Straipsnyje, remiantis diachroniniais leksikos tyrimais ir leksikografiniais šaltiniais, taip pat per bendrąją internetinės paieškos sistemą prieinamais viešąją ir privačiąją vartoseną reprezentuojančiais tekstais bei tekstynais, žodinių asociacijų eksperimento medžiaga, nagrinėjama skolinio arbata etimologija, semantika, santykiai su sinoniminiais gėrimus įvardijančiais lietuviškais žodžiais, bendrašakniai dariniai ir vartosenos polinkiai, pateikiama leksikografinių rekomendacijų.
Kaip paliudyta rašytiniais duomenimis, įskaitant leksikografinius šaltinius, fonetinės substitucijos pokyčiai, arbata ir skolinys, apibūdinantis ją, Lietuvą pasiekė XVIII amžiuje, vėliau nei kitas Vakarų Europos šalis.
Lietuviai žodį arbata pasiskolino iš lenkų kalbos - herbata; šis žodis atsirado susimaišius dviem visiškai skirtingų kalbų žodžiams: lotynų kalbos herba ('žolė') ir pietų kinų te ('žolė, naudojama arbatos gamybai'). Lenkai išsaugojo pirmąjį komponentą. Jie pasiskolino žodį iš Vakarų Europos kalbų, pvz., olandų herba tee.
Skolinys arbata lietuvių kalboje reiškia baltąją, žaliąją, juodąją arbatą, specifinį karštą gėrimą, pagamintą iš džiovintų (fermentuotų) kiniškojo arbatmedžio lapų, ir bet kokį kitą karštą (kartais šaltą) gėrimą, pagamintą iš įvairių žolelių ir vaisių, uogienių ir pan., išskyrus kavą ir kakavą.
Tokie tyrimo rezultatai patvirtina poreikį patikslinti arbatos reikšmę kaip gėrimo, pvz., gėrimas su arbatžolėmis.
Nusistovėjusi šio gana naujo skolinio reikšmė („bet koks karštas gėrimas“) kelia klausimą, ar anksčiau lietuviams nereikėjo karštų gėrimų. Kaip paliudyta leksikografinėje medžiagoje, lietuviai turėjo savo žodžių, apibūdinančių karštus gėrimus, pvz.: karštimas, žohkės, žolynė, žolienė, žolainė. Tačiau visi jie dabar išnykę.
Gėrimo, apibūdinamo skoliniu, svarbą taip pat galima pastebėti gausiame ir vis dar besiplečiančiame žodžio arbata įraše. Senesniuose pagrindiniuose leksikografiniuose šaltiniuose siūlomi 23 hibridiniai dariniai ir junginiai su šaknimi arbat-, pvz., arbatauti, arbatinė, arbatpuodis, arbatšaukštis, arbatuotis. Asociatyvaus eksperimento dalyviai taip pat pasiūlė naujų žodžių, kurie vėliau buvo rasti vartojami: arbatmaišis, arbatvakaronė, arbat(o)geris.
Realiame vartojime buvo rasta nemažai (stilistiškai pažymėtų) neologizmų, kurie nebuvo įtraukti į žodynus, pavyzdžiui, arbatvakariai, arbatdienis, arbatinukėlis, arbatpienė, pienarbatė, arbatžmogis, arbatšokis.
Arbata pirmą kartą aprašyta 350 m. kinų Guo Puo žodyne. Plačiau imta vartoti VI-VII a., nuo X a. tapo tradiciniu Kinijos gėrimu. XVI a. pradžioje iš Kinijos į Vakarų Europą arbatą atvežė portugalai, XVII a. per Mongoliją ji pateko į Rusiją, o iš jos XVIII a. - į Lietuvą. Iš pradžių buvo geriama kaip vaistas, vėliau tapo kasdieniu gėrimu.
Arbatos gamybos procesas ir rūšys
Arbata - perdirbti ir išdžiovinti arbatmedžio lapai (arbatžolės) ir iš jų pagamintas gėrimas. Arbatos rūšys skiriamos pagal arbatmedžio augimo vietą (kiniškoji, indiškoji, Ceilono, gruziniškoji), gamybos būdą (juodoji, žalioji, raudonoji, geltonoji, aromatizuotoji), pavidalą (birioji, presuotoji, tirpioji).
Arbata gaminama iš arbatmedžio ūglių su pumpurais ir jaunų lapelių. Juodajai arbatai lapeliai vytinami, specialia mašina stangriai susukami, fermentuojami (laikomi 20-24 °C temperatūros 98 % santykinio drėgnio patalpoje), džiovinami, rūšiuojami, pakuojami. Žalioji arbata gaminama iš tokios pat žaliavos kaip ir juodoji, tik arbatlapiai, kad išliktų žali, prieš sukimą šutinami garu.
Kai kada įvairių rūšių arbata, kad įgytų geresnių savybių, maišoma (kupažuojama), į ją dedama priedų (aromatinių esencijų, džiovintų kvapiųjų gėlių, uogų ar vaisių - jazminų, rožių žiedų, mėtų, aviečių, žemuogių, apelsinų, citrinų žievelių). Arbatos gėrimas daromas taip: užpilama verdančiu vandeniu ir laikoma 3-8 minutes. Geriama be priedų ir su jais (cukrumi, citrina, pienu, romu, medumi).
Matcha arbatos kilmė
Kai išgirsti klausimą, iš kur atsirado matcha, iš pradžių jis nuskamba labai banaliai. Kai kalbame apie matchą, pirmasis dalykas, kuris šauna į galvą, yra Japonija. Vis dėlto dažnai žmonės nustemba, sužinoję, kad matcha istorija yra kur kas senesnė ir kad jos pradžia ne Japonijoje, o Kinijoje.
Paslaptinga žaliosios arbatos istorija mena dar 8-tą amžių, o 12-tame amžiuje išpopuliarėjo gaminimo būdas, kai iš garais apdorotų džiovintų lapelių gaminama miltelių pavidalo arbata. Mjoanas Eisai pastebėjo, kad geriant matchą pagerėjo jo ZEN meditacijos seansai, nes atsirado ramaus budrumo būsena. Galiausiai šį naują atradimą vienuolis su savimi parsivežė į Japoniją.
Manoma, kad auginimas šešėlyje buvo atrastas atsitiktinai, kai japonų arbatos augintojai bandė apsaugoti savo arbatos derlių nuo užšalimo uždengdami arbatos lapus. Na, o viskas, kas sekė paskui, yra matcha istorija - ilgainiui ši arbata pradėjo užkariauti ne tik rytiečių, bet ir visų vakariečių širdis. Taigi, atsakymas į klausimą, iš kur atsirado matcha arbata, negali būti tik Japonija ar Kinija.