Juozas Aputis - vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių prozos modernistų, tęsęs Jono Biliūno pradėtą lyrinės psichologinės novelės tradiciją.

Biografija

Juozas Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčiuose, Raseinių rajone. 1960 m. baigė Vilniaus universitetą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Po studijų dirbo įvairiose redakcijose: „Girių“, „Literatūros ir meno“.

Nuo 1980 m. jo darbovietė buvo žurnalas „Pergalė“ (vėliau „Metai“), kur 1990-1994 m. Juozas Aputis mirė 2010 m. vasario 28 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Jo kūryba įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija (2005 m.).

Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Juozas Aputis daug laiko praleido savo rankomis restauruotoje sodyboje etnografiniame Dzūkijos kaime Zervynose. Čia jis ne tik rašė, bet ir artimai bendravo su vietos žmonėmis, gilinosi į jų gyvenimą, net padėjo ginti jų teises valdininkų koridoriuose.

Kūrybos bruožai

Juozas Aputis priklausė sovietmečio „tyliųjų modernistų“ kartai - rašytojams, kurie subtilia, dažnai Ezopo kalba perteikiama kūryba siekė grąžinti literatūrai estetinę vertę ir kalbėti apie žmogaus vidinį pasaulį, jo moralinius pasirinkimus sudėtingu istoriniu laikotarpiu. Jis buvo vertinamas už autentiškumą, moralinę poziciją ir humanistines vertybes, kurias puoselėjo savo kūryboje: atmintį, sąžinę, gerumą, atjautą, meilę.

Juozas Aputis - bekompromisis rašytojas, kaip ir Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius, Saulius Šaltenis. Gimė Raseiniuose, baigė Vilniaus universitetą. Be to, jis buvo vertėjas, savaitraščių redakcijose.

Svarbi ne išmonė, o asmeninė patirtis. J. Aputis gilinasi į žmonių išgyvenimus, jausmus. Vaikystė, jos prisiminimai, kaip vaikystės patirtys lemia tolimesnį gyvenimą. Jo novelių ervė yra gimtasis Balčios kraštas. Šeima Apučiui yra vertybių centras. Namai šventa vieta.

Pagrindiniai motyvai ir temos

• Psichologizmas: Aputis gilinasi į žmogaus vidinį pasaulį, jo jausmus, išgyvenimus, sąžinės ir atminties balsą.
• Humanistinės vertybės: Kūryboje akcentuojamas žmogiškumas, gerumas, atjauta, sąžinė, meilė, atlaidumas.
• Egzistencinis nerimas: Veikėjus dažnai kamuoja nerimas, abejonės, pasaulio slėpinių pajautimas.
• Atminties svarba: Praeities įvykiai, ypač vaikystės patirtys, formuoja žmogaus asmenybę ir lemia jo tolimesnį gyvenimą.
• Kaimo tema: Nors rašė ir apie miesto inteligentus, Apučiui itin artima kaimo aplinka (gimtasis Balčios kraštas, vėliau Zervynos).
• Šeimos ir namų vertė: Šeima dažnai vaizduojama kaip vertybių centras, o namai - kaip šventa, saugi vieta.

Kūrybos analizė

Dauguma jo novelių buvo apie kaimą, vaizduojami inteligentai, išeiviai iš kaimo. Vienas pirmųjų prabilo apie lietuviško kaimo nykimą, vertybių kaitą. Dažnai apsakymuose teigiamos tradicinės šeimos vertybės.Novelė, turinti paantraštę „Trumpa paskaita apie kūrybos procesą“, kelia klausimą, kaip reaguoti į tokias situacijas. Kodėl „taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę, priimame juos kaip savaime privalomus“?

Juozas Aputis priklauso reikšmingai XX a. antrosios pusės lietuvių rašytojų kartai, dažnai vadinamai „tyliaisiais modernistais“ arba „šeštojo-septintojo dešimtmečių karta“. Šie rašytojai siekė atnaujinti lietuvių prozą, ieškodami naujų raiškos formų, atsiribodami nuo socialistinio realizmo kanonų. Svarbiausiu tyrinėjimo objektu tapo žmogaus vidinis pasaulis, jo jausmai, išgyvenimai, moraliniai pasirinkimai, sąžinė...

Žymiausios novelės

„Judėjimas“

Novelė „Judėjimas“ iš pirmosios knygos - visad atrodė ir poetiškas, ir iš to prigimtinio kaimo, gamtos jutimo, iš pasaulėvokos, kurią galima apibrėžti kaip horizontą nupjautų dobilienų lauke.Bėgantys medžiai, stulpai, viltis, kad parvažiuosi, kad priekyje vieškelis nebus užpustytas. Ir ta pabaiga: kaip dabar galvoju, gal ir esmingiausias J. Apučio bruožas - tas staigus atsivėrimas, tas širdies atlapojimas, kai ją sprogdina toks gerumas, tokia meilė viskam, kas gyva, gyvena ir kas mirs, išnyks. Būsena - lyg išvydus tą švytintį krūmą: „Mano gerieji bičiuliai, sustirę keleiviai!

„Siloso duobė“

Trumpa siužeto apžvalga: Novelėje vaizduojama kolūkio kasdienybė, kur siloso duobėje dirbantys traktoristai ir kelios moterys tampa žiauraus ir beprasmiško smurto scenos dalyviais bei liudininkais. Vienas iš traktoristų, storasprandis, pradeda tyčiotis iš tylaus, svajingo vaikinuko, abejodamas jo vyriškumu, nes šis nevalgo pietų. Priekabės perauga į fizinį smurtą - vaikinuką pargriauna ir nuvelka kelnes, norėdami „patikrinti“. Studentas, atliekantis praktiką, bando įsikišti, bet yra sulaikomas. Išniekintas vaikinas pradeda isteriškai juoktis.

Siloso duobės metafora: Siloso duobė tampa ne tik fizine veiksmo vieta, bet ir galingu metaforiniu įvaizdžiu. Moralinį nuosmukį: vietą, kurioje atsiskleidžia žemiausios žmonių savybės - žiaurumas, patyčios, smurtas, abejingumas kito kančiai.Šioje novelėje ryškus Apučio kūrybai būdingas dėmesys žmogaus vidiniams išgyvenimams, moraliniams konfliktams ir Ezopo kalba perteikiama sovietinės tikrovės kritika.

„Erčia, kur gaivus vanduo“

Siužetas: Darni ir mylinti šeima gyvena miške, tėvo iškirstoje erčioje (iškirstas miško plotas, paruoštas sodybai ar dirvai). Vyresnioji duktė užaugo ir turi išvykti mokytis į miestą.Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“ - tai lyriškas pasakojimas apie amžinąsias temas: meilę, šeimą, brendimą, atsisveikinimą ir neišvengiamą gyvenimo tėkmę.

„Horizonte bėga šernai“

Gvildys, nors ir paprastas kaimo žmogus, susiduria su giliais egzistenciniais klausimais apie savo gyvenimo prasmę, ypač slegiančios sovietinės tikrovės fone. Monotoniškas darbas ir dvasinė tuštuma: Kolūkinis darbas vaizduojamas kaip beprasmis, alinanantis, nesuteikiantis pasitenkinimo. Ši novelė yra viena sudėtingiausių ir filosofiškiausių J. Apučio kūrinių, analizuojanti savęs įveikimo prasmę ir būdus.

„Ratu palei ežerus“

Siužetas: Paauglys berniukas, be vardo ir konkretaus amžiaus, susiduria su sovietinės biurokratijos abejingumu ir formalizmu. Jo tėvas sunkiai serga, jį reikia skubiai vežti į ligoninę. Be to, berniukui reikia gauti pažymą dėl karinės tarnybos. Valdininkai ambulatorijoje ir pašte kalba rusiškai, yra nejautrūs ir nesupratingi. Ši novelė iš „Keleivio novelių“ ciklo pasižymi ypatinga atmosfera, filosofiniais apmąstymais ir egzistenciniu nerimu.

Bibliografija

• „Žydi bičių duona“ (1963 m.).
• „Rugsėjo paukščiai“ (1967 m.).
• „Horizonte bėga šernai“ (1970 m.).
• „Keleivio novelės“ (1985 m.).
• „Vieškelyje džipai“ (2003 m.).

---