Kėdainiai - miestas, kuriame vis labiau jaučiamas poreikis jaukiai praleisti laiką prie puodelio kavos ar arbatos. Vienas tokių pavyzdžių - vos prieš mėnesį Vaigos Jarašiūtės ir Beno Cechanavičiaus įkurtas pirmasis Kėdainiuose kavos baras „Kavamanija“, jau tapęs viso miesto traukos centru.
Kaip gimė „Kavamanija“ idėja?
Esate pora tiek darbe, tiek gyvenime. Kuriam ir kaip kilo mintis kurti kavos barą?
Benas: Oi, tai labai ilga istorija, tačiau pasistengsiu viską nupasakoti trumpai. Matėme, jog Kėdainiuose yra daug laisvų nišų, yra to, ko miestui trūksta, tad pirmasis klausimas buvo ką darome ir ko imamės. Vaiga, žinodama skanios kavos vietų stygių, pasiūlė įkurti kavos barą. Sutarę dėl šios minties nebesiblaškėme ir pradėjome intensyviai dirbti: ieškoti patalpų, galvoti apie logotipą ir panašiai.
Tačiau vis nesisekė su patalpomis, nes jos mums arba netikdavo, arba jų nebūdavo apskritai, tad kiek nurimome ir dirbome savo darbus Vilniuje, viskas tekėjo sena vaga. Sausio mėnesį, grįžęs į Kėdainius tvarkyti reikalų, nutariau, visiškai tarp kitko, pasivaikščioti senamiesčiu. Praėjau beveik visą senamiestį ir staiga pamačiau iškabą „Nuomojamos patalpos“.
Pro langus pamačiau, kad man viskas tinka, paskambinau Vaigai ir nutarėme, kad tai likimo siųstas šansas. Taigi, sausio 29 d. pasirašėme nuomos sutartį, o kovo 11-ąją jau įvyko atidarymas.
Vaiga: Atsimenu, jog kažkokia proga vakarieniavome ir pradėjome kalbėti, jog būtų smagu turėti ką nors savo ir mintys krypo į užkandžius, kavas. Aš pamenu, jog kai mokiausi „Šviesiojoje gimnazijoje“, vyresnėse klasėse sėsdavome į mašinas ir važiuodavome į „Lukoil“ ar „Statoil“ nusipirkti kavos, nes kavos baro Kėdainiuose nebuvo.
Turėjome idėjų, noro, jėgų ir nutarėme, kad viskas, darome. Ilgai ieškojome vietos, nes visada sakydavau, kad norėčiau įsikurti senamiestyje, kadangi man čia labai gražu. Patalpos nukrito tartum iš dangaus ir teko apsispręsti: „Dabar arba niekada“. Gyvenimas šansą duoda kartą ir mes tą šansą pasiėmėme.
Kodėl Kėdainiai?
Kodėl perspektyvūs jaunuoliai ryžosi palikti sostinę ir grįžti į periferiją?
Benas: Dirbome biurokratinius darbus valstybės tarnyboje. Taip, tai rimti darbai, tačiau valstybės tarnyboje gali dirbti mėnesį laiko ir nepamatysi apčiuopiamo rezultato, o čia rezultatą matai kasdien. Diena praėjo ir matai, kad oranžinės sienos tapo baltos, kad kitą dieną stovi baldai, o trečią ant durų kabo iškaba. Tai labai motyvuoja ir to Vilniaus nėra gaila, nes jis pasiekiamas ranka.
Vaiga: Tikrai nejaučiu, kad beprotiškai norėčiau grįžti į Vilnių, kaip pavargau ir panašiai. Abu dirbome pagal specialybes, bet darbas visiškai „nevežė“. Pagalvojome, kad praradimo tikrai nebus. Metėme darbus Vilniuje ir pradėjome dirbti čia.
Iššūkiai ir džiaugsmai
Vaiga: Viskas yra persipynę. Tuo pačiu metu tau sunku, bet ir malonu. Nelengva visą dieną kiaurą savaitę stovėti ant kojų. Galbūt sunku kartais vakare, kai žinai, jog reikės keltis anksti ryte ir negreitai turėsi laisvą akimirką. Kitą dieną atsikeli pailsėjęs ir viskas vėl puiku, esi kupinas entuziazmo. Tiesa, man nepatinka finansai, todėl juos dažniausiai leidžiu tvarkyti Benui (juokiasi).
Benas: Sunkiausia galbūt fizinis darbas, nes mes esame viskas nuo įmonės vadovo iki vadybininko, nuo valytojo iki buhalterio, nuo kavos gamintojų iki indų plovėjų. Mes dviese darome viską. Kasdien dirbame po 14-15 valandų. Bet kai tai yra sava, viskas atrodo lengviau. Fizinį sunkumą atperka džiaugsmas, jog padarėme tai, ko norėjome. Mums atėję žmonės kartais sako, kad tai buvo jų idėja ir štai mes juos aplenkėme.
„Kavamanijos“ išskirtinumas
Lietuvoje nestinga įvairiausių kavos barų. Kuo „Kavamanija“ ypatinga visos Lietuvos mastu?
Benas: Stengiamės sukurti kitokią aplinką, interjerą, čia rasite 50% detalių, kurios darytos mūsų pačių rankomis. Matydami Kėdainių poreikį turėti jaukią, šviesą susitikimo vietą, mes stengiamės, kad ši aplinka pritrauktų studentus, vaikus, šeimas ir senjorus. „Kavamanija“ yra universali. Tas šviesumas, kurio Kėdainiuose trūksta, žmones traukia.
Vaiga: Mes taip pat inicijuojame įvairias akcijas. Viena jų - Europoje gerai žinoma paliktos kavos akcija, kai žmonės gali nupirkti puodelį kavos visiškai nepažįstamam senoliui ar sunkiau besiverčiančiam žmogui. Antroji - padovanok kavą draugui. Atėjęs žmogus mums užrašo savo draugo kontaktą, nuperka kavą ir tas žmogus gauna žinutę, kad jam yra dovanojamas puodelis kavos „Kavamanijoje“. Per pirmą dieną tokių puodelių kavos susikaupė virš 30.
Atsiliepimai ir lankytojai
Kėdainiai nedidelis miestas. Ar sulaukiate daug lankytojų?
Benas: Dažniausiai girdime sakant, kad to Kėdainiams reikėjo seniai, to labai trūko, kol kas, ačiū Dievui, nė vieno blogo nusiskundimo apie kokybę, skonį, jaukumą, aplinką, aptarnavimą.
Vaiga: Ateina tikrai labai daug žmonių. Man daugiau pasako ne tiesioginis pagyrimas, o tai, kaip tie žmonės bendrauja. Visi mandagūs, pasisveikina, neklausti, ar kava buvo skani, pasako ačiū už labai skanią kavą. Kartais žmonės ateina ir pradeda šokinėti sakydami „Dieve, kaip čia gražu!“. Matai, kada žmogus tau ką nors sako apsimesdamas, o kada nuoširdžiai reiškia emociją. Ir smagiausia, kai žmogus, pažadėjęs grįžti, tikrai grįžta ne kartą ir ne du. O kartais būna ir taip, kad žmogus ateina ir sako: „Man liepė iš čia neišeiti tol, kol neparagausiu kokosinės kavos“.
Ateities planai
Kokie jūsų ateities planai?
Benas: Norėtume, tačiau kol kas anksti svarstyti.
Ar nebuvo minčių viską mesti?
Benas: Tikrai ne. Kai vyko įsikūrimo procesas, buvo tamsesnių momentų, kai biurokratija suvalgė daug mūsų laiko, o laikas mums buvo pinigai, nes galėjome dirbti tik savaitgaliais, mat dar turėjome darbus Vilniuje. Buvo mintis: „Kam stengiamės, jei iš mūsų valstybė juokiasi“.
Atidarymo šventę surengėte kovo 11-ąją. Pasirinkote labai simbolišką datą.
Benas: Specialiai nelaukėme, bet džiaugiamės, kad pasitaikė būtent ši data. Nuo jaunų dienų abu esame pilietiški, šiai šventei išlikę daug sentimentų.
Metas keistam ir nerimtam klausimui.
Benas: Pradžioje buvo juokinga, kai skaičiavome kiekius, kiek kėdainiečiai išgers kavos, pieno ir panašiai, bet tie kiekiai buvo viršyti kokius tris kartus. Vieną dieną nutiko taip, kad tiekėjai vietoje atvykimo ryte, galėjo atvažiuoti vakare ir aš kas valandą laksčiau į parduotuvę. Vos atveždavau produktus, jie dingdavo akimirksniu. Mes atsidarėme penktadienį ir man buvo atvežtas mėnesio kavos kiekis, sekmadienį per pietus pastebėjome, kad jau baigėsi kava.
Vaiga: Sunku pasakyti, nes kasdien atrandi kokį nors naują žmogų. Tu su juo kalbi, domiesi, pasikeiti idėjomis, atrandi kažką bendro ir jau vien tai yra įdomu. Buvo juokinga, kai kažkurį vakarą su draugėmis norėjome susitikti ir išgerti kavos. Kilo klausimas, o kur einame?
Sėkmės paslaptis
Kokia yra sėkmingo verslo paslaptis?
Benas: Reikia nebijoti ir tikėti. Apie savo idėją stengėmės niekam neprasitarti, nes yra labai daug skeptikų. Kai pradėjome veikti, teko pasakyti, kodėl ir ką darai.
Vaiga: Svarbiausia nebijoti ir daryti tai, ko nori.
Benas: Reikalauti iš mūsų tiek, kad kasdien būtume priversti stengtis vis labiau. Jei žmogus neras nieko tinkamo meniu lentoje, jis gali pasakyti savo norą, reikalavimą, prašymą ir pasistengsime, kad galbūt net kitą dieną jis tokį skonį ar derinį pas mus jau rastų.
Vaiga: Būti nuoširdiems, nes tai, kaip aš dirbu, ką aš darau, darau nuoširdžiai ir man tai yra svarbu. Tai yra ne dėl 2 papildomų eurų, o dėl to, kad man malonu. Tokioje aplinkoje gimsta naujos idėjos ir pažintys.