Straipsnyje aptariama arbata Jan Ciai, jos sudėtis ir savybės. Kelionė leidžia dar kartą sugrįžti į vaikystę.
Atvykimas į svetimą šalį kartais gali virsti lemtingu grįžimu iš vidinio kalėjimo, iš dvasinės tremties, kurion esame nublokšti to, ką vadiname grėsmingais žodžiais progresas, urbanizacija, informacinė ryšių visuomenė, bombarduojanti žiniomis apie viską, bet atplėšianti nuo pačių savęs.
Besirūpindami daugybe dalykų, kuriuos mums primeta modernaus gyvenimo normos, mes praradome ryšį su gamta, pirmapradžiu jos ritmu, natūralia laiko tėkme, žmonėmis ir daiktais. Kelionė priverčia gyventi dabarties akimirką, išvaduodama nuo įpročio mintimis gręžiotis į praeitį ar be paliovos kurti pasmerktus žlugti ateities planus.
Tai, kas su tam tikra ironija įvardijama kaip „egzotiški įspūdžiai“, iš tiesų tėra atgijęs gebėjimas matyti pirmapradį išankstinėmis nuostatomis bei interpretacijomis neužmaskuotą pasaulio pirmavaizdį, o ne jo matricą. Deja, ne visiems tai pavyksta.
Ypač tai būdinga darboholikams, nebesugebantiems laisvai leisti laiko, taip pat rutinos užmigdytiems žmonėms, nes nauji įspūdžiai vėl pažadina egzistencinę įtampą ir vidinę sumaištį, kurias, bijant gilesnių potyrių bei apmąstymų, galima nuslopinti pareigingu ir nuosekliu „nuotraukų darymu“.
Todėl kai kam tikroji kelionės magija virsta tiesiog albumėlyje sustingdytais atvirų ir gilių išgyvenimų pakaitalais. Tačiau daugelis keliautojų patvirtins, kad būtent svečioje šalyje pirmą kartą gyvenime pamatė saulėtekį ar saulėlydį, pagaliau išvydo žvaigždes ir mėnulio pilnatį, įsiklausė į vandens čiurlenimą, vėją, paukščių čiulbesį ar pajuto žmonių gerumą bei šilumą...
Visa tai nutinka ne todėl, kad kituose kraštuose dangus, oras, žemė ir jos gyventojai yra kitokie, o todėl, kad keliaudami kitokie būname mes patys. Ištrūkę iš kasdienybės įpročių ir prievolių narvo, staiga atgauname tikrąją žmogaus laisvę, susigrąžiname gyvenimo geismą, džiaugsmą ir pilnatvę.
Tas, kas bent kartą šiuos svaigius jausmus patyrė, jų nebepamirš net pilkiausioje rutinoje. Kaip tik todėl yra tokie brangūs svečių šalių prisiminimai. Ir jei nesame galutinai atbukę, kiekviena kelionės nuotrauka primins mums ne tik kokį egzotišką peizažą ar istorinį statinį, bet ir nevaržomos laisvės akimirkas, o svarbiausia - visa persmelkiantį įsitikinimą, kad gyventi yra gera, prasminga, verta!
Didžiosios pasaulio religijos pabrėžė piligriminių kelionių svarbą ir slaptąją prasmę. Tačiau ir šiuolaikiniam konkretaus tikėjimo neišpažįstančiam žmogui kelionė gali virsti piligrimyste, net jei jos tikslas nėra Jeruzalė, Meka, Benaresas ar Lhasa.
Pasak Dao išminčių, dieviškumas ir šventumas svetur prasiveržia greičiau, nes kelionėje protas nėra užimtas nereikalinga veikla, kuri šiaip jau įsiterpia į dieviškąją tėkmę. Žmogui, išdrįsusiam atverti savo gelmes, kiekviena kelionė bus nuostabi ir kupina stebuklų!