Bulvė - tokia kultūra, kurią rasi beveik kiekviename namų ūkio sklype. Tai viena populiariausių daržovių mūsų kraštuose, kurios gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų: iki 24 proc. krakmolo, 2 proc. augalinių baltymų, fermentų, įvairių biogeninių elementų, organinių ir mineralinių druskų (kalcio, kalio, magnio, geležies, cinko, fosforo), šiek tiek proteinų, riebalų, ląstelienos, obuolių, citrinos ir rūgštynių rūgščių, gausu vitaminų A, B, C, P, folinės rūgšties, karotino. Bulvės gali būti naudojamos ne tik kasdienei mitybai, bet ir perdirbimui į sausus produktus, tokius kaip bulvių miltai, traškučiai, krakmolas.

Priklausomai nuo rūšies, bulvės gali būti labai ankstyvos, vidutiniškai ankstyvos, vidutiniškai vėlyvos bei vėlyvos.

Dirvožemio paruošimas

Bulvės dėl savo biologinių ypatumų yra palyginti reiklios dirvai. Joms auginti reikia minkštos, purios ir gerai vėdinamos priesmėlio ar priemolio dirvos. Jei pakanka maisto medžiagų, jos uždera ir drėgnesnėse smėlio ar molio dirvose. Gali būti auginamos ir durpinguose dirvožemiuose, tačiau juose turi nesikaupti drėgmė. Dirvos rūgštumui bulvės ne tokios jautrios kaip kiti augalai. Jos geriausiai auga, kai dirvos pH siekia 5 - 6. Nerekomenduojama auginti bulvių sunkaus priemolio dirvose. Nors ir tokiuose dirvožemiuose galima gauti neblogą derlių, bet dažniausiai bulvės būna deformuotos, prastos išvaizdos ir neatitiks veislės standartų. Didelė rizika auginti bulves dirvožemiuose, kur, esant drėgniems orams, yra didelė įmirkimo tikimybė. Permirkusios bulvės blogai laikosi, pūva, būna prastos išvaizdos. Nepatartina auginti varputėtose dirvose, nes nuo varpučio šakniastiebių skvarbumo išauga skylėtos bulvės.

Ne tik bulvėms, bet ir visiems žemės ūkio augalams naudinga žemės dirbimą pradėti rudenį. Tačiau visada reikia atminti, kad prastai įdirbtoje dirvoje bulvių derlius visuomet bus mažesnis, todėl be gilaus rudeninio dirbimo sunku gauti didelį bulvių derlių. Norint gauti gerą derlių bulvėms skirtą plotą reikia įdirbti ne mažesniu negu 22 cm gyliu. Jeigu lengvo dirvožemio sluoksnis yra plonas ir, pradėjus gilesnį įdirbimą, išsiverčia sunkesnė dirva, įdirbkite ne mažesniu kaip 15 cm gyliu. Jei bulvių auginimo vieta buvo tinkamai įdirbta iš rudens, pavasarį reikės supurenti tik viršutinį dirvos sluoksnį vidutiniškai apie 12 - 15 cm gyliu. Tokiu būdu neperdžius visas iš rudens suartas sluoksnis, o arimo metu sujudintas dirvožemis bus pati tinkamiausia terpė ne tik bulvių gumbų šaknijimuisi, bet ir maisto medžiagų pasiėmimui. Tačiau jei bulvėms skirta žemė iš rudens nebuvo suarta, pavasarį ją turite suarti du kartus. Pirmą kartą - anksti pavasarį, o antrą kartą - vidutiniškai savaitę prieš sodinant bulves.

Kartu su rudeniniu arimu gali būti įterpiamas mėšlas, kompostas, ar nukritę nesmulkinti lapai. Pavyzdžiui, vaismedžių lapuose yra daug azoto (2,2 - 2,8 proc.), fosforo (0,3 - 0 8 proc.), kalio (1,3 - 1,9 proc.), kalcio (1,2 - 2 proc.), magnio (0,3 proc.). Kilograme sausos medžiagos yra nemažai mangano, boro, cinko, vario, molibdeno. Kaulavaisių lapuose susikaupia šiek tiek daugiau kalio ir magnio, uogakrūmių - fosforo. Per žiemą įterptos į dirvą organinės medžiagos paprastai suyra ir pagerina dirvožemio sruktūrą. Šiose organinėse trąšose yra beveik visų augalų gyvybingumui palaikyti reikalingų mikroelementų. Nuo jų dirvoje pagausėja bakterijų, kurios, skaldydamos mineralines medžiagas, padeda bulvėms lengviau jas įsisavinti. Atėjus pavasariui per žiemą pailsėjusi žemė ruošiama bulvių sodinimui. Jeigu bulves sodinsite priesmėlio žemėje, užteks ją supurenti 12 -15 cm gyliu, tačiau jeigu dirva yra priemolis arba drėgnesnė, ją reikia apdoroti du kartus. Antrą kartą dirbama kuo giliau, nes sekliai įdirbtos dirvos netinka bulvėms sodinti. Tokiu būdu ne tik supurenami didesni priemolio žemės grumstai, bet ir iš dirvos pašalinama perteklinė drėgmė. Tinkamai įdirbta dirva pavasarį - tai didelio bulvių derliaus garantas.

Sėklinių bulvių paruošimas

Kol dirvą ruošiate sodinimui, reikia pasirūpinti sodinamąja medžiaga "sėklinėmis bulvėmis". Rekomenduojama sodinti tik žinomų veislių bulves, o ne jau daug metų jūsų darže augintas ir tikrai išsigimusias ir neatsparias ligoms bulvių. Pasirinkite veisles, kurios pasižymi geromis skoninėmis savybėmis, aukštu maistingumu, gerai laikosi per žiemą, gumbai - aptakios formos, nulupus netamsėtų, o minkštimas - tinkamos konsistencijos. Norint, kad bulvių sėkla būtų neužkrėsta jokiomis ligomis, kas keli metai atnaujinkite sėklinių bulvių rezervą įsigydami jų iš specializuotų prekybos tinklų. Norint anksti užauginti bulvių derlių, rekomenduojama jas daiginti. Daiginti reikia pradėti vidutiniškai šešios savaitės prieš sodinimą. Tam tikslui akutėmis į viršų išdėliokite sėklines bulves negiliuose padėkluose ir juos padėkite šviesioje, bet ne šaltoje patalpoje. Geriausia sodinti bulves, kai daigai būna išaugę apie 2 - 3 cm. Norint greitų ir didelių ankstyvųjų veislių bulvių, ant gumbo palikite tik po 3 daigelius, kitus nulupkite. Tokiu būdu iš ankstyvųjų veislių bulvių greičiau išaugs didesnės bulvės, tačiau kelme jų bus mažiau.

Sodinimas

Sodinimo laikas daro didelę įtaką gumbų derliui ir kokybei. Bulvės turėtų būti sodinamos kiek įmanoma anksčiau, nes tai mažina virusų plitimą, tačiau tikrąjį bei tinkamą laiką nurodo pati gamta. Geriausia orientuotis ne į kalendorinius terminus, pavyzdžiui, pirmą ar antrą gegužės dešimtadienį, bet vadovautis daržovių sėjos ir sodinimo laiko fenoindikatoriais. Sudaigintas bulves galima sodinti šiek tiek anksčiau, t. y. kai dirvos temperatūra nusistovi ne žemiau kaip 5 - 6 °C, o nedaigintas - tik tada, kai dirvos temperatūra 8 - 10 cm gylyje siekia 8 °C. Šaknys formuojamos 7 °C ir aukštesnėje temperatūroje.

Daug kas soduose ankstyvąsias bulves sodina ir uždengia jas polietilenine arba agroplėvele. Po plėvele auginti galima keliais būdais. Galima patiesti ant dirvos plėvelę, prislėgti jos kraštus žemėmis ir pro kryžiaus formos įpjovas pasodinti bulves. Taip pat galima pirmiau pasodinti bulves ir uždengti jas plėvele, tačiau kai tik pradeda pasirodyti po plėvele daigai, reikia pradurti plėvelę, kad galėtų augti bulvių lapai. Abiem atvejais maždaug po mėnesio plėvelę perpjaukite ir atlaisvinkite suaugusius bulvių lapus, o plėvelę visai nuimkite tik po keletos dienų, t. Ankstyvąsias bulves galima sodinti ir po šviesos nepraleidžiančia plėvele, tačiau to nedarykite vėlyvesnių veislių bulvėms.

Bulvių sodinimo gylis priklauso nuo dirvos - kuo sunkesnė dirva, tuo sekliau sodiname. Pavyzdžiui, pasodinus sunkiose priemolio ar molio dirvose, ypač lietingą ir šaltą pavasarį, kai blogos oro, šilumos bei maitinimo sąlygos, giliai pasodintos bulvės ilgai nedygsta, pasėlis išretėja, augalai lėtai auga. Jei sausa ir šilta, per daug sekliai pasodintoms bulvėms gali trūkti drėgmės. Todėl į normalaus drėgnumo sunkesnes dirvas bulves galima iš karto sodinti 7 - 8 cm gylyje. Tokiame gylyje pasodintos ir gerai prižiūrimos bulvės auga normaliai bei galima tikėtis didelio gumbų derliaus.

Sodinant bulves verta naudoti mikorizinius grybus augalų šaknims HIFAS. Jie savo grybienos hifais sudaro sąjungą su augalo šaknimis ir veikia tarsi didžiulis papildomas šaknų tinklas. Todėl augalai efektyviau aprūpinami vandeniu bei maisto medžiagomis, tampa atsparesni sausrai, stresui ir kai kurioms pašaknio problemoms.

Priežiūra

Vienas iš svarbiausių bulvių priežiūros darbų yra palaikyti purią ir nepiktžolėtą dirvą. Todėl praėjus 4 - 6 dienoms po bulvių sodinimo, reikia pradėti purenti paviršinį dirvos sluoksnį. Turbūt nėra nieko pastovesnio, nei nuolat kintantys orai. Nors rodos Lietuvoje orai gana lengvai nuspėjami, tačiau kartais gamta iškrečia keistokų išdaigų ir, pasodinus bulves, nėra nieko nuostabaus, kad pradėjus dygti bulvėms išgirstate apie gręsiančias šalnas. Tada nakčiai bulves reikėtų dengti agro arba polietilenine plėvele. Šiuo atveju noriu priminti, kad bulvių daigai nukenčia ir dalis jų žūsta jau esant -2 °C temperatūrai, jei tokios šalnos trunka 5 - 6 val. Dar vienu laipsniu žemesnėje temperatūroje žūsta beveik visi bulvių daigai. Nušalus sudygusių bulvių lapams ir stiebams, dirvoje lieka stipri šaknų sistema.

Esant nepalankioms gamtinėms sąlygoms, tokioms kaip šalnos ir sausra, ar po kenkėjų antplūdžio, po pesticidų ar mechaninių pažeidimų augalus galima gaivinti papildomai maitinant amino rūgščių ir mikroelementų preparatu Terra Sorb Foliar. Sudėtyje esančios L-a - amonorūgštys skatina šaknų ir smulkių šakelių augimą, skatina greitesnį vaisių susidarymą, cukraus susidarymo procesus, stabdo vytymą ir senėjimą. Bulvienojams pasiekus 10 - 15 cm aukštį, tarpueiliai turi būti ne tik purenami, bet ir kaupiami. Kaupimas kartojamas tol, kol bulvienojai visiškai uždengia tarpueilius. Dažniausiai bulves reikia kaupti 2 - 3 kartus. Sunkesnėse dirvose pasodintos bulvės, ypač lietingą vasarą, kaupiamos ariant gilesnę vagą. Kai bulvienojai pasiekia maždaug 25 cm aukštį, apkaupkite sukeldami vagos aukštį net iki 12 cm. Jeigu to neįmanoma atlikti vienu kaupimu, kaupkite kelis kartus. Kaupiant vėliau gali būti pažeidžiamos bulvių šaknys ir stolonai. Bulvių kaupimo darbus reikia atlikti pakankamai sausoje dirvoje.

Beaugdamos bulvės yra labai jautrios ne tik drėgmės pertekliui, bet ir jos trūkumui dirvoje, nes su vandeniu yra įsisavinamos gyvybiškai svarbios mineralinės medžiagos, ištirpusios dirvožemyje. Todėl nors paruoštoje dirvoje mineralų gausos pakanka, tačiau dėl drėgmės trūkumo bulvės nepasisavins vandenyje tirpstančių mineralinių medžiagų, ko pasekoje sumažės produktyvumas ir gali užpulti ligos. Turėdamos pakankamą kiekį drėgmės bulvės turės mažiau problemų, susijusių su gumbų vystymusi. Tik ką pasodinus bulves, kol bulvienojai nepaauga iki 5 - 10 cm, jų laistyti nereikia. Tačiau jeigu nuo pat pasodinimo nebuvo lietaus, o bulvienojai pasiekė tokį aukštį, jau reikia pasirūpinti, kad bulvėms netrūktų drėgmės.

Tręšimas

Augimo sutrikimai gali būti sumažinami ar pašalinami naudojant mikroelementų purškimą per lapus. Tai greičiausias kelias augalui įsisavinti trūkstamus mikroelementus. Atsiradus ant augalo tam tikriems kalcio, magnio, geležies, boro, mangano ar cinko trūkumo požymiams, purškiamas mikroelementų preparatas Microdoctor papildys augalo mitybą. Gauti gerą derlių be papildomo tręšimo gali būti neįmanoma. Jei neužtikrinama subalansuota mityba, sumažėja ne tik bulvių derlius, tačiau nukenčia ir jo kokybė.

Bulvėms, kaip ir kitiems augalams, augti ir vystytis reikia pakankamai mineralinių medžiagų - fosforo, azoto, kalcio, magnio, kalio, geležies ir kt. Pavyzdžiui, azotas yra labai svarbus lapų ir gumbų augimui. Panašiai kaip ir kalio, didelė dalis azoto yra pernešama iš lapų į gumbus maisto medžiagų kaupimo tarpsnyje. Kalis ypač svarbus derlingumui ir gumbų vienodumui. Bulvėms yra būdingas “prabangus, gurmaniškas” kalio įsisavinimas. Magnis labiau reikalingas vėlesniuose vegetacijos tarpsniuose, ypač maisto medžiagų kaupimo metu, nes pagrindinis magnio tikslas - palaikyti gumbų kokybę. Kalcis užtikrina netrikdomą lapų augimą, antžeminės augalo dalies formavimąsi. Palyginti dideli kalcio trąšų kiekiai reikalingi, kad bent nedideli jų kiekiai patektų į gumbus, tai labai svarbu derliaus kokybei. Siera reikalinga visuose vegetacijos tarpsniuose ir yra ypač svarbi, nes mažina šašligės (paprastųjų rauplių) riziką. Palyginti dideliais kiekiais reikalingi fosfatai, ypač ankstyvuosiuose vegetacijos tarpsniuose, kad skatintų įsišaknijimą ir gumbų užsimezgimą, bei vėlyvuosiuose vegetacijos tarpsniuose maisto medžiagų kaupimui gumbuose. Todėl geriausia papildomai tręšti trąšomis, kurios yra subalansuotos buvių papildomam maitinimui. Netinkamai subalansavus trąšų kiekį gali pradėti augti pernelyg vešlūs bulvienojai, kas rodo, kad bulvės pertręštos azoto trąšomis.

Ligos ir kenkėjai

Norint užkirsti kelią bulvių ligų atsiradimui ir vystymuisi, reikia laiku atlikti visus bulvių auginimo ir priežiūros darbus. Bulvių maras - tai žalingiausia bulvių bei pomidorų liga, galinti sunaikinti visą derlių. Pirmiausia suserga ankstyvosios bulvės. Lapuose atsiranda rusvų, greitai didėjančių dėmių. Lietingu metu apatinėje lapų pusėje išsivysto balkšvos apnašos. Sergančių gumbų paviršiuje atsiranda pilkšvos įdubusios dėmės, 0,5 - 1 cm gylyje būna parudavęs minkštimas. Bulvienojai netenka lapų, gumbai dar dirvoje pradeda pūti. Ligos sukėlėjas žiemoja pažeistuose gumbuose. Bulvės serga maru kasmet, bet ypač intensyviai vystosi esant drėgniems orams.

Maras persiduoda per sėklą ar iš laukuose likusių užsikrėtusių gumbų. Gali užsikrėsti vėjo pernešamomis sporomis iš gretimų laukų. Lyjant sporos nuo lapų patenka ant žemės ir gumbų, užsikrėsti gali ir kasant nuo užsikrėtusių bulvienojų. Ant užkrėstų gumbų atsiranda rusvos arba rausvai violetinės vandeningos dėmės. Liga mažiau plinta sodinant neužkrėstą sėklą, o apkrėsti gumbai turi būti sunaikinami. Reikia sunaikinti ir išdygusias pernykštes bulves. Dideliuose bulvių plotuose naudojami kontaktiniai, translaminariniai ir sisteminiai fungicidai. Labai svarbu parinkti pirmojo purškimo laiką, intervalus tarp purškimų ir fungicidų derinius. Pirmuosius kartus, kai dar mažai lapų ir bulvės pakankamai lėtai auga, rekomenduojama kas 5 - 10 dienų naudoti kontaktinius, veikiančius lokaliai, fungicidus. Prieš žydėjimą, kai bulvės sparčiausiai auga, rekomenduojami sisteminiai fungicidai, įsiskverbiantys į augalą ir pasiskirstantys augale per sultis. Juos reikėtų panaudoti ne daugiau kaip 2 - 3 kartus kas 10 - 14 dienų. Po žydėjimo, jei oras drėgnas ir sąlygos marui vystytis palankios, naudojami kontaktinių ir translaminarinių fungicidų mišiniai kas 5 - 10 dienų. Jei sąlygos nepalankios marui, naudojami kontaktiniai fungicidai kas 10 dienų.

Bulvių šašai (rizoktoniozė, sukėlėjas Rhizoctonia solani) didžiausią žalą daro bulvėms dygstant: ant daigų atsiranda rudos įdubusios žaizdos. Pažeistų stiebų apačioje - pilkšvai balta valktis (baltoji kojelė). Ant gumbų susiformuoja juodi skleročiai, žiemojantys dirvoje. Liga plinta ir su ligotais gumbais. Bulvės labiau serga šlapiose, šaltose, rūgščiose, mažai organinių medžiagų turinčiose dirvose.

Bulvių paprastosios rauplės ant gumbų, kartais ir šaknų, sudaro žvaigždiškus įdubimus arba iškilimus. Tose vietose luobelė sutrūkinėja. Per rauplių pažeistas vietas garuoja drėgmė, lengvai patenka įvairių puvinių sukėlėjai. Ligos sukėlėjas peržiemoja kartu su gumbais ir dirvoje. Bulvės labiau serga lengvesnėse, sausesnėse, daug neperpuvusių organinių medžiagų turinčiose, silpnai šarminės reakcijos dirvose. Liga intensyviai plinta sausą karštą vasarą. Po žydėjimo purškiama kontaktiniais fungicidais kas 7 - 10 dienų. Purškiant kontaktiniais fungicidais, geriau purkšti dažniau, bet mažesnėmis registruotomis normomis, nei rečiau, naudojant didesnes registruotas normas. Juodąja kojele (sukėlėjas Erwinia carotovora) pažeistos bulvės blogai auga, lapai pagelsta, apvysta. Apatinė stiebo dalis ir šaknys būna patamsėjusios, nupuvusios. Dalis gumbų supūva šlapiuoju juoduoju puviniu dar lauke, kita dalis - laikymo vietose. Liga plinta per dirvą ir apsikrėtusius gumbus. Labiau bulvės nukenčia lietingą šiltą vasarą.

Vineta veislės aprašymas

Viena iš tų veislių, kuri jau spėjo užkariauti daugelio Lietuvos daržininkų ir gurmanų širdis, yra ‘Vineta’. Šios bulvės vertinamos dėl puikaus skonio, ankstyvo derliaus, gero atsparumo ligoms ir universalumo virtuvėje. ‘Vineta’ bulvių veislė nėra lietuviškos kilmės - ji buvo išvesta Vokietijoje, garsėjančioje savo selekcininkų pasiekimais bulvininkystės srityje. Sukurta XX amžiaus pabaigoje, ‘Vineta’ greitai pelnė pripažinimą ne tik gimtinėje, bet ir visoje Europoje, įskaitant Baltijos šalis. Įdomu tai, kad pats pavadinimas „Vineta” siejamas su legendine nuskendusia pirklių miestu Baltijos jūroje, kartais vadinamu „Šiaurės Atlantida”. Šis romantiškas ir paslaptingas pavadinimas tarsi įkūnija veislės vertę ir unikalumą.

Norint sėkmingai auginti ir atpažinti ‘Vineta’ bulves, svarbu žinoti pagrindines jų morfologines savybes. ‘Vineta’ veislės bulvių kerai yra vidutinio aukščio, statūs arba pusiau statūs, vidutiniškai išsikeroję. Stiebai nėra pernelyg stori, tačiau pakankamai tvirti. Lapai vidutinio dydžio, tamsiai žalios spalvos, su šiek tiek banguotais kraštais. Lapalakščio paviršius gali būti nuo lygaus iki šiek tiek raukšlėto. ‘Vineta’ bulvės žydi ne itin gausiai. Žiedai yra baltos spalvos, kartais su vos pastebimu violetiniu atspalviu žiedlapio išorinėje pusėje. Žiedynas nėra didelis. Nors žydėjimas yra natūralus augalo vystymosi etapas, kai kurie augintojai linkę nuskinti žiedus, tikėdamiesi, kad augalas daugiau energijos skirs gumbų formavimui.

Gumbai yra pati svarbiausia bulvių dalis, dėl kurios jos ir auginamos:

• Odelės spalva: Šviesiai geltona, lygi arba šiek tiek tinklėta.
• Minkštimo spalva: Ryškiai geltona arba šviesiai geltona.
• Akutės: Seklios arba vidutiniškai seklios.
• Dydis: Vidutinio dydžio ir dideli.

‘Vineta’ geriausiai auga lengvuose ir vidutinio sunkumo, gerai aeruojamuose dirvožemiuose - priesmėliuose, lengvuose ar vidutinio sunkumo priemoliuose. Svarbu, kad dirva būtų puri, laidi vandeniui ir orui, bei turtinga organinių medžiagų. Optimalus pH yra silpnai rūgštus (pH 5,5-6,5). Prieš sodinimą rudenį arba anksti pavasarį dirvą reikėtų giliai suarti ar sukasti, įterpiant perpuvusio mėšlo ar komposto. ‘Vineta’ yra ankstyva arba labai ankstyva veislė, todėl ją galima sodinti gana anksti pavasarį, kai dirva 10 cm gylyje įšyla iki +7-8 °C. Lietuvoje tai dažniausiai būna balandžio pabaiga - gegužės pradžia, priklausomai nuo regiono ir konkrečių metų pavasario.

Sėklinius gumbus rekomenduojama daiginti maždaug 3-4 savaites prieš sodinimą šviesioje, vėsioje (apie +12-15 °C) patalpoje. Sodinimo gylis priklauso nuo dirvožemio tipo: lengvesnėse dirvose sodinama 8-10 cm gyliu, sunkesnėse - 6-8 cm.

• Kaupimas: Tai viena svarbiausių bulvių priežiūros procedūrų. Pirmą kartą bulvės kaupiamos, kai daigai pasiekia 15-20 cm aukštį. Antras kaupimas atliekamas praėjus 2-3 savaitėms po pirmojo, prieš žydėjimą.
• Laistymas: Nors ‘Vineta’ gerai toleruoja trumpalaikes sausras, ilgesnių sausringų periodų metu, ypač gumbų formavimosi tarpsniu (po žydėjimo), laistymas gali ženkliai padidinti derlių ir pagerinti jo kokybę.
• Tręšimas: Jei dirva buvo gerai paruošta prieš sodinimą, papildomai tręšti gali ir neprireikti. Tačiau, pastebėjus maisto medžiagų trūkumo požymius (pvz., blyški lapų spalva, lėtas augimas), galima patręšti specialiomis bulvėms skirtomis kompleksinėmis trąšomis. Svarbu nepersistengti su azoto trąšomis, nes jų perteklius skatina vešlų lapijos augimą gumbų formavimosi sąskaita ir gali pabloginti gumbų laikymąsi žiemą.
• Piktžolių kontrolė: Piktžolės konkuruoja su bulvėmis dėl drėgmės, maisto medžiagų ir šviesos.

‘Vineta’ yra viena iš derlingiausių ankstyvųjų bulvių veislių. Priklausomai nuo auginimo sąlygų, dirvožemio derlingumo ir priežiūros, iš vieno hektaro galima prikasti nuo 20 iki 40 tonų ir daugiau gumbų. Vegetacijos periodas yra gana trumpas - nuo sudygimo iki techninės brandos praeina maždaug 70-85 dienos. Pirmuosius jaunus gumbus ragauti galima pradėti jau praėjus maždaug 50-60 dienų po sudygimo.

Vienas iš didžiausių ‘Vineta’ privalumų yra jos geras atsparumas daugeliui bulvių ligų ir kai kuriems kenkėjams. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad ‘Vineta’ yra vidutiniškai jautri bulvių marui (Phytophthora infestans) ant lapų. Todėl drėgnomis ir šiltomis vasaromis, palankiomis maro plitimui, gali prireikti profilaktinių purškimų fungicidais. Gumbai marui yra atsparesni nei lapai.

Ankstyvąsias ‘Vineta’ bulves galima pradėti kasti vartojimui, kai tik gumbai pasiekia norimą dydį. Pagrindinis derlius, skirtas laikymui žiemą, nuimamas rugpjūčio mėnesį, kai pradeda džiūti ir gelsti bulvienojai. Kasti geriausia sausą, saulėtą dieną. Iškastus gumbus reikėtų keletą valandų palikti pradžiūti ant dirvos paviršiaus (vengiant tiesioginių, kaitrių saulės spindulių), o po to atsargiai surinkti, stengiantis nepažeisti.

‘Vineta’ bulvės pasižymi geromis laikymosi savybėmis. Optimalios sąlygos laikymui: tamsi, vėsi (apie +2-4 °C) ir gerai vėdinama patalpa, kurioje santykinė oro drėgmė yra apie 85-90%. Tinkamai laikomos, jos gali išsilaikyti iki pavasario, neprarasdamos savo skonio ir prekinės išvaizdos. Ne mažiau svarbios nei auginimo ypatybės yra ‘Vineta’ bulvių kulinarinės savybės. ‘Vineta’ priskiriama AB kulinariniam tipui, o tai reiškia, kad ji yra universalaus panaudojimo, minkštimas vidutiniškai krakmolingas (apie 12-15% krakmolo), šiek tiek miltingas, bet neištyžtantis verdant. Skonis yra labai geras, švelnus, būdingas kokybiškoms bulvėms. Dėl savo universalumo ‘Vineta’ tinka patiems įvairiausiems patiekalams gaminti.

Tinka patiems įvairiausiems patiekalams gaminti:

• Virtoms bulvėms: Kaip garnyras prie mėsos, žuvies ar daržovių patiekalų.
• Keptoms bulvėms: Tiek keptuvėje griežinėliais ar kubeliais, tiek orkaitėje skiltelėmis.
• Lietuviškiems tradiciniams patiekalams: Nors cepelinams ar kugeliui labiau tiktų krakmolingesnės veislės (C ar CD tipo), ‘Vineta’ taip pat gali būti naudojama, ypač jei mėgstate ne tokius „sunkius” patiekalus.

Kaip ir visos bulvės, ‘Vineta’ yra vertingas angliavandenių (ypač krakmolo), vitamino C (ypač jaunos bulvės), kai kurių B grupės vitaminų ir mineralinių medžiagų, tokių kaip kalis, šaltinis. Laikykitės sėjomainos: Nesodinkite bulvių toje pačioje vietoje kelerius metus iš eilės, kad išvengtumėte ligų ir kenkėjų kaupimosi dirvoje.

‘Vineta’ bulvės - tai puikus pasirinkimas tiek patyrusiam sodininkui, tiek pradedančiajam. Jų ankstyvas ir gausus derlius, puikus skonis, universalumas virtuvėje bei geras atsparumas daugeliui ligų daro jas itin patrauklia veisle. Nors, kaip ir kiekviena veislė, ji turi savų auginimo niuansų, tinkamai prižiūrimos ‘Vineta’ bulvės tikrai atsidėkos Jums gardžiais ir kokybiškais gumbais, kurie džiugins visą šeimą.

---