Duona - būtinas mūsų raciono produktas. Apie 30-40 proc. baltymų žmogus gauna su duona. Bet duonos baltymuose trūksta kelių nepakeičiamų amino rūgščių. Todėl teisingai liaudis sako: „Vien duona sotus nebūsi.“
Duoną žmonės gamino ir valgė, kai dar nemokėjo dirbti žemės. Plačiau ji paplito neolito laikotarpiu, kai Europoje pradėti auginti miežiai, soros, kviečiai, rugiai. Iš šių javų miltų iš pradžių buvo daroma nerauginta duona - stori apvalūs blynai. Raugintą duoną kinai vartojo jau III tūkst. p. m. e., egiptiečiai - II tūkst. p. m. e.
Atliekant archeologinius kasinėjimus Vakarų Šveicarijoje, rastas duonos kepalėlis, iškeptas 4000-3500 m. p. m. Lietuvos teritorijoje duona atsirado prieš kelis tūkstančius metų. Ji buvo kepama pelenuose, paskui puodo pavidalo krosnyse. Padarytas paplotis buvo dedamas ant įkaitintų akmenų ir uždengiamas moliniais indais.
Duonos garbinimo apeigos
Duonos garbinimo apeigos vykdavo ir per kalendorines, ir per agrarines šventes. Senovės lietuviai ją pelnydavo sunkiai dirbdami, todėl ypatingai brangino, gerbė, kūrė apie ją sakmes ir pasakas. Vasario 5 d. lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdienį maistą - duoną.
Kai kurie mūsų skaitytojai turbūt dar ir šiandien prisimena vaikystėje užuostą mamos ar močiutės kepamos duonos kvapą bei duonos tešlos paruošimo, minkymo, kepaliukų formavimo ritualą. Specialūs duonkubiliai bei kiti duonai kepti naudojami reikmenys (maišytuvai, ližės ir kt.) buvo saugomi ir prižiūrimi ypač kruopščiai. Pavyzdžiui, duonkubilyje buvo raugiama tik duonos tešla. Kitiems reikalams šio kubilo nenaudodavo, kad nesugestų į jį įsigėrusi duonos rūgštis.
Ypač sunkus darbas buvo duonos minkymas. Ne veltui sakoma, kad minkyti duoną reikia tol, kol pradės ne tik skaudėti rankos, bet net rasoti sienos. Tačiau minkymas buvo laikomas itin garbingu darbu. Duoną paprastai minkydavo pati šeimininkė. Nepilnametėms mergaitėms duonos minkymo nepatikėdavo, mat jos galinčios pagadinti rūgštį.
Kiekvienas duonos kepaliukas prieš pašaunant į krosnį būdavo apglostomas kaip mylimas kūdikis. Gyvavo paprotys duonos kepimo dieną nieko niekam neskolinti, kad neišneštų iš namų duonos skalsos.
Duona pasaulyje
Šiandien pasaulyje kepama daugiau kaip 2 tūkst. duonos rūšių. Vienas žemės gyventojas kasdien suvalgo vidutiniškai 150-200 gramų duonos. Lietuviai jos valgo dar daugiau - apie 330 gramų. Kiekviena šalis kepa nacionalinę duoną.
Italijoje gaminama per 20 duonos rūšių. Puikūs duonos meistrai yra ir italai, kepantys įvairiausių rūšių duoną su žolelėmis ir sūriu. Italų kultūroje duona labai svarbi. Tai liudija italų posakis, taikomas maloniam, patikusiam žmogui - apie jį sakoma: „geras kaip duona“.
Visame pasaulyje žinoma žydiška, armėniška duona. Paklauskime tautiečio, keletą metų nebuvusio Lietuvoje, ko jis labiausiai pasiilgo, ir dažniausiai išgirsime atsakymą - juodos lietuviškos ruginės duonos.
Duona - būtinas mūsų raciono produktas
Duona - tai ir vitaminų šaltinis. Valgydamas ją žmogus per parą gauna apie pusę jam reikalingų B grupės vitaminų, 80 proc. vitamino E. Rupiai maltų miltų duona yra pagrindinis vitaminų B1, PP, B2 šaltinis. Duonoje yra labai svarbių žmogaus organizmui mineralų: geležies, vario bei mangano. Šie mineralai ypač svarbūs tiems, kurių nusilpusi kraujodaros funkcija.
Kaip teigia mitybos specialistai, angliavandeniai - vienas svarbiausių žmogaus mitybos elementų. Šiuo požiūriu duona - itin vertingas produktas. Suvalgęs 100 g duonos žmogus gauna apie 210-360 kcal. Kaloringiausia yra ruginė duona.
Duona reikalinga ir patiems mažiausiems. Vaikai nuo mažens turėtų būti pratinami valgyti duoną, tačiau vaikams siūlomos duonos rūšys privalo būti keičiamos, atsižvelgiant į vaiko amžių.
Armėniška duona Lavašas
Tai plonas sluoksniuotas minkštas paplotis, gaminamas iš kvietinių miltų, druskos ir vandens. Prieš kepant gali būti apibarstomas sezamų sėklomis arba aguonomis. Iš tešlos iškočiotas plonas paplotis tradiciškai kepamas ant įkaitusių krosnies sienų. Šviežias lavašas būna minkštas, džiūdamas sukietėja ir tampa traškus. Sausas lavašas gali stovėti labai ilgai, kad paplotis vėl suminkštėtų, pakanka jį apipurkšti vandeniu arba aptepti tirpintu sviestu ir palaikyti uždengus švaria plono audinio šluoste.
Armėnijoje lavašas tiekiamas prie įvairių patiekalų vietoje duonos arba kaip užkandis su sūriu ir aromatingomis kalnų žolelėmis. Dideli ir minkšti lavašo lakštai naudojami gaminant kebabą, taip pat labai tinka šaltiems suktinukams ir karštiems blyneliams su įdarais ruošti.
Receptas: Lavašas su obuoliais ir riešutais
Armėniška duona tinka net desertams ruošti.
- Sutarkuokite obuolį, sumaišykite su sauja vandenyje išbrinkintų razinų ir sauja smulkintų lazdynų riešutų, įberkite šaukštelį cukraus, pagardinkite cinamonu ir tarkuota apelsino žievele.
- Keptuvėje įkaitinkite šaukštą sviesto ir trumpai pakepkite obuolius.
- Gautą mišinį sudėkite ant duonos riekelių, papuoškite bazilikų lapeliais.
Receptas: Lavašo užkandis su krabų lazdelėmis
- Kietai išvirkite ir atvėsinkite kiaušinį.
- Smulkiai supjaustykite 100 g krabų lazdelių ir 50 g sūdytos lašišos, sutarkuokite virtą kiaušinį, sukrėskite 4 šaukštus majonezo, pagardinkite kapotais krapais arba petražolėmis ir atsargiai išmaišykite.
- Paklokite ant stalo lavašo lakštą, ištepkite įdaru, susukite į ritinėlį, suvyniokite į plėvelę ar foliją ir bent porą valandų palaikykite šaltai.
Receptas: Lavašo traškučiai
- Lavašo lakštą plonai aptepkite majonezu, žirklėmis sukarpykite trikampėliais.
- Smulkiai sutarkuokite kietą brandintą sūrį.
- Dalį lavašo gabalėlių pabarstykite kmynais, kitus sezamais, dar kitus - tarkuotu sūriu arba prieskoninėmis žolelėmis.
- Jei mėgstate aštriai, į šaukštą majonezo išspauskite skiltelę česnako, aptepkite šiuo padažu lavašą.