Cepelinas, arba didžkukulis - nacionalinis lietuvių patiekalas, kuriuo dažnai mėginame vaišinti egzotikos ištroškusius užsieniečius. Tiesa, tie užsieniečiai kartais nuo bulvių, krakmolo, maltos mėsos ir spirgučių kulinarinio derinio patiria siaubą ir kultūrinį šoką, tačiau dėl to patiekalo skonis mūsų akyse nė kiek nesumenksta. Visgi tai nėra superunikalus ir tik mūsų kraštuose sutinkamas valgis.
Jei tektų sudarinėti mėgstamiausių lietuvių patiekalų sąrašą, jo viršūnėse neabejotinai atsidurtų mūsų nacionalinės virtuvės pasididžiavimas - cepelinai. Tad galimas daiktas, jog ir vakar, vasario 2-ąją, minėtą Pasaulinę cepelinų dieną ne vienas atšventė mėgaudamasis šiuo patiekalu iš bulvių.
Cepelinų kilmė ir paplitimas
Kaip rašo Wikipedia, pavadinimas cepelinai Lietuvoje prigijo nuo dirižablių gamintojo pavadinimo (vok. Zeppelin). Toks pat patiekalas gaminamas ir Danijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Gudijoje ir Ukrainoje.
Cepelinų galime atrasti bene kiekvienoje kavinėje, kurioje pateikiamas tradicinis, lietuviškas maistas, o kiekvienas miestas tikriausiai turi tą vieną, pačią geriausią vietą, kurioje cepelinai - patys gardžiausi.
Iš tiesų, pačioje Lietuvoje cepelinai atsirado ir išpopuliarėjo maždaug XIX- XX a. sandūroje, Žemaitijoje. Čia, tikėtina, jie atvyko iš Mažosios Lietuvos, kuri garsėjo savo vokiška virtuve. Na, o patiekalo pavadinimas „cepelinai“ Lietuvoje, manoma, prigijo nuo dirižablių gamintojo pavadinimo iš vokiečių kalbos „Zeppelin“.
Cepelinų diena
Savaisiais cepelinais mes didžiuojamės taip, kad kasmet, nuo 2014-ųjų, pirmąjį vasario sekmadienį minime cepelinų dieną. Tokios iniciatyvos pradininku tapo JAV gyvenantis lietuvių išeivis Jonas Vaičiūnas, pirmasis paraginęs lietuvių šeimas susirinkti kartu ir pasigaminti cepelinų. Ši idėja J.
Cepelinai ir didžkukuliai: skirtumai ir panašumai
Cepelinai ir didžkukuliai yra panašūs tradiciniai lietuviški patiekalai, gaminami iš bulvių ir turintys įdarą, tačiau jie skiriasi kai kuriais gamybos ir pateikimo aspektais.
- Cepelinai - tai tradiciniai lietuviški bulviniai kukuliai su įdaru, dažniausiai gaminami iš žalių ir virtų bulvių mišinio. Cepelinų pavadinimas kilo nuo jų pailgos, ovalios formos, primenančios dirižablį, vadintą cepelinu.
- Didžkukuliai yra panašūs į cepelinus bulviniai kukuliai, tačiau šis pavadinimas dažniausiai vartojamas regioniškai ir gali reikšti didesnio dydžio bulvinius kukulius. Dažnai didžkukuliai gali būti apvalesni ir turėti įvairių įdarų.
Cepelinai ir didžkukuliai iš esmės yra panašūs, tačiau cepelinai turi specifinę, dirižablį primenančią pailgą formą ir yra plačiai atpažįstami Lietuvoje.
Bulvės cepelinams
„Tradiciškai bulvės lietuviams yra artimos daržovės, kurios mūsų mityboje buvo svarbios nuo seniausių laikų. Ir nors šiandien įvairių daržo ir sodo gėrybių pasirinkimas yra itin platus, bulvės savo pozicijų neužleidžia. Be abejo, pirkėjai pirmenybę teikia lietuviškoms bulvėms, dėl to jos mūsų asortimente sudaro didžiausią dalį. Galima pridurti, kad lietuviai bulves vis dažniau stengiasi rinktis ekologiškas“, - sako V.
„Maximos“ atstovės teigimu, prekybos tinklo parduotuvėse pirkėjams siūlomos sveriamos, fasuotos, skirtingo dydžio, plautos ir neplautos, ekologiškos, universalios, specialiai kepimui ar cepelinų ruošimui skirtos bulvės. Įdomu tai, kad pastarųjų pardavimai pernai, lyginant su 2018 metais, išaugo daugiau nei tris kartus. Anot V.
Cepelinas nebūtų cepelinu be taip pat lietuviškosios virtuvės pasididžiavimo bulvės. Žinoma, bulvė yra tikrai gana plačiai auginama kultūra, sukultūrinta prieš keletą tūkstančių metų Pietų Amerikoje ir išplitusi po visą pasaulį. Vis tik, Lietuvoje bulves mes iš tiesų itin mylime.
Bulvės į Europą atvyko XVI a., o XVII a. kaip patiekalą jas jau pateikdavo Prancūzijoje. Greitai bulvės išpopuliarėjo, o Prūsijoje valstiečiai net buvo verčiami jas auginti. Po bulvių maro Airijoje 1845-ais, katastrofiškai trūko maisto ir vyko masinė emigracija į JAV.
Kaip patiekti cepelinus?
Dažnas tautietis šiuo patiekalu mėgaujasi iki soties, tad gamindamas cepelinus nesikuklina priruošti jų gausiai - tiek, kad neretai lieka ir kitai dienai. Tiesa, šildyti cepelinai nebūtinai yra tokie skanūs, kaip ką tik išvirti. Vakar dienos cepelinai gali būti ypatingo skonio paprasčiausiai pakaitinus juos keptuvėje.
B. Baratinskaitė rekomenduoja tam naudoti lydytą kaimišką sviestą arba sviestą ghi (ghee). Jo keptuvėje reikėtų pašildyti apie 40 g ir iš abiejų pusių paskrudinti jame į keletą dalių supjaustytus cepelinus. Patiekiant pakepintus cepelinus, juos patartina pagardinti tuo pačiu keptuvėje naudotu sviestu, petražolių, čiobrelių ar kitų prieskoninių žolelių šakelėmis.
Kitas būdas naujai pateikti cepelinus yra pagardinti juos šonine ir grybų padažu. Išbandant šį receptą tereikia pusiau perpjautus cepelinus apvynioti karštai rūkyta šonine ir apie 10-15 minučių kepti iki 160 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Jam reikia susmulkinti šiek tiek karštai rūkytos šoninės (galima naudoti tą pačią, kuria apsukti cepelinai), apie 200 g mėgstamų grybų ir tiek pat svogūnų. Šoninę, grybus ir svogūnus reikia trumpai pakepinti keptuvėje ir supilti į ją po 100 g grietinės bei grietinėlės. Šį mišinį reikia virti, kol jis sutirštės, o tuomet pridėti smulkintų žalumynų - petražolių ir krapų. Pagal skonį padažą galima pagardinti druska ir pipirais.