Italijos sostinė Roma turi stebuklingą galią nustebinti ir sužavėti kiekvieną keliautoją. Ji kupina nepakartojamo šarmo, įdomių lankytinų objektų ir išskirtinių malonumų.

Kaip Pasirinkti Geriausią Piceriją Romoje?

Romos virtuvė garsėja savo picomis. Picų tėvynėje Neapolyje - 2,5 tūkstančio picerijų, o Romoje - maždaug 3 tūkstančiai. Aritmetika tokia: tūkstančiui Romos gyventojų tenka viena picerija. Į Romą atvykęs savaitgalio turistas nieko nežino, bet nori geros picos ir renkasi vieną iš trijų tūkstančių. Kaip pasirinkti teisingai?

Pagrindinės Taisyklės Renkantis Piceriją

1. Ieškoti toliau nuo centro. Veikia ir pati pirmoji taisyklė: labai gerų picerijų turistų numindytame centre nebūna. Nes galioja įdomus prakeikimas: visos keturios Romos superpicerijos įsikūrusios ne prie Koliziejaus, ne prie šv. Ar tai reiškia, kad centre nėra gerų, dėmesio vertų picerijų? Pasitaiko. Tarkime, „Li Rioni“ netoli Koliziejaus arba „Dar Poeta“ Trasteverės rajone, netoli Tibro. Tačiau patys suprantate: milžiniška užsienio turistų masė picai yra kenksminga. Rasite neblogą picą, bet ne šedevrą.
2. Užsisakyti iš anksto! Netgi tuo atveju, jeigu vakarienė planuojama savaitės pradžioje. Superpicerijose kasdien lankosi superskaičius garbintojų.
3. Pietų nebus! Taip, nes geros picerijos atsidaro tik vakare, dažniausiai - aštuntą valandą. Pačios geriausios nedirba sekmadienį arba šeštadienį. Todėl savininkas savaitgalį spjauna į didelius arba labai didelius pinigus ir gesina krosnį. Tuo jis skiriasi nuo turistams skirtų picerijų savininkų - jos dirba nuo ryto be sustojimo. Jeigu matote vienuoliktą ryte arba ketvirtą po pietų picą valgantį subjektą, galite drąsiai į jį kreiptis angliškai, vokiškai arba rusiškai.
4. Pasirinkti pamainą. Pačios geriausios ir įžymiausios picerijos dirba kino teatro principu. Pirmas seansas - nuo aštuonių, antras - nuo pusės dešimtos arba dešimtos ir iki dvyliktos. Nereikėtų daryti klaidų: jeigu užsisakėte aštuntai vakaro, bet ateisite devintą, picas teks kimšti skubos tvarka. Nes pusę dešimtos ateis padavėja, pasiūlys susimokėti ir parodys duris.
5. Galioja taisyklė su retomis išimtimis: kuo prabangesnis interjeras, tuo prastesnė pica. Ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, viena garsiausių sostinės picerijų „Tonda“ bus šiek tiek panašesnė į tai, ką matome Lietuvoje. O, tarkime, superpicerija „Sforno“ - valgykla. Pakliūti į ją reikia šiek tiek laimės arba daug kantrybės.
6. Išsirinkite vieną iš dviejų picos tipų. Pirmoji tipologija: labai plonas, traškus, lengvas pagrindas, žemi kraštai. Panašu į focaccia. Romos pica kilusi iš pinsa alla romana, ji iš tiesų primena traškų paplotėlį. Neapolietiška yra kitokia: aukšti, purūs kraštai, minkšta, „mėsinga“, soti. Geriausias jos variantas „Margherita con mozzarella di bufala campana“ - margarita su buivolių pieno mocarela.
7. Teisingi užkandžiai. Mūsiškėse picerijose yra visko, išskyrus tikrą picą: spagečių, mėsos kepsnių, kugelio. Tiesa, laukdami picos žmonės valgo užkandžius - fritti - tešloje užkeptus cukinijų žiedus, menkės gabaliukus, įvairias sezono daržoves. Taip pat valgo olive ascolane - mėsa farširuotas Askolio alyvuoges ir sicilietiškus arancini - ryžių „kotletus“ su įvairiais įdarais. Kaip ir reikalauja septintoji taisyklė su užkandžiais nutarėme nejuokauti. Užsisakėme olive ascolane - malta mėsa įdarytų Askolio alyvuogių (4,5 euro - šešios) ir vieną cukinijos žiedą (2,5 euro).
8. Nereikalauti gudrių ir brangių gėrimų. Pica yra liaudiškas maistas, liaudiški turėtų būti ir gėrimai. Prie jo netinka „Franciacorta“ burbuliukai arba Toskanos „Brunello di Montalcino“. Nors, tarkime, vietinis baltas „Frascati“ arba lengvi, someljė iškeikti „trebbiano“ visai tiktų. Absoliuti dauguma prie picų derina alų.
9. Specialios picos. Jos visada brangesnės už klasikines. Tai unikalūs picerijos ideologiją aiškinantys picologijos kūriniai. Norite pavyzdžio? Ji komponuojama su: lardo nero reatino, mele e cipolla (it. Juodieji Rieti lašinukai, obuoliai, svogūnai). Arba: pica, kurios pavadinimas Fumo verde - žaliasis dūmas. Ji kepama su: romėniškomis cukinijomis, Dobbiaco speko kumpiu ir rūkytu provola sūriu.
10. Teisinga kaina. Tam, kad ją suvoktum, reikia imtis „Margaritos“ testo. Vidutinio lygio picerijoje ji kainuos 5 - 7 eurus. Jeigu picerija nesusidoroja su „margarita“ - geriau negaišti laiko ir nešvaistyti pinigų. Reitinguotoje superpicerijoje „margarita“ su buivolių pieno mocarela gali kainuoti 8 - 9 eurus.

Apžvalga: Picerija "Sforno"

Picerija „Sforno“ keletą metų iš eilės gauna tris skilteles - aukščiausiąjį picerijų įvertinimą. Geriausios picerijos titulą jai suteikė autoritetingiausias picerijų gidas „Pizzerie d‘Italia 2016“ (it.

„Sforno“ yra pietvakariniame Romos kampe, ties itališkuoju holivudu - kino studija „Cinecitta“. Patogiausiai būtų į ją važiuoti metro, nes stotelė „Subaugusta“ - netoli.

Staliuką „Sforno“ užsisakome savaitės pradžioje. Atvykome pavėlavę - pusę devintos. Pirmoji pamaina buvo jau įsivažiavusi, ir picerijoje nebuvo nė vienos laisvos vietos!

Per vakarą „Sforno“ iškepa 200 - 250 picų. Dirba tik vakarais, o sekmadienį poilsiauja.

Picos "Sforno"

„Sforno“ kepa neapolietiško tipo picas aukštais bortais, kuriuos picų specialistai vadina cornicione. Ji siekia 480 laipsnių, pica kepama labai trumpai ir ant stalo keliauja šiek tiek apanglėjusiais krašteliais. Visos picos ant stalo atsidūrė praėjus maždaug po ketvirčio valandos nuo užsakymo.

• Margherita con la mozzarella di bufala campana buvo tobula. Pomidorų pasta ir mocarela aukštoje temperatūroje susimaišo į žavingą saldžiarūgštę kreminę emulsiją. Tai geriausia margarita, kurią teko valgyti Romoje.
• Prosciutto funghi: labai klasikinis variantas, bet retai gerai padaromas, nes darytojas paprastai taupo geram kumpiui, šviežiems pievagrybiams, traškiai rukolai. Čia visos sudėtinės dalys buvo šviežutėlės, o kumpis - ne iš celofano pakuotės, o tik ką supjaustytas.
• Siciliana: irgi klasika. Jos skonis priklauso nuo produktų kokybės: ančiuviai geriausi būtent sicilietiški, kapariai turi būti iš Pantelerijos, juodosios alyvuogės - saldokos. Turi būti intensyvus Sicilijos aromatas, ir jis buvo.
• Diavola. Prastų picų kepėjai šį variantą supaprastina patiekdami su, atseit, pikantiška, o iš tikrųjų riebia dešra salame. Išeina nei šis nei tas - nuo riebalų sutižusi margarita.
• Cacio e pepe. Tai specialioji pica, skirta skonio žinovams ir kitokio skonio ieškotojams. Atsistojau prie krosnies ir stebėjau, kaip ją daro. Ir nepralošiau, nes tai - unikalus procesas. Suminkytą pagrindą kepėjas apkrovė ledo gabaliukais. Dalis ledo žaibiškai išgaravo, kita dalis susigėrė į pagrindą. Ant iškeptos, drėgnos picos - jokių sudedamųjų dalių, išskyrus vieną - tarkuotą avies pieno pecorino romano. Tai atsakymas į klausimą, kodėl ši pica brangi: pekorinas kainuoja brangiau už parmezaną, o jo čia buvo du - trys šimtai gramų.

Visos šios picos buvo puikios dėl tobulo pagrindo. Labai aukšta, ekstremali krosnies temperatūra idealiai karamelizuoja ingredientus ir tešlą į vientisą sluoksnį.

Žymiai mažiau mums patiko šios picerijos gėrimų korta. Tikriau tariant, ji - puiki, bet be proto brangi. Taurė vyno 4 - 5 eurai? Nieko tokio. Bet prie picos Cacio e pepe - sūrokos ir aitrios reikia ąsotėlio paprasto, gaivaus Fraskačio kalvų baltojo. Tokie paprastumai „Sforno“ nenumatyti. Užtat 200 gramų alaus bokalėlis - 3 eurai. „Didelis“ - 400 gramų - 5 eurai.

Picerijoje buvome penkiese ir išeidami sumokėjome 98,50 euro. Tai yra absoliučiai didžiausi pinigai, kuriuos teko pakloti picerijoje Italijoje. Eilinėje, nereitinguotoje sostinės picerijoje būtume sumokėję maždaug pusę šios sumos.

Kitos Rekomenduojamos Picerijos Romoje

• „La Gatta Mangiona“ - via F.Ozanam, 30. Dirba be išeiginių tik vakarais.
• „Pro loco Dol“ - via Domenico Panaroli, 35. Prenestina rytinis Romos rajonas. Važiuoti 514 autobusu 22 sustojimus. Dirba per pietus ir vakare.
• „Tonda“: via Valle Corteno, 31. Nomentana rajonas, gan sunkiai pasiekiamas viešuoju transportu, tad geriau važiuoti taksi.
• „Sforno“: via Statilio Ottato, 110. Tuscolana - Cinecitta’ rajonas. Važiuoti metro linija „A“ 13 stotelių, išlipti stotelėje „Subaugusta“.

Praktiniai Patarimai Keliaujantiems į Romą

• Keliavimas: Patogiausia po Romą keliauti viešuoju transportu ir pėsčiomis. Patogiausia įsigyti viešojo transporto bilietą visam apsistojimo laikotarpiui. Standartinis B.I.T. 24 valandų bilietas - €7,00.
• Apranga: Romoje vyraujantis aprangos stilius yra kasdienis, tačiau tvarkingas.
• Arbatpinigiai: Keliaujant Romoje arbatpinigių palikti nėra būtina, tačiau, kaip ir Lietuvoje, tai vertinama kaip malonus gestas norint atsidėkoti už gerą aptarnavimą. Galite palikti 5-10% nuo išleistos sumos.
• Saugumas: Keliautojams Romos mieste patariama būti budriems ir saugotis kišenvagių.

---