Arnika - daili gėlė, pasipuošusi ryškiais geltonais žiedais. Arnika auginama tiek dėl dekoratyvių, tiek dėl vaistinių savybių. Mat ši gėlė ne tik puošia gėlynus, ji pasižymi kraują stabdančiu, tonizuojančiu, raminančiu, tulžį varančiu poveikiu, kurį pripažįsta ir oficialioji medicina. Arnika (Arnica) yra astrinių šeimos augalų gentis.
Tai daugiametis žolinis augalas su lapų skrotele ties stiebo pamatu ir stambiais oranžiniais ar geltonais žiedais. Arnika užauga iki 15-80 cm aukščio. Ji turi statų, apaugusį plaukeliais stiebą. Stiebo ir šakų viršūnėse formuojasi iki 5 cm skersmens žiedai, savo forma primenantys ramunę. Žydi birželį-rugpjūtį. Ši gėlė paplitusi Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje, kur ji auga pušynuose, mišriuose miškuose, kartais pievose.
Kalninė arnika (Arnica montana) yra arnikos rūšis, vaistinis augalas, augantis Karpatų aukštikalnėse, Dniepro, Dniestro upių aukštupiuose, Baltijos šalyse. Ji sutinkama sausose pievose, kalnuotose miškų vietovėse, pušynuose, mišriuose miškuose. Ši rūšis auga ir Lietuvoje, čia ji randama pietiniuose ir pietrytiniuose mūsų šalies rajonuose, tačiau sutinkama retai. Kalninė arnika įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą.
Kalninė arnika užauga iki 15-80 cm aukščio. Ši rūšis turi trumpą šakniastiebį, statų stiebą, pailgus lapus. Stiebų viršūnėse išsidėstę oranžiškai geltoni žiedai. Žydėjimo metas birželio ir liepos mėnesiai, o sėklas ji subrandina liepą-rugpjūtį.
Šamiso arnika, arba aliaskinė arnika (Arnica chamissoni) - arnikos rūšis, gamtoje auganti Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantėje, nuo Aliaskos iki Kalifornijos. Šios rūšies žiedai kiek smulkesni nei kalninės arnikos. Šamiso arnika siekia 45-50 cm aukščio, turi statų, šiek tiek šakotą stiebą, daug tankiai išsidėsčiusių lapų. Žiedai 2-3 cm skersmens.
Auginimas
Gamtoje arnika auga tiek saulėtose vietose, tiek daliniame šešėlyje. Tačiau kad arnika klestėtų ir gausiau žydėtų, parinkite jai kuo šviesesnę, saulėtą augimo vietą. Šiai gėlei auginti tinka įvairios dirvožemio rūšys, o geriausiai ji jausis lengvoje priesmėlio ir smėlio dirvoje. Rekomenduojamas dirvos rūgštingumas - pH 5,5-7,5.
Arnika auginama po kultūrų, kurios anksti iškasamos iš augimo vietos. Tai ypač svarbu sodinant arnikas rudenį. Nuėmus ankstesnį derlių, dirva išvaloma nuo piktžolių, papildoma durpėmis, mėšlu ar kompostu.
Arnika gali būti dauginama sėklomis arba kero dalijimu. Arnikos keras dalijamas pavasarį (balandžio pabaiga-gegužės pradžia) arba ankstyvą rudenį - tinka rugsėjo pabaiga-spalio pradžia. Kiekvienoje padalintoje šakniastiebio dalyje turi būti po 2-3 pumpurus. Dauginant kero dalijimu, arnika pradeda žydėti jau pirmaisiais metais.
Sodinimui paruoškite 8-10 cm gylio vageles. Atstumas tarp vagelių turėtų būti 60-70 cm. Sodinant palaikykite žemę pakankamai drėgną. Iškastus šakniastiebius patartina sodinti kuo greičiau, kol jie nepradėjo džiūti. Vagelių dugne vienas po kito išdėliojami šakniastiebiai.
Sėti geriausia ką tik sunokusias sėklas (jos subręsta liepą arba rugpjūtį). Dirvoje sėklos sudygsta per 2-3 savaites. Sėjai pasirinkite apsiniaukusią, ramią dieną. Sumaišykite arnikos sėklas su smėliu santykiu 1:5 ir sėkite į 1-1,5 cm gylio vageles. Užberkite sėklas žemėmis. Iki augimo sezono pabaigos nauji daigai turėtų išauginti po 2-4 lapelius. Peržiemoję sėjinukai atžels balandžio mėnesį. Jaunus augalėlius praretinkite 10-15 cm atstumu, ravėkite piktžoles, purenkite tarpueilius.
Purenkite atsargiai, kas nepažeistumėte šaknų, mat jos išsidėsčiusios arti dirvos paviršiaus. Iš sėklų išaugintos arnikos pradės žydėti trečiaisiais gyvenimo metais.
Laistymas
Arnikai reikia, kad dirva būtų šiek tiek drėgna - šie augalai netoleruoja sausros.
Kenkėjai
Arnikos lapus mėgsta graužti sraigės. Jos gali pridaryti augalui rimtos žalos. Jei matote apgadintus, skylėtus lapus ir ant lapų likusį blizgų gleivių pėdsaką - tai aiškus ženklas, kad augalą užpuolė sraigės. Su šiais sodo kenkėjais galima kovoti įvairiais būdais. Visų pirma, suradę nurinkite jas nuo augalo. Tikrinkite gėlyną ir nurinkinėkite sraiges reguliariai, kol jų nepradės mažėti.
Kitas būdas - paspęskite sraigėms spąstus, paruoštus iš alaus ar saldinto vandens su mielėmis. Supilkite pasirinktą skystį į indą, iš kurio jos negalėtų išlįsti, skysčio turėtų pakakti vos kelių centimetrų. Netoli sraigių susirinkimo vietos įkaskite indą į žemę taip, kad jo viršus būtų lygus dirvožemio paviršiui. Sraigės, norėdamos paragauti spąstuose esančių „vaišių“, sukris į indą ir nuskęs. Kas kelias dienas ištuštinkite ir pripildykite spąstus.
Apsisaugoti nuo sraigių padės ir įvairaus tipo barjerai. Jei arnikos auga lysvėje, įrenkite aplink lysvę vario užtvarą. Sraigių gaminamos gleivės reaguoja su variu, sutrikdydamos jų nervų sistemą savotišku elektros šoku.
Arnikos nauda ir panaudojimas
Arnika yra plačiai vartojamas vaistinis augalas, pasižymintis daugeliu gydomųjų savybių. Arnikos žieduose yra arnicino, eterinio aliejaus, rauginių medžiagų, askorbo rūgšties. Šaknyse - eterinio aliejaus, inulino, organinių rūgščių ir dervų.
Arnika pasižymi skausmą mažinančiomis ir priešuždegiminėmis, antimikrobinėmis savybėmis. Kalninė arnika padeda stabdyti kraujavimą. Ji vartojama gimdos kraujavimui po gimdymo stabdyti, o taip pat pernelyg gausiai kraujuojant menstruacijų metu. Dar arnika padeda sergant stenokardija, širdies ligomis, kadangi turi kraujagysles plečiančių savybių; taip pat skatina tulžies išsiskyrimą.
Išoriškai kalninė arnika vartojama gydyti įvairius sumušimus, nedideles žaizdas bei nudegimus. Vaistažolė arnika stiprina plaukų šaknis, ir pristabdo jų slinkimą. Medicininiams tikslams gaminami arnikos tinktūra, užpilai. Arnika įeina į įvairių kremų sudėtį.
Arnikos užpilą pasiruošite vieną šaukštą džiovintų arnikos žiedų užpylę stikline karšto vandens. Atvėsusį užpilą naudokite žaizdoms praskalauti. Arnikos užpilo kompresai dedami ant žaizdos ar sumušimo vietos. Galima pasidaryti ir ką tik skintų, nedžiovintų žiedų užpilą. Tam reikia 100 g nuskintų žiedų užpilti 0,5 litro degtinės (40 laipsnių stiprumo).
Žaliavos ruošimas ir laikymas
Vaistinės žaliavos ruošimui skinami pradėję skleistis arnikos žiedai. Giedrą dieną žiedai pjaunami arba nukerpami žirklėmis. Džiovinimui žiedai iš karto plonu sluoksniu paskleidžiami sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje, apsaugotoje nuo tiesioginės saulės šviesos. Galima arnikos žiedus džiovinti ir specialioje džiovyklėje (ne aukštesnėje nei 60 °C temperatūroje). Tinkamai išdžiūvę žiedai yra oranžiškai pilkšvi, silpno aromato ir aitriai kartoki.
Išdžiovinti žiedai laikomi natūralaus pluošto medžiaginiuose maišeliuose arba stikliniuose induose. Jie tinkami naudojimui porą metų.
Atsargumo priemonės
Europoje gydomaisiais tikslais arnika naudojama jau šimtus metų, o štai Amerikoje ji laikoma nesaugiu vartoti vaistiniu augalu. Arnikos preparatus, ypatingai į vidų, reikia vartoti atsargiai, būtinai pasitarus su gydytoju, kadangi arnikos veikliosios medžiagos pasižymi stiprumu, netinkamai ar per daug pavartojus, augalas gali stipriai pakenkti.
Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, sergantys įvairiomis širdies ligomis. Vartojant išoriškai, stebėkite, ar arnika nesukelia nepageidaujamų odos reakcijų.
Arnikos žiedynuose yra seskviterpeninų laktonų (helenalino, jo esterių - arnifolino, šamisonolido), eterinių aliejų 0,1-0,9% (timolis ir jo derivatai), rauginių medžiagų apie 5% (umbeliferonas, skopoletinas), flavonoidų (izokverticinas, astragalinas) sterinų, riebalinio aliejaus, fenolinių karboninų rūgščių (cinarinas), sakų, inulino, cukrų bei vitamino C.
Arnika žinoma, kaip skausmą mažinantis augalas, kuris pasižymi ir priešuždegiminiu, antimikrobiniu poveikiu. Ji plačiai vartojama liaudies medicinoje: spuogams, furunkulams, sumušimams, mėlynėms, sausgyslių patempimui ar raumenų skausmams gydyti.
Kalninių arnikų žiedų visų frakcijų CO2 ekstraktas - puikus tepalų, aliejų, balzamų, skirtų raumenų, sąnarių skausmams, mėlynėms, patinimams ingredientas.