Originaliai norėjau rašyti apie kokoso aliejų, bet dabar rašyti apie kokoso aliejų yra labai nedėkingas dalykas, nes apie jį rašo visa populiarioji medija. Jeigu pasiskaitytumėte, pamatytumėte, kad kokoso aliejus tinka viskam ir gydo nuo visų ligų… Tokie teiginiai turėtų sukelti jūsų abejones.
Kas yra Kokosas?
Kai kurie žmonės kokosą vadina Šveicarišku peiliuku iš augalų karalystės. Kokosas gali pasiūlyti: kaloringo maisto, geriamo vandens, pluošto virvėms pinti ir apvalkalą, kurį galima paversti anglimi, o jeigu viso to nereikia, kokosas gali tarnauti kaip plaukiojimo įtaisas. Sanskritte kokosas vadinamas kalpa vriksha, kas reiškia medis, kuris duoda viską ko reikia gyvenimui. Kokoso pavadinimas kilo iš ispaniško/portugališko žodžio coco, kuris galėtų būti interpretuojamas kaip veidas arba kaukolė, dėl to kad kokoso vaisius turi tris taškus, kurie primena veidą.
Šiam vaisiui identifikuoti rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą panaudojamas coco pavadinimas 1555 metais. 1755 metais Samuel Johnson išleistame „Dictionary of the English Language“ žodyne vaisiaus pavadinimas buvo įrašytas kaip cocoanut.
Kokosų Skirstymas
Kokosai gali būti skirstomi į daugybę kategorijų pagal įvairius kriterijus. Kokoso palmės yra skirstomos į nykštukines ir aukštasias.
- Nykštukinės palmės: gali užaugti nuo 5 iki 20 metrų. Jų gyvenimo trukmė yra 40-50 metų, vaisius pradeda duoti antrais metais. Nykštukinės palmės yra savidulkės. Per metus viena palmė gali vidutiniškai užauginti apie 720 vaisių.
- Aukštosios palmės: gali užaugti nuo 20 iki 30 metrų aukščio, tokį aukšti pasiekti palmei gali prireikti iki 20 metų. Jų gyvenimo trukmė yra 80-100 metų, vaisius pradeda duoti šeštais - aštuntais metais. Per metus toks medis vidutiniškai gali užauginti apie 80 vaisių.
Kokosai gali būti skirstomi pagal vaisiaus spalvą: geltonas, oranžinis, bronzinis, raudonas, žalias. Taip pat pagal originalią kilmę: Ramiojo ar Indijos vandenyno zonos. Kokosai taip pat gali būti skirstomi pagal skonį, vaisiaus dydį arba panaudojimo tikslą.
Kokosų Auginimo Sąlygos
Kokosai yra išrankūs oro sąlygoms. Jie klesti smėlinguose dirvožemiuose ir gali pakelti didelį rūgštingumą. Kokosai teikia pirmenybę vietovėms, kuriose gausu saulės spindulių (vidutinė metinė temperatūra yra virš 24C) ir padori dozė kritulių (1,500-2,500 mm per metus). Jiems taip pat reikalinga aukšta drėgmė. Kokosai sunkiai perneša šalnas. Viena naktis prie -4C, jiems gali reikšti mirtį.
Kokoso Istorija
Manoma, kad kultivuoti kokosą buvo pradėta dviejuose regionuose panašiu metu. Ramiojo vandenyno regioną sudaro Filipinai, Malaizija, Indonezija ir galbūt žemyne (Vietnamas, Tailandas). Indijos vandenyno regioną sudaro Šri lanka, Maldyvai ir Indijos pakraščiai. Portugalai kokosą iš Indijos atvežė į Karibus bei Braziliją pakeliui sustodami vakarų Afrikos pakrantėse. Tuo tarpu ispanai kokosą atvežė į Meksiką iš Filipinų.
Tačiau mokslininkams labiausiai įdomus yra Madagaskaras bei Komorų salos, nes tose vietose kokosas turi unikalų genų miksą sudarytą iš Ramiojo bei Indijos vandenynų zonų. Mokslininkai mano, jog pirmieji į Madagaskarą kokosą atvežė austroneziečiai prieš pora tūkstančių metų, o jau gerokai vėliau Madagaskare taip pat sustojo ir portugalai su savo kokoso kroviniu.
Kalbant apie austroneziečius, mokslininkai taip pat mano, kad jie galėjo atvežti Ramiojo vandenyno kokosą į Pietų Ameriką (Peru, Kolumbija). Pirmieji kokoso paminėjimai gali būti rasti indų istoriniuose/religiniuose darbuose Mahabharata (3000 prieš mūsų erą), Ramayana, Puranas ir Jatakos budistų pasakojimuose.
Kokosas taip pat minimas ajurvedose ir žemės ūkio traktuose, istorinės ataskaitose, kelionių žurnaluose, sanskrito darbuose bei Mahawamsa (2000-1000 prieš mūsų erą) - istorinėje Šri Lankos kronikoje. Kokosas yra minėtas jūreivio Sinbado kelionės istorijoje - Tūkstantis ir viena naktis.
Pirmieji prekiauti kokosų už originalių auginimo vietų greičiausiai pradėjo arabų pirkliai, jie prekiavo šiaurės-rytų Afrikos teritorijoje (dabar Egiptas, Sudanas, Etiopija, Kenija). Arabų pirkliai taip pat prekiavo ir Europoje, tačiau europiečius pasiekė, ne kokoso vaisiai, bet produktai iš jų: puodai, taurės, papuošalai. Daiktų iš kokoso turėjo tik patys turtingiausiai ir karališkos šeimos nariai, kurie greičiausiai nežinojo daikto kilmės istorijos.
1280 metais keliautojas Marco Polo greičiausiai buvo pirmasis europietis pamatęs kokosą. Vaisių jis pavadino nux indica, šis pavadinimas kilęs iš arabų kalbos ir išvertus reiškia „riešutas iš Indijos“.
1499 metais keliautojas Vasco da Gama pirmą kartą pamatė kokosą netoli Maldini (Kenija, Afrika). 1553 metais pirmasis cukraus fabrikas buvo pastatytas Bahijos regione (Brazilija) gaminti cukrų iš kokoso palmių.
1642 metais Filipinų generalinis gubernatorius H. de Corcuera kiekvienam vietiniam gyventojui liepė pasodinti po 200 kokoso palmių, siekdamas patenkinti pirklių atplaukiančių laivais poreikius.
1740 metais Ceilono (dabar Šri Lanka) gubernatorius van Imhoff iš Nyderlandų liepė salos pakrantes apsodinti kokoso palmėmis. 1743 metais Amsterdame (Nyderlandai) atsidarė prieskonių parduotuvė Jacob Hooy & Co., kuri veikė dar 200 metų. Tarp kitų prieskonių čia buvo galima įsigyti ir kokoso.
1768 metais Ispanijos karališkas įsakymas liepė kiekvienam suaugusiam Filipinų gyventojui apsodinti bent po ~18 kv.m. ploto kokoso palmėmis. 1819 metais East India Company atidarė savo bazę/ofisą Singapūre (Malaizija) ir pradėjo čia sodinti kokoso palmes.
1829 metais lapkričio 2 dieną John Soames muilo gamintojas iš Spitalfields, Middlesex (dabar Londonas, Anglija) gavo patentą kokoso aliejui gaminti. 1831 metais Ceilone (dabar Šri Lanka) pirmą kartą buvo pademonstruotas Anglijoje pagamintas muilas iš kokoso aliejaus.
1844 metais Ceilone (dabar Šri Lanka) buvo įkurtos pirmos komercinės kokoso palmių plantacijos. 1848 metais Vengrijos politikas Görgey viešėdamas Prahoje (Čekija) atliko eksperimentus su kokosu ir atrado/pirmą kartą išskyrė lauro rūgštį.
1878 metais vasario mėnesį ispanų laivas Provedentia paliko Trinidadą pakrautas kokoso riešutais. Jo kelionės tikslas buvo Ispanija, tačiau ties Floridos krantais jį užklupo didžiulė audra, kuri sudaužė laivą. Dabar ta vieta vadinama Palm Beach. 1895 metais Franklin Baker, miltų gamintojas iš Filadelfijos kaip užmokesti už skolas iš Kubos verslininko gavo kokoso krovinį.
Iš pradžių bandė parduoti visą krovinį iš karto, tačiau nesulaukęs susidomėjimo, jis riešutus susmulkino bei išdžiovino. Apdirbtas produktas sulaukė didelio susidomėjimo iš konditerių. 1896 metais atidarytas Sueco kanalas, kuris pagreitino keliones iš Indijos vandenyno į Europą, nes nebereikėjo plaukti aplink Afriką.
1898 metais kokoso palmės pradėtos sodinti Prancūzų Polinezijoje. Tais pačiais metais pasibaigus Amerikos - Ispanijos karui, Filipinai atiteko JAV, tai reiškė, jog nuo šiol didžiausias kokoso produktų importuotoju į JAV tapo Filipinai.
1899 metais kokoso plantacijos įkurtos Rytų Afrikoje. 1905 metais Johann Schicht iš Ringelshain, Bohemia (Čekija), kurio šeima gamino muilą nuo 1848 metų, pradėjo gaminti kokoso aliejų skirtą maisto gamybai.
1908 metais Kubos kokoso palmes užpuolė mirtino pageltimo liga, tai sustiprino Filipinų kaip kokoso produktų gamintojo poziciją. 1915 metais Afrikoje pradėjo trūkti kuro automobiliams. Dr. Schultze iš Morogoro (Tanzanija, Afrika) pagamino pirmą biokurą iš kokoso.
Kokoso Gyvenimo Ciklas
- Kai kokosas yra nesubrendęs, vidiniame apvalkale esantis skystis yra saldus, gaivus. Apvalkale gali būti iki litro sulčių. Kadangi skystis yra uždarytas į savo higieninę talpyklą, jį galima naudoti kaip sterilaus vandens pakaitalą medicininiais tikslais. Tas skystis dažnai naudojamas dehidratacijai ir skrandžio sudirgimui gydyti. Antrojo pasaulinio karo metu nesubrendusio kokoso skystis buvo naudojamas kaip druskos lašelinės pakaitalas, išgelbėjęs daugelio kareivių, dislokuotų Ramiajame vandenyne, gyvybes.
- Kai kokosas pradeda bręsti, vidinis lukštas pradeda formuoti ploną baltą minkštimo sluoksnį. Šiame etape minkštimas yra minkšto virto kiaušinio konsistencijos ir gali būti valgoma šaukštu.
- Jei kokosas lieka ant medžio, tai toliau bręsta. Vidinis minkštimas sutirštėja ir sukietėja, o skystis virsta beskoniu vandeniu. Šviežią minkštimą galima susmulkinti ir naudoti gaminant maistą arba džiovinti, norint gauti koprą (apie ją šiek tiek vėliau).
- Jei kokosas visiškai subręsta ir nukrenta ant žemės, jis gali sudygti tinkamomis sąlygomis. Dygstant, vidiniame apvalkale išsivysto baltas, purus, saldus rutulys, vadinamas „obuoliu“, absorbuojantis tiek skystį, tiek mikštimą. Obuolius galima valgyti, ir jis laikomas saldžiu delikatesu.
Kokoso Naudojimas
Kokoso palmė gali būti naudota daugybei dalykų. Kokoso palmės lapai gali būti naudojami gaminti žaislus mažiems vaikams, piniginėms, skrybėlėms, šluotoms, namų stogams arba maišeliams maistui gaminti kaip pavyzdžiui kepti žuvį, virti ryžius ar delikatesus. Pati palmė gali būti naudojama kaip medis praktiškai visur kur yra naudojamas medis. O palmės šaknys naudojamos gaminti dažus, gėrimus bei vaistus.
Be visiems gerai žinomų kokoso vaisų, taip pat valgyti galima palmės šerdį bei nesubrendusius palmės žiedus. Tačiau viena iš populiariausių panaudų yra kokoso vanduo, kuris yra gaunamas iš nesubrendusių kokoso vaisių.
Trečdalį kokoso riešuto sudaro plaukuotos luobelės, kurias išmirkius sūriame vandenyje kol tampa pakankamai minkštos, gamina virvė pasižyminti ypatingai dideliu patvarumu. Kokoso lukštas gali būti panaudotas kaip dubuo ar puodelis. Jis taip pat gali būti išpjaustytas į šauktus, šakutes ar adatas.
Didžiausi Kokoso Produktų Gamintojai (2018 m.)
Didžiausi kokoso produktų gamintojai 2018 metų duomenimis yra:
| Šalis | Produkcijos kiekis (mln. tonų) |
|---|---|
| Indonezija | 18.6 |
| Filipinai | 14.7 |
| Indija | 11.7 |
| Šri Lanka | 2.6 |
Ilgą laiką Filipinai pirmavo, tačiau 2010 metai turėjo užleisti savo pirmą vietą naujam lyderiui.
Macapuno
Jeigu sakyti paprastai žodžiais, tai macapuno vadinamas kokosas, kurio branda yra sutrikusi. Iš išorės sveikas kokosas ir macapuno atrodo identiškai ir vienintelis būdas atskirti yra atidaryti kokosą. Viduje, vietoj balto minkštimo ir sulčių, randama permatoma želė konsistencijos masė. Originaliai tokie vaisai pasitaikydavo tik 0.15%, todėl labai greitai tapo prabangos preke ir mokslininkų susidomėjimu, kaip tokių užauginti daugiau.
Pirmą kartą mokslinėje literatūroje macapuno paminėtas 1931 metais amerikiečių botaniko Edwin Copeland. 1960 metais filipinų augalų fiziologė Emerita V. De Guzman sukūrė metodą leidžiantį garantuoti, jog bent 75% ant palmės užaugusių vaisių bus macapuno. Savaime suprantama, metodologija nuo to laiko buvo tobulinama. Dabar macapuno nėra retas vaisius, tačiau vis tiek išlaikė prabangos simbolio statusą.
Kopra
Kopra - džiovinti kokoso vaisių branduoliai (Malajiečių kalba kopra reiškia 'džiovintas kokosas') . Ji gaminama iš sunokusių perskeltų vaisių išėmus minkštimą ir jį džiovinant saulėje arba krosnyse. Kopra naudojama maistui, iš jos sutarkavus gaunamos kokosų drožlės, spaudžiamas kokosų aliejus, išspaudos šeriamos galvijams.
Kopra turi savybę savaime užsidegti, todėl ją draudžiama transportuoti lėktuvais. Netinkamai išdžiovinta kopra turi polinkį greitai pasidengti pelėsiu, kurie gamina aflatoksinus. Aflatoksinai yra vieni iš pavojingiausių natūraliai atsirandančių kancerogenų ypač veikiančių skrandį ir kepenis. Užkrėsta kopra pašerus gyvūnus, aflatoksinai gali patekti į mėsą bei pieną.
Kokoso Vanduo
Kokoso vanduo gaunamas iš kokoso pirmame jo augimo etape (žiūrėti kokoso augimo ciklas aukščiau). Žali kokoso riešutai nuskinami ir iš jų išspaudžiamas permatomas skystis. Jeigu kokosas būtų paliktas augti, tas permatomas skysti taptu baltu minkštimų, kurį esate įpratę matyti. Čia turbūt reiktų pastebėti, jog, jeigu jūs nepasiėmėte mečetės ir nenusiskynėte šviežio kokoso, tai ką geriate, greičiausiai nėra tas pats kokosų vanduo, kurį geria filipiniečiai.
Jeigu jūs perkate kokoso vandenį parduotuvėje, tai reiškia, kad jis yra pasterizuotas. Pasterizacija yra toks procesas, kurio metu panaikinamos visos kenksmingos bakterijos. Tačiau gamintojai prideda papildomų cheminių medžiagų, kad gėrimas ilgiau stovėtų. Gamintojai gali pridėti papildomų vitaminų ar kitų naudingų medžiagų, tačiau dažniausiai jie prideda cukraus.
Kokoso Vanduo vs. Kokoso Pienas
Stiklinė kokoso pieno turi 500 kalorijų, tuo tarpu kokoso vanduo tik 45. Kokoso vanduo turi daug kalio, magnio, mangano, todėl per didelis jo vartojimas gali sukelti hiperkalemija, inkstų nepakankamumą ar širdies aritmiją.
Iš kokosų vandens gaminamas kokosų actas.
Kokoso Pienas
Kokoso pienas gaminamas iš balto kokoso minkštimo. Minkštimas yra sutarkuojamas, užpilamas nedideliu kiekių vandens ir tuomet spaudžiamas. Spaudimo rezultatas duoda du produktus: kokosų kremą 20-50% riebumo ir kokosų pieną 5-20% riebumo. Vandens kiekis spaudimo procese priklauso nuo kokio riebumo rezultato tikimasi, daugiau vandens - mažesnis riebumas.
Išspaustas kokoso pienas turi būti sunaudotas tuoj pat, nes palikus stovėti 30C laipsnių kambario temperatūroje per keletą valandų jis sugenda. Prieš patekdamas į prekybos centrus kokoso pienas pasterizuojamas verdant du kartus 70C temperatūroje. Kokoso kremas gali būti paverstas kokoso milteliais. Kokoso pienas gali būti naudojamas kokoso sūrio ir kokoso varškės gamyboje. Kokoso pieno gavimas taip pat yra pirmas žingsnis kokoso aliejaus gavimo šlapio malimo metode apie kurį kalbėsime toliau.
Kaip Gaminamas Kokoso Aliejus?
Norėčiau pradėti nuo to, jog kokosų aliejų galima pasigaminti namų sąlygomis. Aš recepto nepateiksiu, bet jeigu jums įdomu, receptų pilnas internetas. Yra daug būdų kaip išgauti kokosų aliejų ir kiekvienas gamintojas teigia, kad jo būdas yra geriausias, nes išlaiko daugiausiai „vertingų medžiagų“, kad ir ką tai reikštų.
Yra du populiariausi būdai gauti nerafinuotą (virgin) kokosų aliejų:
- Sauso spaudimo metodas. Šiame metode naudojama kopra, kuri yra spaudžiama arba tirpinama naudojant specialius tirpiklius. Išspaustas aliejus yra filtruojamas ir gali būti šildomas.
- Šlapio malimo metodas. Šiuo metodu paimamas kokoso minkštimas ir iš jo išspaudžiamas kokosų pienas. Toliau kokosų pienas yra apdorojamas vienu iš keturių būdų: virimu, fermentavimu, šaldymu arba mechaniniu centrifugavimu.
Fermentacijos būdų apdorojant kokosų pieną, jis yra paliekamas stovėti tam t...
Kokoso Aliejaus Sudėtis ir Savybės
Kokoso aliejų sudaro iki 86 proc. sočiųjų riebalų rūgščių, 6 proc. nesočiųjų riebalų rūgščių ir 1,4 proc. polinesočiųjų riebalų rūgščių. Kokoso aliejus sudarytas iš 48 proc. lauro rūgšties, 17 proc. miristino rūgšties, 8 proc. palmitino rūgšties, 2 proc. stearino rūgšties.
Kokoso aliejuje vyraujanti lauro rūgštis turi teigiamą poveikį didelio tankio lipoproteinų (DTL) arba „gerojo“ cholesterolio koncentracijai. Tad nors bendrojo cholesterolio rodiklis padidėja, tačiau santykis pagerėja. Miristino ir palmitino rūgštys neturi tokio teigiamo poveikio.
Yra įrodymų, kad riebalai, turintys daug lauro rūgšties (kaip kokoso aliejus) daro geresnį poveikį kraujo cholesterolio koncentracijai - didina „gerojo“ (DTL) cholesterolio koncentraciją, mažėja trigliceridų kiekis, taip pat kokoso aliejus siejamas su mažesnė insulino koncentracija kraujyje.
Visgi, kokoso aliejaus, turtingo sočiosiomis lauro rūgštimis, teigiamas poveikis dar nėra pilnai aiškus. Negalima ignoruoti fakto, kad tose pasaulio šalyse, kur kokosai ir kokoso aliejus yra naudojamas, lėtinių uždegiminių ligų susirgimo dažnumas yra žemas.
Tačiau teisingiausia būtų teigti, kad kokoso aliejaus naudingas yra tuomet, kai šio vaisiaus produktai naudojami su kitais, neapdorotais, neperdirbtais, turinčiais daug skaidulų maisto produktais. Kai dietoje vyrauja labiau apdorotas maistas (taip vadinama „Vakarų mityba“ - turtinga miltiniais produktais, cukrumi, riebiais gyvūninės kilmės produktais), susirgimų dažnis lėtinėmis ligomis kyla, nors kartu vartojamas ir kokosų aliejus.
Verta paminėti, kad sočiosios riebalų rūgštys, sudarančios kokosą, ypatingai lauro rūgštys, turi antibakterinių savybių. Pirmojo spaudimo kokosų aliejuje gausu fitochemikalų, ypatingai fenolio rūgšties, kuri turi stiprų antioksidacinį poveikį, t.y. aktyviai kovoja su laisvaisiais radikalais, susidarančiais mūsų organizme dėl aplinkos užterštumo, netinkamos mitybos, tabako ar alkoholio, streso.
Kita svarbi kokosų aliejaus savybė yra jo stabilumas - jį sudarančios sočiosios riebalų rūgštys, nėra lengvai oksiduojamos ar kitaip pažeidžiamos. Taip pat, šis vaisius laikomas aukštos koncentracijos augalinės kilmės produktu, kuriame gausu maistinių skaidulų, vitamino E.
Kaip Teisingai Vartoti Kokoso Aliejų?
Tačiau į kokoso aliejų reikėtų žiūrėti atsargiau, kaip ir į kitus aukštos riebalų koncentracijos produktus. Vartodami jį, būkite tikri, kad vartojate ekologišką, pirmojo, šalto spaudimo, nerafinuotą, nedezodoruotą ir nebalintą kokosų aliejų. Kepimui patariama vartoti tik specialų, maisto gamybai tinkantį kokoso aliejų. Rafinuoto kokoso aliejaus degimo temperatūra yra 232°C, kai tuo tarpu nerafinuoto - 177°C.
Galima ir rekomenduojama naudoti kokosų aliejų ruošiant specialias progines vaišes, tačiau nebūkite priklausomi nuo šio aliejaus.
Kaip Laikyti Aliejų?
Visi aliejai turi būti saugomi šaldytuve, tamsioje vietoje, išskyrus kietuosius aliejus. Kietųjų riebalų (aliejų) nepatariu laikyti šaldytuve, nes sustingsta ir pasidaro labai tiršti, todėl nepatogu juos vartoti. Palaikyti 1-2 valandas kambario temperatūroje, jie vėl įgauna įprastą konsistenciją.
Negalima gaminti maisto su aliejumi, kurio galiojimo terminas pasibaigęs. Jame gali būti daug peroksidų, kurie skatina laisvųjų radikalų susidarymą mūsų organizme.
Augalinius aliejus geriausia laikyti tamsiuose buteliuose, sandariai uždarytus ir vėsioje vietoje. Todėl aliejaus butelio nestatykite ant palangės ir nelaikykite vietoje, apšviestoje tiesioginiais saulės spinduliais. Aliejui kenkia ultravioletiniai spinduliai, deguonis ir šiluma, nuo ko jis greitai sugenda ir apkarsta. Nekaupkite per didelių aliejaus atsargų, turėkite tik tiek, kiek sunaudosite per pusę metų.