Žinant įvairių žuvų elgesį, įpročius, mėgstamas vietas, o taip pat neršto laiką, galima nuspręsti, kokią būtent žuvį dabar geriausia žvejoti. O pasirinkimas gegužės mėnesį yra gana platus. Vandens telkiniuose antroje pavasario pusėje vanduo sušyla, bet ne tiek, kad žuvys prarastų aktyvumą. Būtent tai ir lemia gerą kibimą. Išbadėjusios jos aktyviai stengiasi priaugti svorio. Gegužę žuvys be jokių žaidimų godžiai griebia bet kokį masalą.
Ešerys
Šis plėšrūnas gegužę yra aktyvus. Taigi, šansai ištraukti stambią žuvį padidėja. Ešerį, dažnai priplaukiantį arti kranto, galima žvejoti paprasta plūdine meškere. Jaukui tinka gyva žuvelė arba sliekas. Sėkminga bus ir žvejyba maža blizgute. Stambios žuvys kimba rečiau už smulkias, bet kimba.
Lydeka
Gegužė - lydekų mėnuo. Iš pradžių upėse, po to ir ežeruose šios plėšrūnės pradeda gerai kibti. Jos labai aktyvios. Ieškodamos maisto lydekos greitai juda iš vienos vietos į kitą arba tyko pasaloje tarp ajerų, nendrių ar apsemtų medžių šakų. Ten ir geriausia jų ieškoti. Lydekas geriausia žvejoti stambiomis blizgėmis ir vobleriais.
Šamas
Šamai gegužę kimba ištisą dieną, norėdami pasisotinti prieš nerštą. Pats produktyviausias įrankis tuo metu - kvokas, kuris imituoja patelės skleidžiamą garsą, o patinas greitai į jį reaguoja. Žvejybą dugnine meškere, kuri yra efektyvi tik ryte, galima derinti su kitais būdais. Jaukui tinka sliekai, žuvies ar midijų gabalėliai. Tačiau šamai mieliau ima tokį, kuris tame pačiame telkinyje ir veisiasi. Taip pat tinka vobleriai ar graužikų imitatoriai. Norint pasiekti geriausią rezultatą, su jauku galima eksperimentuoti.
Karpis
Karpiai šį mėnesį neišrankūs. Jie priplaukia arti kranto. Kimba ant įvairaus masalo, pirmenybę teikdami sliekams, saldiems kukurūzams ir šutintiems žirniams. Atsižvelkite ir į žmonių kiekį ant kranto. Kuo daugiau triukšmo, tuo toliau nuo kranto reikia užmesti. Efektyvi ne tik žvejyba dugnine meškere su šėrykla, bet ir paprasta plūdine. Žuvis gali lūkuriuoti seklumoje netoli kranto, besislėpdama pakrantės medžių pavėsyje. Geriausiai kimba saulėtomis dienomis ir prastai, jei apsiniaukę. Papildomo šėrimo nereikia, antraip kibimo nesulauksite.
Karosas
Karosus gegužę žvejoti lengva, jie nepretenzingi, masalui tinka ir sliekai, ir virta manų košė. Jie tikrąja prasme „visaėdžiai“ - mėgsta perlines kruopas, kukurūzus, žirnius, net duoną. Stambūs karosai dažniausiai užkimba ant kukurūzų ir žirnių. Prieš pradedant gaudyti, juos reikia pašerti ir maždaug po 15 minučių prasideda kibimas. Pašarui tinka virtos perlinės kruopos, kurioms atvėsus dar pridedama vanilinio cukraus arba saulėgrąžų aliejaus. Šis pašaras tiks ir karpiams, kuojoms bei karšiams.
Lynas
Lynai nubunda vėlai, jie mėgsta šilumą, todėl tampa aktyvūs tik gerai įšilusiame vandenyje. Gegužė atitinka reikiamas sąlygas ir yra puikus metas lynų žvejybai. Norint aptikti šią žuvį, būtina žinoti keletą jos ypatumų. Lynas - vienišius. Jis nepakenčia konkurencijos dėl maisto. Jis slepiasi meldynuose. Gegužė - vienintelis mėnuo, kai lynai prieš artėjantį nerštą susirenka į būrius. Jų ieškoti reikia telkiniuose dumblinu dugnu. Lynams gaudyti reikia meškerės su nepastebimu fluorokarbono valu ir labai jautria plūde. Geriausias masalas - musės lerva, uodo trūklio lerva, raudonas sliekas, nedidelė dėlė, apsiuva, bet galima naudoti ir bulvę, duoną, tešlą bei kitus augalinius masalus. Papildomai šerti gegužę nereikia, tuo galima atbaidyti žuvį.
Kuoja
Tačiau dabar mus vilioja kuojos. Didelėse upėse pavasaris, be jokios abejonės, yra geriausias kuojų žūklės metas. Dideli šių žuvų būriai apsilanko seklumose, užlietose pievose, ieško maisto, šiltesnio vandens, kuris atsiranda tam tikruose vandens plotuose, kai smagiai pakaitina saulutė. Apie tai dažnai pasakoja anglų žvejai, kurie pavasarinį kuojų žūklės sezoną pradeda kur kas anksčiau nei mes. Lietuvos žvejai su termometrais prie upių nelaksto ir apie upės tinkamumą žūklei dažniausiai sprendžia iš vandens lygio, drumstumo, srovės stiprumo. Todėl geriau žvejoti pažįstamose vietose, kur dugno pobūdis bent apytiksliai žinomas. Kuojų žūklę upėse visada apsunkina aukštas vandens lygis ir dėl to atsiradusi stipri srovė. Pavasarį ten, kur srovė ribojasi su ramiu vandeniu, paprastai yra daug žuvų maisto, kurį suneša vanduo. Puiki žūklė yra ir prie įlankėlių, kur srovė sulėtėja, atsiranda sūkuriai. Ideali kuojų žūklės vieta yra ten, kur pagrindinė srovė ribojasi su ramesniu ar net stovinčiu vandeniu, tokios vietos visais metų laikais yra perspektyvios, jei kalbame apskritai apie žūklę upėje, o ne tik apie kuojų žūklę.
Nors pavasarį kuojos kimba labai gerai, tačiau jaukinant galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų. Jaukinimas gali būti labai įvairus - skirtinguose vandens telkiniuose gali būti naudingi skirtingi jaukai, tačiau visi pavasariniai, kuojoms skirti jaukai, turi daug bendro: pagrindinę jų dalį (apie 40 proc.) sudaro smulkiai malti džiuvėsiai. Taigi sumalę ar prekybos centre nusipirkę maltų džiuvėsių jau turime puse jauko. Saldūs komponentai šiuo metų laiku, kai vanduo dar šaltas ir žuvų medžiagų apykaita nėra tokia greita, kokia bus po mėnesio, labai greitai kuojas pasotintų. Paprastai pavasarį vengiama į jaukus dėti saldžių komponentų, pavyzdžiui, sumalti ir pridėti sausainių. Kas į jaukus dar gali būti dedama, be maltų džiuvėsių? Kukurūzų košė ir kukurūzų miltai (apie 20 proc.), žemės riešutų miltai (apie 20 proc.), „Coco Belge“ (iki 10 proc.) ir šutintos be sumaltos kanapės (apie 10 proc.). Aromatas išraiškingas, bet gana subtilus. Paskutiniai trys komponentai šiam jaukui suteikia ypatingą aromatą ir tamsią spalvą. Paeksperimentuokite su tokios sudėties jauku, kuris gana populiarus tarp vokiečių žvejų ir pamatysite, kad kuojoms jis labai patinka. Tokį jauką galima papildomai pagardinti kvapu. Tam labai tinka anyžiaus kvapas, kurį dievina kuojos. Kuojoms taip pat patinka ir kmynų kvapas, kurį drąsiai galima derinti su anyžiaus kvapu. Kuojoms skirtas jaukas būtinai turi būti tamsus, bent jau tamsios kakavos spalvos, nes daugelio žūklės vietų dugnas yra gana tamsus.
Kodėl rekomenduoju pavasarį daryti geresnį jauką, naudojant įvairius komponentus? Negi negalima jaukinti paprasčiausiais jaukais? Juk pavasarį nereikia žuvų gausiai šerti - jaukas turi tik privilioti ir sulaikyti jas žūklės vietoje. Turint gerą jauką pavasarį vieno kilogramo užtenka ilgam - kelioms valandoms. Geras sudėtimi, bet nesotus jaukas privilios kuojas, o jei jaukas bus pagamintas tik iš maltų džiūvėsių ir kokios nors rišančiosios medžiagos, gero efekto nelaukite. Kuojos yra smaližės, todėl ir pavasarinis jaukas gali būti saldus. Nors minėjau, kad saldžių produktų, pavyzdžiui, maltų sausainių ar biskvitų, žvejai dažnai vengia, tačiau tai nereiškia, kad pavasarį negalima daryti saldaus jauko. Pavyzdžiui, paėmę 50 proc. maltų duonos džiūvėsių, pridėję 30 proc. kanapių, 20 proc. „Coprah Melassa" ir viską suklijavę PV1 klijais gausime kiek kitokį, bet tikrai saldų ir puikų kuojų jauką. Ir nors tai bus saldus jaukas, jaukindami saikingai kuojų nepasotinsime. Negalima pamiršti, kad labai gerai, kai pavasariniame jauke yra gyvūninių priedų - uodo trūklio lervų. Tegul gyvūninių priedų būna šiek tiek, kaip sakoma, dėl vaizdo ir kvapo. Taigi pasirodo, net tokiomis sąlygomis reikia jauko, reikia, kad žuvys į jauką reaguotų greitai, laikytųsi žūklės vietoje ir jauką nuolat ėstų, bet nepasisotintų. Visa tai diktuoja jauko komponentų dydį. Be abejo, mums reikalingas smulkus jaukas. Nesvarbu, ar tai bus parduotuvėje pirktas ar pačių padarytas, bet jis turi būti smulkus, sakyčiau, net dulkių konsistencijos.
Žvejojant upėje, o ypač gana stiprioje srovėje, reikia pagalvoti, kur užmesti jauką: ar jauką tikslinga mesti prieš save, ar 10 - 20 m. prieš srovę, kad jis skleistųsi ilgesniame plote ir ten, kur žvejojame, būtų sukurta optimali jaukinimo zona. Apie jauko kiekius kalbėti irgi reikia atsižvelgiant į sąlygas. Kažkur, kur kuojų nėra labai daug, kur srovė lėta, kilogramo jauko gali užtekti ir keturioms valandoms, kitur, kur kuojų labai daug, greičiausiai reikės daugiau jauko, nes jau pradžioje žūklės tampa aišku, kad pirmi du jauko rutuliai išnyko be pėdsakų, o vėliau paaiškės, kad norint išlaikyti žuvis, jas reikėjo nuolat jaukinti, tad per vieną pavasarinės žūklės dieną į vandenį buvo supilta 5 kg. Populiariausias pavasarinis masalas - uode trūklio lerva, žvejojant kai kuriose upėse nėra pats geriausias masalas. Kuojos kimba, bet ne tokios didelės, kaip tikėtasi. Tokiais atvejais labai dažnai padėtis pagerėja, kai ant kabliuko užkabinama apsiuva. Yra upių ir jų ruožų, kur didelę kuoją galima pagauti tik tada, kai masalui naudojama apsiuva. Geriausiai tinka tos apsiuvos, kurios namelį suklijuoja iš žvyro ir akmenukų.