Sugiedojęs ofertorijų, kunigas kalba duonos aukojimo maldą: „Priimk, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, šią be dėmės auką, kurią aš, nevertas Tavo tarnas, aukoju Tau, gyvajam ir tikrajam mano Dievui už nesuskaitomas mano nuodėmes, įžeidimus ir apsileidimus, už visus čia susirinkusius; taip pat ir už visus tikinčiuosius krikščionis, gyvus ir mirusius, idant man ir jiems ji padėtų pasiekti amžinąjį gyvenimą.

Diakonui ir subdiakonui paruošus vyno taurę, kunigas ją paima ir taria: „Aukojame Tau, Viešpatie, išganymo taurę, prašydami tavojo susimylėjimo, kad Tavo dieviškosios didybės akivaizdoje ji pakiltų saldžiu kvapu už mūsų ir viso pasaulio išganymą.

Kunigas, nusilenkęs altoriui, taria: „Nužeminta dvasia ir sugraudinta siela priimki mus, Viešpatie; ir tokia tebūna mūsų auka - tau patinkanti, Viešpatie Dieve, šiandien Tavo akivaizdoje”. Paskui laimina smilkalus, smilko duonos ir vyno atnašas, kryžių ir altorių, plaunasi rankas kaskart kalbėdamas maldas.

Toliau eina malda į Švč. Trejybę, malda atliekama nusilenkus: „Priimk, Švenčiausioji Trejybe, šią auką, kurią Tau atnašaujame, minėdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią, prisikėlimą ir žengimą į dangų bei pagerbdami palaimintąją visuomet Mergelę Mariją, palaimintąjį Joną Krikštytoją, šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių ir šiuos šventuosius, kurių relikvijos yra altoriuje, ir visus šventuosius, kad ši auka jiems teiktų garbę, o mums - išganymą; kad jie, kuriuos minime žemėje, teiktųsi užtarti mus danguje. Per tąjį Kristų, mūsų Viešpatį.

Kunigas tyliai sukalba Sekretą (Slėpiningąją maldą), pvz.: „Prašome, Viešpatie mūsų Dieve: per tavo šventojo vardo šaukimąsi pašventink šios atnašos auką ir per ją mus pačius paversk amžinąja dovana tau. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavąjį Sūnų, kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja vienybėje su Dievu Šventąja Dvasia per amžių amžius”. Visos šios aukojimo maldos parodo atperkamąjį aukos pobūdį.

Atnaujintųjų apeigų įvadas pateikia Eucharistijos liturgijos prasmę ir struktūrą. Paskutinės vakarienės metu „Kristus paėmė duoną ir vyno taurę, dėkojo, laužė ir davė savo mokiniams, sakydamas: „Imkite, valgykite, gerkite; tai yra mano Kūnas; tai yra taurė mano Kraujo; tai darykite mano atminimui.“ Todėl Bažnyčia visą Eucharistijos liturgiją sudarė iš dalių, atitinkančių šiuos Kristaus žodžius bei veiksmus.

Būtent:

1. Paruošiant atnašas, ant altoriaus atnešama duonos ir vyno su vandeniu, tai yra tų pačių daiktų, kuriuos Kristus ėmė į savo rankas.
2. Eucharistijos maldoje dėkojama Dievui už visą išganymo darbą, ir atnašos tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
3. Laužant vieną duoną, parodomas tikinčiųjų vieningumas, o per Komuniją tikintieji priima Viešpaties Kūną ir Kraują, kaip apaštalai priėmė iš paties Kristaus rankų (BRMN 48).

Naujosios apeigos paprastesnės. Kunigas deda tikinčiųjų jam perduotą duoną kalbėdamas maldą: „Garbė tau, Dieve, visatos Kūrėjau! Iš tavo dosnumo turime duonos, kurią aukojame tau.

Diakonui paruošus vyno taurę kunigas deda taurę ant altoriaus kalbėdamas maldą: „Garbė tau, Dieve, visatos Kūrėjau! Iš tavo dosnumo turime vyno, kurį aukojame tau.

Kunigas prašo priimti atnašas: „Priimk mus, Viešpatie, nusižeminusius ir gailesčio kupinus. Tegul tau, Dieve, patinka šiandienė mūsų auka.” Po to kunigas smilko atnašas, altorių ir kryžių, plaunasi rankas, kalbėdamas maldą ir ragina tikinčiuosius melstis: „Melskitės, broliai seserys, kad visagalis Dievas Tėvas maloniai priimtų mano ir jūsų auką.”

Tikintieji atsako: „Tepriima Viešpats iš tavo rankų šią auką. Ši Mišių dalis naujosiose apeigose neturi atperkamojo pobūdžio, tai ne atnašų aukojimas, o jų paruošimas, jų atnešimas, pristatymas Dievui, kėlimas į Dievą, atitinkantis Kristaus gestus paskutinės vakarienės metu(2).

Eucharistijos malda išliko tokia pati, tačiau pakito maldų skaičius ir prasiplėtė jų turinys. Eucharistijos malda yra tai, kas senosiose apeigose vadinta Mišių kanonas - tai yra vienintelis ir nekintantis, visada privalomas tekstas.

XX a. vyko didieji vadinamųjų anaforų atradimai ir jų studijos. Viduramžiais Mišių teologija apsiribojo būtinybe aiškinti realų Kristaus buvimą šiame sakramente, tad visas dėmesys buvo sutelkiamas į vienintelį - konsekracijos - momentą.

Jo svarba buvo tokia, kad tiesiog atskyrė tai, kas buvo prieš konsekraciją ir po jos. Dėl teologinių ir istorinių studijų Bažnyčia perprato Eucharistinės maldos tikslą - Šventosios Dvasios galia švęsti Kristaus mirties ir prisikėlimo atminimą.

Dabar krikščionys gali labiau įsijungti į Tėvui skiriamus dėkojimus už Kristaus mirties ir prisikėlimo vaisingumą (Plg. Clerck, P. (de),op. cit. p. Atnaujinta Mišių eiga tarp Eucharistinę maldą pradedančio dialogo ir pačių maldų įterpė 51 įžanginę (praefatio) giesmę: (5 Velykų laikui, 8 eiliniams sekmadieniams, 6 bendriesiems apaštalų, kankinių ir t.t. garbei, 6 mišioms už mirusiuosius).

Kitos prefacijos, kurias lengvai leidžia surasti gale esanti rodyklė, išdėstytos po visą mišiolą. Be IV eucharistinės maldos prefacijos iš viso galima dabar naudoti 82 prefacijas: 41 eiliniam laikui, 14 Viešpaties šventėms ir slėpiniams, 16 šventųjų šventėms ir 11 kitiems šventimams.

Jei senosiose apeigose buvo vartojama tik viena Eucharistijos malda (vadinamasis Romoskanonas), tai šiandien svarbiausios yra keturios. Pirmoji Eucharistijos malda atitinka Romos kanoną, paliudytą nuo IV amžiaus. Ji pateikia labai archajišką struktūrą, artimą žydiškiems modeliams, ir pabrėžia atperkamąją eucharistinio vyksmo dimensiją.

Antroji Eucharistijos malda yra šiandieninė III amžiaus pradžios Ipolito Romiečio teksto „Apaštalų tradicija“ redakcija. Tai - romėnų teisiniu konkretumu ir išbaigtumu pasižymintis trumpiausias Eucharistijos maldos tekstas. Trečioji Eucharistijos malda sukurta pagal antrosios planą, pasitelkiant galų ir ispanų tradicijos liturginius elementus. Ketvirtoji Eucharistijos malda yra įkvėpta Rytų liturginių tradicijų.

Visa Eucharistijos malda būdavo atliekama ir užbaigiama tyliai. Komunijos apeigos senosiose apeigose prasideda Viešpaties malda. Kunigas gieda arba garsiai taria: „Melskimės. Išganingųjų įsakymų paraginti ir dieviškojo pamokymo paskatinti, drįstame tarti.“ Ir tęsia toliau vienas: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir dovanok mums mūsų skolas, kaip ir mes dovanojame savo skolininkams.

Šv. Kunigas paima ir žegnojasi su patena ir, laužydamas ostiją, tyliai taria: „Išlaisvink, prašome mus, Viešpatie, nuo visokio buvusio, esamo ir būsimo blogio ir, užtariant palaimintajai ir garbingajai visuomet Mergelei Dievo Gimdytojai Marijai su šventaisiais tavo apaštalais Petru ir Pauliumi, taip pat Andriejumi ir visais šventaisiais, maloningai suteik ramybę mūsų dienoms, idant Tavo gailestingumo darbo padedami, ir nuo nuodėmės būtume visada laisvi, ir nuo visokių neramumų saugūs.

Ta pačia Šv. Ostijos dalele kunigas triskart daro kryžiaus ženklą virš Mišių taurės tardamas: „Viešpaties tebūna visuomet su jumis.” Visi atsako: „Ir su tavo dvasia.” Kunigas įleidžia Šv. Ostijos dalelę į Mišių taurę, tyliai tardamas: „Šis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo sujungimas ir konsekravimas tesuteikia mums, tai priimantiems, amžinąjį gyvenimą.

Kunigas tyliai taria, o tikintieji iškilmingosiose ir giedamosiose Mišiose gieda: „Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų. Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų.

Kunigas, suglaudęs delnus ir palinkęs virš altoriaus, tyliai kalba tris kunigo pasirengimui komunijai skirtas maldas: „Viešpatie Jėzau Kristau, kuris pasakei savo apaštalams: „Ramybę palieku jums, duodu jums savo ramybę; žiūrėk ne mano nuodėmių, o savosios Bažnyčios tikėjimo ir pagal savo valią teikis suteikti jai ramybę ir vienybę.

Tu, kuris būdamas Dievas, gyveni ir viešpatauji per visus amžių amžius. Iškilmingosiose Mišiose celebrantas pabučiuoja altorių ir, uždėjęs ant diakono rankas, taria: „Ramybė su tavimi.” Diakonas: „Ir su tavo dvasia.” Kunigastęsia: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, kuris iš Tėvo valios, bendradarbiaujant Šventajai Dvasiai, savo mirtimi atgaivinai pasaulį, per šį švenčiausiąjį savo Kūną ir Kraują išvaduok mane iš visų mano kaltybių ir visokio blogio, įgalink mane visuomet laikytis tavųjų įsakymų ir neleisk niekuomet nuo Tavęs atsiskirti. Tu, kuris būdamas Dievas, su tuo pačiu Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji per amžių amžius.

Tavo Kūnas, Viešpatie Jėzau Kristau, kurį aš, nevertas, priimsiu, lai neužtraukia man teismo ir pasmerkimo, bet dėl Tavo gerumo tebūna man sielos ir kūno apsauga bei priimtinas vaistas. Tu, kuris būdamas Dievas, gyveni ir viešpatauji su Dievu Tėvu vienybėje su Dievu Šventąja Dvasia per visus amžių amžius. Kunigas priklaupia ir atsistoja tardamas: „Dangiškąją duoną priimsiu ir šauksiuosi Viešpaties vardo.

Kunigas paima abi šv. Ostijos puses ir, dešine ranka kaskart suduodamas į krūtinę, šiek tiek pakeltu balsu triskart taria (Mt 8, 8): „Viešpatie, nesu vertas, kad įžengtum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir bus išgydyta mano siela.” Tada, šv. Ostija prieš save darydamas kryžiaus ženklą, taria: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas teasaugo mano sielą amžinajam gyvenimui. Amen.” Kunigas priima Kristaus Kraują ir trumpai Jį pagarbina. Po to priklaupia ir surenka šv. Ostijos daleles nuo patenos į Mišių taurę ir taria (Ps 115, 12-13): „Kuo atsilyginsiu Viešpačiui už visa, ką Jis man suteikė? Išganymo taurę išgersiu ir šauksiuosi Viešpaties vardo. Šlovindamas šauksiuosi Viešpaties ir būsiu išgelbėtas nuo savųjų priešų.”

Toliau, Mišių taure darydamas prieš save kryžiaus ženklą, taria: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraujas tesaugo mano sielą amžinajam gyvenimui. Kunigas paima vieną šv. Kunigas parodo Švč. Sakramentą tikinčiajam ir, darydamas juo kryžiaus ženklą, taria: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesaugo tavo sielą amžinajam gyvenimui. Amen.”

Tikintysis, klūpėdamas, rankas sukryžiavęs laikydamas po staltiese priima nieko nesakydamas, visus tariamus žodžius klausydamas jau pasiruošęs priimti Švč. Tuomet purifikuoja liturginius indus ir savo pirštus tardamas: „Ką priėmėme burna, Viešpatie, priimkime tyra siela, ir lai laikinoji dovana mums tampa amžinuoju vaistu. Tavo Kūnas, Viešpatie, kurį priėmiau, ir Kraujas, kurį išgėriau, teįsismelkia į mano vidų; suteik, kad manyje, kurį tyri ir šventi sakramentai perkeitė, neliktų nusikaltimų dėmės. Tu, kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius.

Iškilmingosiose ar giedamosiose Mišiose schola cantorum gieda Komunijos antifoną, tikintiesiems dalijant Švč. Sakramentą. Skaitytinėse - pats kunigas, išdalijęs Švč. Kunigas kviečia visus: „Išganytojo pamokyti ir jo liepiami drįstame tarti.“ Arba: „Melskimės, kaip Viešpats Jėzus Kristus mus išmokė.” Rankas išskečia ir kartu su žmonėmis atlieka „Tėve mūsų“ maldą. Kunigas pratęsia išplėtodamas paskutinįjį maldos prašymą: „Gelbėk mus, Viešpatie, nuo visokio blogio.

Suteik ramybę mūsų laikams. Tad naujosios apeigos turi tokią pirmosios pasirengimo Komunijai dalies struktūrą:

1. Kunigas kviečia žmones maldai. Šios maldos formulė supaprastinta.
2. Visi kartu kalba „Tėve mūsų“ maldą. Tai daro ne tik kunigas, bet visi sueigos dalyviai kartu su kunigu;
3. Kunigas recituoja Embolizmą, kurio tekstas supaprastintas. Apsiribojama prašymu gelbėti „nuo visokio blogio”. Ankstesnė formulė „nuo visokio buvusio, esamo ir būsimo blogio” pernelyg vienpusiškai pabrėžė negatyvų malonės aspektą (Plg. Beraudy, R, „Les rites de préparationà la communion“, p. 65.) Panaikintas ir Mergelės Marijos, apaštalų ir šventųjų užtarimo prašymas. Skirtingai nei senosiose apeigose, prašymas malonių čia labiau sutelktas į dabartį, tačiau pridėtas ir visiškai naujas aspektas: dvejopas prašymas išgelbėti iš „visokio blogio“ ir „nuodėmių“ nukreiptas į ateitį - į Kristaus atėjimo laukimą.

Kunigas kalba: „Viešpatie Jėzau Kristau, tu savo apaštalams esi pasakęs: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę”. Žiūrėk tad ne mūsų nuodėmių, o savosios Bažnyčios tikėjimo, ir suteik jai žadėtą ramybę ir vienybę. Kadangi ramybės palinkėjimo apeiga suvokiama kaip atliepas į Viešpaties maldos žodžius: „Kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”, tad ji Romos liturgijoje atliekama po šios maldos.

Ši abipusės meilės išraiška, kuri yra šios apeigos viršūnė, buvo prarasta, kai ramybės ėmė linkėti tik kunigai tarpusavyje per iškilmingas Mišias. Po Viešpaties maldos ir ramybės palinkėjimo naujosios apeigos pateikia Ostijos laužymo ir vienos jos dalelės įleidimo į Taurę apeigą.

Akcentuojama ypač Ostijos laužymo gestas: „Sakramentinio ženklo simbolika reikalauja, kad Eucharistijos medžiaga iš tikrųjų turėtų valgio išvaizdą. Todėl Eucharistijai skirtoji duona, nors ir nerauginta bei tradicine forma paruošta, tebūna taip pagaminta, kad Mišiose su žmonėmis kunigas iš tikrųjų galėtų laužyti Ostiją į gabalus ir juos padalyti bent keliems tikintiesiems.

Tačiau anaiptol nedraudžiama vartoti ir mažąsias ostijas (komunikantus).” (BRMN 283). Kad būtų aiškiai parodyta ši reikšmė, naujoji Mišių tvarka panaikino ankstesnių apeigų reikalaujamą Ostijos sulaužymą į tris dalis, atliekamą virš taurės.

Dabar eucharistinė duona yra laužoma ant patenos ir į tiek dalių, kiek reikia. Laužydamas kunigas vieną dalelę įleidžia į Taurę, o tai reiškia, kad abiejuose pavidaluose visuomet yra vienas Kristus (Plg. Beraudy, R, op. cit, p. 69). Pavidalų sumaišymas lydimas formulės, kuri naujosiose apeigose nebeturi žodžio consecratio („konsekravimas”).

Kunigas tyliai kalba: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau! Tėvo valią vykdydamas, Šventajai Dvasiai bendradarbiaujant, tu savo mirtimi atgaivinai pasaulį. Kunigas šia tylia malda pasirengia vaisingai priimti Kristaus Kūną ir Kraują. Kunigas priklaupia, paima Ostiją ir, ją laikydamas truputį pakeltą viršum patenos, balsiai sako: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes.

Kunigas tyliai sako: „Kristaus Kūnas tesaugo mane amžinajam gyvenimui.” Pagarbiai priima Kristaus Kūną. Paskui paima Taurę ir tyliai sako: „Kristaus Kraujas tesaugo mane amžinajam gyvenimui.” Pagarbiai priima Kristaus Kraują.

Šiuo metu tikintieji gieda Komunijos giesmę. Kunigo žodžių formulės, lyginant su senosiomis apeigomis, sutrumpintos. Po to eina prie priimsiančiųjų Komuniją ir, kiekvienam jų rodydamas truputį pakeltą Ostiją, taria: „Kristaus Kūnas.” Priimantysis atsako: „Amen.” Duodamas komuniją kunigas ja nedaro kryžiaus ženklo, o ją rodydamas truputį pakelia.

Be to, formulė sutrumpinta. Purifikuodamas liturginius indus kunigas tyliai kalba: „Ką lūpomis priėmėme, Viešpatie, tebūna priimta tyra širdimi. Ši laikina dovana tepadeda mums laimėti amžinąjį gyvenimą. Po trumpos tylos kunigas sako: „Melskimės.” Ir gieda arba skaito maldą po komunijos.

Kunigas, pasilenkęs virš altoriaus, tyliai taria: „Tebūna maloni Tau, Šventoji Trejybe, mano atsidavusi tarnystė; suteik, kad auka, kurią aš nevertas atnašavau Tavo didybės akivaizdoje, Tau būtų priimtina, ... Kunigas priima atnašas ir, šiek tiek pakėlęs jas virš altoriaus, kalba maldas. Šios maldos sugrąžintos iš krikščionių senovės, jose aiškiai skamba pagrindinės hebrajų stalo maldų mintys: garbinimas ir dėkojimas.

Malda aukojant duoną: „Garbė Tau, Dieve, visatos Kūrėjau! Iš Tavo dosnumo turime duonos, kurią aukojame Tau.

Malda aukojant taurę: „Garbė Tau, Dieve, visatos Kūrėjau! Iš Tavo dosnumo turime vyno, kurį aukojame Tau.

Nors aukas bendruomenės vardu aukoja liturgijai vadovaujantis vyskupas ar kunigas, tačiau popiežiaus pamokslininkas Raniero Cantalamessa sako: „Kiekvienas Bažnyčios narys Eucharistijoje yra ir aukotojas, ir auka. Negalima susiskaldyti ir pasiskirstyti į dvi grupes, tarsi Bažnyčios kunigai būtų aukotojai, o pasauliečiai - aukojamieji.

Atnašavimo metu sakome, jog duona ir vynas yra žemės bei žmogaus darbo vaisius. Darbas, žiūrint Dievo akimis, yra šventas. Noriu papasakoti Jums vieną istoriją. Pjeras Teljaras de Šardenas (Pierre Teilhard de Chardin), prancūzų jėzuitas, antropologas ir mokslininkas, būdamas Kinijoje, Ordos dykumoje, ir neturėdamas duonos nei vyno Mišioms švęsti, žvelgdamas į neaprėpiamą dykumą ir tekančią saulę, pasakė: „Ši neaprėpiama dykuma yra patena, o tekanti saulė - ostija.“ Ir šventė Eucharistiją aukodamas visą pasaulį šiose kosminėse Mišiose.

---