir, galiausiai, dantų atrinkimas rankiniu būdu, naudojant binokuliarinį mikroskopą. Šis procesas gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelių metų, priklausomai nuo medžiagos kiekio. Paskutinė proceso stadija gali būti atliekama naudojant brangų natrio polivolframato tirpalą, kuris padeda greičiau atskirti konodontus.
Juozo Valiukevičiaus žuvų kolekcija
Vidurinio paleozojaus laikotarpį, t.y. silūro ir devono periodus (~440-360 mln. metų), atspindi Juozo Valiukevičiaus žuvų kolekcija. Tuo metu dabartinė Lietuvos teritorija buvo apsemta vandens, tačiau šių periodų uolienos retai aptinkamos Lietuvos paviršiuje (išskyrus kelias vietas, pvz., Joniškio apylinkių atodangose). J. Valiukevičiaus kolekciją sudaro daugiausia akantodų, t.y. išnykusių žuvų klasės, fosilijos ir žymiai mažiau kaulinių žuvų mikrofosilijos, kurių dydis svyruoja nuo 0,05 mm iki kelių centimetrų, priklausomai nuo kūno fragmento dalies.
Dažniausiai fosilijomis virsdavo žuvų pavieniai žvynai, dantys, pelekai, otolitai (ausų „akmenys“), skeletų fragmentai ir kt. Šioje kolekcijoje yra daugiausiai surinkta žvynų ir dantų, kurių bendras skaičius siekia tūkstančius. Jų išoriniu vaizdu galima grožėtis naudojant tiek binokuliarinį mikroskopą (spalvotas vaizdas), tiek skenuojantį elektroninį mikroskopą (juodai baltas vaizdas), tačiau pastarasis suteikia detalesnį vaizdą ir išryškina fosilijų paviršiaus bruožus.
Paleoichtiologiniai tyrimai yra plačiai taikomi paleontologijos ir paleobiologijos srityse. Pavyzdžiui, daugelio paleozojaus ir meozojaus erų kremzlinių žuvų rūšys buvo identifikuotos ir aprašytos remiantis tik jų dantimis, nes kitos kūno dalys, sudarytos iš kremzlių, greitai suirdavo. Žuvų otolitai tiksliai atspindi elementų koncentracijas tuo metu egzistavusiame vandenyje, o tai padeda geriau suprasti jų paleoekologines sąlygas. Be to, skirtingos žuvų kūno vietos buvo padengtos skirtingos formos žvynais.
Permo periodas
Lietuvos permo periodas, žinomas kaip periodas, kurio pabaigoje įvyko didžiausias masinis išmirimas, sunaikinęs daugiau nei 87 % jūrinių ir sausumos organizmų, yra puikiai apibūdinamas P. Suveizdžio, K.V. Miklukho-Maklay ir L.B. Ukharskaya kolekcijų pavyzdžiais. Šios kolekcijos apima foraminiferų (iki šiol gyvenantis mikroskopiniai vienaląsčiai organizmai, kurių kūną dengia karbonatinis kiautelis); samangyvių (kolonijiniai jūriniai bestuburiai gyvūnai) ir pečiakojų moliuskų (jūrinių bestuburių gyvūnų, kurie klestėjo iki permo periodo, bet po masinio išmirimo dauguma rūšių išnyko) grupes.
Mezozojaus era
Mezozojaus eroje, juros ir kreidos periodais (prieš 201-66 mln. metų), kai Gondvanos ir Laurazijos kontinentuose gyveno dinozaurai, Lietuva buvo apsemta jūra, kurioje gyveno amonitai, dvigeldžiai, pečiakojai moliuskai ir kiti organizmai. Jų fosilijas galima rasti Lilijos Rotkytės kolekcijoje.
Dėl savo dydžio šių grupių fosilijos priskiriamos makrofosilijoms ir gali būti tiriamos plika akimi. Svarbu pažymėti, kad, neatsižvelgiant į fosilijų dydį, jos gali būti randamos „laisvoje“ formoje paviršiuje (pvz., karjeruose, atodangose) arba „užrakintoje“ uolienose. Tokiu atveju reikalingas jų išlaisvinimas iš uolienų, kuris atliekamas ne cheminiu, kaip su mikrofosilijomis, o mechaniniu būdu, naudojant specialią įrangą ir skirtingus grąžtus, panašius į tuos, kurie naudojami stomatologijoje. Naudojant oro kompresorių, reguliuojama oro srovė, patenkanti į grąžtą, leidžia fosiliją milimetras po milimetro valyti ir atskirti nuo uolienos.
Kitos GTC kolekcijos
Be šių išvardintų skirtingų paleontologinių kolekcijų, GTC turi ir daugiau, tačiau mažesnės apimties kolekcijų, kurios taip pat turi svarbią mokslinę reikšmę ir paskirtį. Mezozojaus kolekciją papildo jūrų ežiai - plačiai paplitusi dygiaodžių bestuburių grupė ir koralai - kolonijiniai jūriniai gyvūnai.
Kreidos periodo paleontologinę kolekciją papildo paleoryklių fosilijos, surinktos ir apibūdintos Romualdos Mertinienės. Dažniausiai elasmobranchijų (kremzlinių žuvų klasė) dantys analizuojami naudojant histologinius tyrimus (2D šlifai), kai fosilija yra poliruojama iš abiejų pusių (procesas yra negrįžtamas), siekiant pamatyti danties vidinę sandarą su SEM mikroskopu.
Tyrimo metu nagrinėjamas emalio (labiau paplitęs tarp mezozojaus ir dabartinių žuvų) ar enameloido (būdingas paleozojaus žuvims) bei dentino vidinių audinių santykis, jų storis, mineralizacijos lygis - visa tai gali suteikti informacijos apie dantų funkciją perdirbant maistą ir mitybos ypatybes.
Be to, gali būti atliekamas trimatis danties vidinių kraujagyslių pasiskirstymo, 3D modelių pavidalu, tyrimas. Tai yra saugus metodas tirti fosilijas, nes jo metu tiriamas objektas skenuojamas kompiuteriniu tomografu arba sinchotronu, kuris yra žiedinis dalelių greitintuvas, naudojamas moksliniuose tyrimuose.
Kaip matome, paleontologija yra labai įdomus mokslas, leidžiantis mums grįžti į praeitį ir įsivaizduoti, kokia bioįvairovė klestėjo senoviniuose vandenynuose. Paleontologiniai tyrimai padeda atkurti seniai išnykusius organizmus, suprasti jų reikšmę mitybinėse grandinėse ir išsiaiškinti ekologines sąlygas, kurios leido faunai ir florai drąsiai vystytis ir evoliucionuoti.
Be to, paleontologija leidžia atsakyti į daugybę kitų įdomių klausimų, kaip klimato pokyčiai paveikė gyvybės formas ir jų dydžius, kokie evoliuciniai procesai lėmė dabartinių rūšių atsiradimą ir pan. Tyrinėdami fosilijas ir jų ypatumus, mokslininkai gali geriau suvokti, kaip biologinė įvairovė reaguoja į aplinkos pokyčius, o tai ypač svarbu šiandien, kuomet daug kalbama apie klimato kaitą ir išnykimo grėsmes.
Sąmokslo teorijos apie Australiją
„Viskas, ką žinote apie pasaulį, yra netiesa“, - tvirtina įvairių sąmokslo teorijų propaguotojai. Ar teko girdėti, kad pasaulį valdo slaptosios draugijos ar žmonių pavidalu užsimaskavę driežažmogiai? O gal turite draugų, kurie mano, kad vakcinos sukelia autizmą, kad NASA niekada nenugabeno žmogaus į Mėnulį ir kad Mėnulis yra tik šviesos projekcija?
Pasak pašnekovo, daugelis jau esame girdėję apie plokščios Žemės sąmokslo teoriją, tačiau jį patį nustebinusi teorija pasakoja apie tai, kad Australija neegzistuoja ir šios šalies gyventojai yra tik susimokę aktoriai. VU doktoranto A. Buiko teigimu, šiandien tokios teorijos plinta internetinėje erdvėje, kur bet kas gali skleisti informaciją ar inicijuoti diskusiją. Jomis dažniausiai siekiama tiesiog sėti abejones esamomis žiniomis ir skatinti žmones nepasitikėti nenuginčijamais faktais.
Tačiau yra tokių žmonių, kurie nuoširdžiai tiki sąmokslo teorijomis ir nė nemirktelėję beria abejotinus argumentus. „Mokslo sriubos“ tinklalaidėje A. Buiko pripažino, kad su sąmokslo teorijomis tikinčiais žmonėmis yra sudėtinga kalbėti argumentų kalba, nes į kiekvieną įtikinamą argumentą jums bus atsakyta dar viena sąmokslo teorija.
Akademikas pataria kritiškai vertinti internete sklandančią informaciją ir ja patiems išsamiai pasidomėti prieš susidarant nuomonę.
„Mokslo sriuba“ - jaunų žmonių iniciatyva
Laida „Mokslo sriuba“ - tai ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva, kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu. TV laida „Mokslo sriuba“ - tai ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva populiarinti mokslą visuomenėje.
„Mokslo sriubą“ galima ragauti kiekvieną šeštadienį 9:30 val., 11:30 val. per LRT Plius, kiekvieną sekmadienį 12.00 val. ir kas antrą trečiadienį 22 val.