Virškinimas yra fiziologinis procesas, per kurį mechaniškai susmulkintas maistas chemiškai (daugiausia veikiamas fermentų) suskaidomas į paprastesnius organizmo asimiliuojamus junginius. Būdingas žmogui ir gyvūnams.

Virškinimo Būdai

Yra 4 virškinimo būdai:

• Išorinis
• Ertminis
• Virškinimas ląstelės viduje
• Simbiozinis virškinimas

Išorinis virškinimas: į ląstelės ar organizmo išorę išskirti fermentai suskaido maisto medžiagas iki smulkių molekulių, kurios įsiurbiamos per ląstelės plazminę membraną arba kūno paviršių; toks virškinimas būdingas saprotrofiniams grybams, bakterijoms.

Ertminis virškinimas: fermentai maisto medžiagas skaido kūno ertmėse (virškinamajame trakte), smulkios molekulės įsiurbiamos pro ertmės sieneles.

Virškinimas ląstelės viduje susijęs su fagocitoze arba autofagija, būdingas vienaląsčiams ir kai kuriems daugialąsčiams organizmams.

Žmogaus ir aukštesniųjų stuburinių gyvūnų virškinimas vyksta virškinamajame trakte. Burnoje maistas sukramtomas ir sumaišomas su seilėmis. Jų per parą išsiskiria 1-2 litrai. Seilėse yra fermento ptialino, kuris hidrolizuoja angliavandenius į mažesnės molekulinės masės medžiagas - dekstrinus. Maisto kąsnis pro ryklę bei stemplę nuryjamas į skrandį.

Iš jo skrandžio sulčių apvirškintas patenka į dvylikapirštę žarną. Čia maistą skaido kasos ir žarnų sulčių fermentai bei tulžis, kurią gamina kepenys. Baltymus skaido tripsinas, chimotripsinas, angliavandenius - amilazė, maltazė, riebalus - lipazė. Plonojoje žarnoje maistas toliau virškinamas ir pro jos gleivinės mikrogaurelius suskaidytos maisto medžiagos patenka į kraują ir limfą. Žarnoms susitraukiant maistas stumiamas į storąją žarną, kur rezorbuojamas vanduo ir mineralinės medžiagos, susidaro išmatos.

Angliavandenių Apykaita

Angliavandẽnių apýkaita yra organizme nuolat vykstančių fermentinių reakcijų visuma, kurių metu angliavandeniai susidaro, virsta kitomis molekulėmis ir suyra išsiskiriant energijai.

Fermentinių reakcijų metu iš monosacharidų sintetinami polisacharidai (glikogenas, krakmolas, celiuliozė), kiti angliavandeniai. Monosacharidai sintetinami iš gliukogeninių aminorūgščių ir riebalų (augaluose). Vieni angliavandeniai gali virsti kitų angliavandenių molekulėmis, o polisacharidai, kaupiamosios angliavandenių formos, virsta monomerais (gliukoze) - angliavandenių pernašos forma.

Angliavandenių skaidymo energija kaupiama adenozintrifosfatų (ATP) molekulėse. Angliavandenių apykaitoje svarbus gliukozės‑6‑fosfatas, kuris susidaro gliukoneogenezėje, glikogeno sintezės metu, glikolizėje, pentozių fosfatų cikle. Daugiausia angliavandenių gamtoje susintetina augalai. Fotosintezės metu susidaro monosacharidai.

Polisacharidų (krakmolo, glikogeno, celiuliozės) biosintezės metu monosacharidų liekanos aktyvuojamos, susidaro jų ir nukleotidų dariniai.

Angliavandenių Skaidymo Stadijos

Yra 3 angliavandenių skaidymo stadijos:

1. Pirmojoje (1) mobilizacijos stadijoje poli‑, oligo‑ ir disacharidai skaidomi ir fosforilinami, susidaro heksozių fosfatai (dažniausiai gliukozės‑6‑fosfatas). Virškinimo metu angliavandeniai skaidomi fermentinės hidrolizės būdu.
2. Antrojoje (2) vienų monosacharidų virtimo kitais stadijoje vyksta daug įvairių fermentinių reakcijų. Jų metu angliavandeniai suskaidomi, susidaro triozių fosfatai.
3. Trečiojoje (3) amfibolinių reakcijų stadijoje angliavandenių skilimo produktai (piruvatas ir acetilkofermentas A) įsilieja į bendrą metabolizmą. Iš piruvato sintetinamos kai kurios aminorūgštys. Acetilkofermentas A įsijungia į trikarboksirūgščių ciklą, kuriame susidaro anglies dioksidas ir redukuoti kofermentai (nikotinamidadenindinukleotidas ir flavinadenindinukleotidas), jie oksiduojami oksidacinio fosforilinimo metu, susidaro ATP.

Angliavandenių apykaitos reguliavime dalyvauja sintezės ir skilimo metu ląstelėje susidarę produktai.

Pvz., glikolizės greitį reguliuoja alosteriniai fermentai - fosfofruktokinazė ir piruvatkinazė. Jų aktyvumas priklauso nuo ląstelėje esančio ATP ir adenozindifosfatų (ADP) santykio. Ląstelėje padidėjus ATP kiekiui slopinama fosfofruktokinazė, o sumažėjus ATP kiekiui - skatinamas glikolitinis gliukozės‑6‑fosfato skaidymas.

Gliukozės‑6‑fosfatas skatina glikogeno sintezę ir gliukozės perteklius ląstelėje surišamas glikogeno molekulėse. Pentozių fosfatų ciklo tarpiniai produktai t. p. stabdo glikolizės fermentą fosfogliukozės izomerazę ir mažina glikolizės greitį. Žinduolių organizme angliavandenių apykaita reguliuojama hormonais.

Angliavandenių Virškinimo Procesas

Informacija pateikta žemiau yra angliavandenių metabolizmo procesų organizme santrauka - pradedant nuo maisto virškinimo pradžios iki energijos gavimo būdų ir skaidymo, gaunant galutinius produktus. Žarnyno epitelinės ląstelės geba pasisavinti tik monosacharidus, t.y. pačius paprasčiausius angliavandenius. Todėl angliavandenių virškinimo proceso esmė yra fermentinė glikozidinių ryšių hidrolizė. Šis procesas vyksta angliavandeniuose, kurie turi oligo- arba polisacharidinę struktūrą.

Aiškumo dėlei - glikozidinis ryšys turi svarbų biologinį vaidmenį, kadangi būtent to ryšio dėka yra vykdomas kovalentinis monosacharidų surišimas į oligo- ir polisacharidų junginius.

Kalbant paprasčiau, gamtoje egzistuoja keletas angliavandenių rūšių, t.y. Įvairūs sudėtingi angliavandeniai yra sudaryti iš paprastų angliavandenių grandžių. T.y. paprastųjų angliavandenių molekulinės grandys yra susijungusios į šiek tiek sudėtingesnius ir labai sudėtingus angliavandenių junginius. Taigi, organizmas negali pasisavinti sudėtingų angliavandenių junginių, todėl tam, kad angliavandeniai organizme būtų pasisavinami juos reikia suskaidyti.

Žmogaus organizme angliavandenių virškinimas (hidrolizė) prasideda jau burnoje. Čia jie susmulkinami kramtant ir sumaišomi su seilėmis. Seilės, 99 % yra sudarytos iš vandens ir paprastai turi pH 6,8. Burnoje pradedamas pirminis virškinimo procesas ir tai taikoma tik polisacharidams (krakmolas, glikogenas). Prisiminkime, kad krakmolas yra polisacharidas, sudarytas iš gliukozės monomerų, kurie sujungti tam tikrais glikozidiniais ryšiais. Seilėse yra atitinkamo fermento (amilazės), kuris pradeda ardyti krakmolo vidinius glikozidinius ryšius. Žinoma burnos ertmėje nėra galimas visiškas krakmolo suskaidymas, kadangi čia fermento poveikis ganėtinai trumpas.

Beje, seilių amilazės fermentas ne hidrolizuoja (ne skaido) disacharidų glikozidinių ryšių. Seilių amilazės fermento poveikis baigiasi rūgščiose skrandžio sultyse (pH 1,5-2,5), t.y. kai maistas iš burnos ertmės patenka į skrandį. Bet, maisto gumulėlio viduje fermento aktyvumas gali dar kurį laiką išsilaikyti iki to momento, kol pH nepasikeis į rūgštėjimo pusę. Nesuskaidyto arba dalinai suskaidyto krakmolo, taipogi ir kitų maisto angliavandenių sekantys virškinimo etapai vyksta įvairiose plonosios žarnos dalyse, veikiant atitinkamiems virškinimo fermentams. Kasa į dvylikapirštę žarną išskiria sultis su daugybe fermentų, šių sulčių rūgštingumas yra nedidelis, pH 7,5-8,0 ir turi bikarbonatų (hidrokarbonatų) (HCO3-). Jos neutralizuoja rūgščią skrandžio apvirškintą maisto masę ir jau tuomet susidaro palankios sąlygos skaidyti angliavandenius. Sudėtingesni angliavandeniai skaidomi į paprastesnius, susidaro šiek tiek ir gliukozės.

Beje, maisto disacharidai kaip ir burnoje, taip ir dvylikapirštėje žarnoje nėra virškinami. Maisto disacharidai, kaip ir dvylikapirštėje žarnoje susidarę disacharidai iš polisacharidų, yra virškinami plonojoje žarnoje.

Įdomumo dėlei - virškinimo proceso nereiktų išsivaizduoti kaip maisto gumulo virškinimą apsuptą skysčio, t.y. jis neplaukioja gausiame skysčio kiekyje. Virškinimo sultys su jame esančiais fermentais tik suvilgo maistą ir pradeda maisto virškinimo procesą. Pvz., plonosios žarnos sienelėse esančios liaukos išskiria virškinimo sultis, kurios į žarnyno spindį nepatenka, bet pasiskirsto žarnos paviršiuje. Virškinimas plonojoje žarnoje vadinamas membraniniu, o fermentai, kurie skaido disacharidus - karbohidrazės (sacharazė, laktazė, glikozidazė ir pan.). Veikiant šiems fermentams angliavandeniai skaidomi į paprastesnius monosacharidus, kurie jau gali būti įsiurbiami į kraują. Beje, membraninis maisto virškinimas yra glaudžiai susijęs su virškinimu žarnyno spindyje, kur maisto masė ruošiama galutiniam suvirškinimui.

Bendras visų fermentinių sistemų ir fermentų poveikis užbaigia virškinti maisto oligo- ir polisacharidus susidarant monosacharidams, iš kurių pagrindinis paprastai yra gliukozė. Reikia paminėti, kad celiuliozė pereina pro žarnyną beveik nepakeista. Bet, ji nors ir nesuvirškinta, bet suteikdama maistui papildomą apimtį ir teigiamai veikdama virškinimo procesą vaidiną pakankamai svarbų vaidmenį. Nors, storajame žarnyne celiuliozė gali būti paveikta bakterinių fermentų ir yra dalinai suskaidoma. Šie celiuliozės bakterinio skaidymo produktai svarbūs kaip žarnyno peristaltikos stimuliatorius.

Virškinimo metu susidarę monosacharidai yra pasisavinami (rezorbuojami) tuščiosios ir klubinės žarnų (plonosios žarnos dalys) epitelinėmis ląstelėmis. Jose veikia tam tikras specialus pernašos pro šių ląstelių membranas mechanizmas. Reikia paminėti, kad gliukozė ir galaktozė yra greičiau pasisavinamos nei kiti monosacharidai. Pvz., jei gliukozės pasisavinimo greitis yra lygus 100, tai galaktozės yra 107, fruktozės - 43, ksilozės -15, manozės ir arabinozės - 10. Taigi, angliavandenių rezorbcija iš žarnyno yra pakankamai greita, todėl po valgio gliukozės koncentracija kraujyje gali labai greitai padidėti (kartais iki 240-500 mg/100ml arba 13-27 mmol/l). Žinoma jei nėra jokių pasisavinimo patologijų.

Pasisavinti monosacharidai (pagrinde tai yra gliukozė) ir patekę į kraujotaką, didesniąja dalimi nukeliauja į kepenis, o kita dalis patenka į kitų audinių ląsteles. Į kepenis patenkant per daug gliukozės, pačios kepenys negali to per didelio patekimo sukontroliuoti. Todėl atsiradus už fiziologines normas per didėliai gliukozės koncentracijai kraujyje vystosi hiperglikemija. Jeigu gliukozės kiekis kraujyje pasiekia 160-180 mg/100ml (8-9 mmol/l) koncentraciją, ji išsiskiria su šlapimu (gliukozurija). Bet kaip tai beskambėtų gąsdinančiai, suvalgius gausaus angliavandeniais maisto, hiperglikemija yra trumpalaikė ir nepasižymi patologijomis.

Angliavandenių Virškinimo Sutrikimai

Pratęsiant patologijų ir sutrikimų temą, galima pasakyti, kad angliavandenių virškinimo ir pasisavinimo sutrikimų priežastimi gali būti fermentų, kurie žarnyne dalyvauja angliavandenių hidrolizėje, defektas. T.y. tais įgimtais ar įgytais atvejais, kai žmogaus virškinimo sistema išskiria per mažai tam tikro fermento arba jis yra nepakankamai aktyvus. Kita patologijų priežastimi gali būti sutrikęs suvirškintų angliavandenių pasisavinimas žarnyno ląstelėmis. Abiem šiais atvejais atsiranda osmosinė diarėja arba osmosinis slėgis, ją gali sukelti nesuskaidyti disacharidai arba nepasisavinti monosacharidai. Šie nepanaudoti angliavandeniai patenka į distalines žarnyno dalis, kur ir pakinta slėgis. Be viso to, žarnyno spindyje likę angliavandeniai yra daliniai veikiami žarnyno bakterijomis, susidaro organinės rūgštys ir dujos.

Virškinimo Fermentai: Kas Tai Ir Kodėl Jie Svarbūs?

Virškinimo sistema yra sudėtinga ir itin svarbi kūno dalis, kurios pagrindinė užduotis - paversti suvartotą maistą lengvai pasisavinamomis maistinėmis medžiagomis. Šios medžiagos vėliau naudojamos energijai gaminti, ląstelėms atnaujinti bei kitoms gyvybiškai svarbioms organizmo funkcijoms. Virškinimo sistema pradeda savo darbą burnoje. Čia seilėse esantis fermentas, vadinamas amilaze, suardo krakmolą į paprastesnius cukrus. Toliau angliavandenių virškinimas vyksta skrandyje ir plonojoje žarnoje, kur fermentai angliavandenius transformuoja į gliukozę - pagrindinį organizmo energijos šaltinį.

Virškinimo fermentai yra specializuoti baltymai, atliekantys katalizatorių vaidmenį virškinimo procese. Jie padeda suskaidyti sudėtingas maisto molekules į mažesnes, kurias organizmas gali lengviau pasisavinti ir panaudoti energijai, ląstelių atsinaujinimui ir kitoms gyvybiškai svarbioms funkcijoms. Gastroenterologijos ekspertai pabrėžia, kad virškinimo sistema yra itin sudėtinga ir visi jos komponentai, įskaitant fermentus, turi veikti harmoningai, kad būtų užtikrinta optimali sveikata.

Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai rodo, kad virškinimo fermentų trūkumas gali būti susijęs ne tik su amžiaus pokyčiais (natūraliai mažėjančia fermentų gamyba), bet ir su daugeliu šiuolaikinio gyvenimo aspektų - nuo chroniško streso iki netinkamos mitybos ir aplinkos veiksnių.

Pagrindiniai Virškinimo Fermentai:

• Amilazė - skaido sudėtingus angliavandenius (krakmolą) į paprastus cukrus.
• Proteazė - skaido baltymus į amino rūgštis.
• Lipazė - skaido riebalus į glicerolį ir riebalų rūgštis.
• Laktazė - skaido pieno cukrų (laktozę) į gliukozę ir galaktozę.

Ieškant kokybiško fermentų papildo, svarbu atkreipti dėmesį į jo sudėtį ir balansą.

Virškinimo Fermentų Šaltiniai

Virškinimo fermentai mūsų organizmą pasiekia dviem pagrindiniais būdais: juos gamina pats kūnas arba gauname su maistu bei papildais. Mūsų organizmas natūraliai gamina įvairius fermentus - nuo seilių amilazės, kuri pradeda skaidyti angliavandenius vos tik pradėjus kramtyti maistą, iki kasos ir žarnyno fermentų, kurie atlieka pagrindinį vaidmenį virškinimo procese. Tačiau daugeliui žmonių vien mitybos nepakanka, ypač jei jie susiduria su specifinėmis virškinimo problemomis.

Fermentų Papildai

Rinkoje prieinami įvairūs maisto papildai virškinimui, kurie gali būti klasifikuojami pagal jų kilmę (augaliniai, gyvūniniai, mikrobiniai) arba pagal jų funkciją (baltymų, riebalų ar angliavandenių skaidymas). Renkantis fermentų papildą, svarbu atkreipti dėmesį į gamintojo reputaciją, ingredientų kokybę ir gamybos standartus. Patikimi gamintojai atvirai dalijasi informacija apie savo produktų sudėtį ir gamybos procesus.

Fermentų nauda virškinimui yra gerai dokumentuota moksliniais tyrimais, tačiau svarbu suprasti, kad jie nėra universali priemonė visoms problemoms spręsti. Nors virškinimo fermentai yra natūraliai gaminami organizme, tam tikrais atvejais jų gali nepakakti optimaliam virškinimui užtikrinti. Fermentų trūkumas gali pasireikšti įvairiais simptomais, kurie signalizuoja apie virškinimo sutrikimus.

Papildai dažniausiai vartojami prieš valgį, tačiau tikslus laikas ir dozavimas gali skirtis priklausomai nuo produkto ir individualių poreikių. Virškinimo fermentų papildai paprastai laikomi saugiais daugumai žmonių, tačiau, kaip ir bet kuris kitas papildas, jie turėtų būti vartojami atsakingai ir pagal rekomendacijas.

Kaip Vartoti Fermentus?

• Dozavimas: Skirtingiems produktams gali būti skirtingos dozavimo rekomendacijos. Paprastai fermentų papildai vartojami prieš valgį arba kartu su maistu.
• Sąveika su vaistais: Kai kurie fermentų papildai gali sąveikauti su tam tikrais vaistais, tokiais kaip kraujo krešėjimą mažinantys vaistai ar antibiotikai.

Kaip Pagerinti Virškinimą Natūraliai?

Optimalus virškinimas yra daugiau nei tik tinkamų papildų vartojimas - tai visapusis požiūris į mitybą ir gyvenimo būdą.

• Įtraukite neapdorotus, šviežius vaisius ir daržoves - jie natūraliai turi fermentų, kurie padeda virškinimui.
• Streso valdymas - chroniškas stresas gali neigiamai paveikti virškinimą, mažindamas fermentų gamybą.

Fermentų papildai virškinimui gali būti naudinga pagalba, ypač tiems, kurie patiria virškinimo sunkumų, tačiau jie neturėtų pakeisti sveiko gyvenimo būdo. Įtraukdami šiuos patarimus į savo kasdienį gyvenimą, galite sukurti palankesnes sąlygas savo virškinimo sistemai ir pagerinti bendrą savijautą.

Pagrindinės Žmogaus Virškinimo Sistemos Fermentų Gamybos Struktūros

Pagrindinės žmogaus virškinimo sistemos fermentų gamybos struktūros yra seilių liaukos, skrandis, kasa, kepenys ir plonasis žarnynas. Kasa gamina tulžies druskas arba rūgštis, kurių sudėtyje yra vandens, elektrolitų, amino rūgščių, cholesterolio, riebalų ir bilirubino, ir jie visi yra gaunami iš kepenų per tulžies pūslę. Tai cholinės ir chenodeoksicholinės rūgštys, kurios kartu su aminorūgštimis glicinu arba taurinu, pačios sukuria tulžies druskas. Dvylikapirštė žarna (pirmasis ir trumpiausias plonosios žarnos segmentas) taip pat didelį darbą atliekanti vieta kai kalbama apie virškinimą. Iš baltymų, riebalų rūgščių ir riebalų cholesterolio, taip pat ir paprastų cukrų iš angliavandenių, ekstrahuojamos amino rūgštys. Nukleazė suskaido nukleino rūgštis, būtinas DNR, į nukleotidus.

Visi makroelementai yra suskaidomi į gana mažas molekules, kad jos galėtų būti pernašamos kraujotakoje ir paspartintų medžiagų apykaitą ir užtikrintų tinkamą jos veikimą. Kalbant apie cukraus metabolizmą, žarnyno fermentai dalyvauja šiuose pagrindiniuose (bet sudėtinguose) procesuose:

• Aminopeptidazės skaido peptidus į amino rūgštis.
• Laktazė, pieno cukrus, paverčia laktozę į gliukozę.
• Cholecistokininas padeda virškinti baltymus ir riebalus.
• Secretinas, kaip hormonas, kontroliuoja sekreciją dvylikapirštėje žarnoje.
• Sacharazė sacharozę paverčia disacharidais ir monosacharidais.
• Maltazė paverčia maltozę į gliukozę.
• Izomaltazė verčiama izomaltoze.

Kas Turėtų Vartoti Virškinimo Fermentus?

Kaip žinoti, ar reikia vartoti virškinimo fermentus ir kada juos vartoti? Jei trūksta specifinių fermentų, reikalingų tam tikroms maistinėms medžiagoms (pvz., kai kurių rūšių cukrui) suskaidyti, gali pasireikšti tokie simptomai kaip pilvo pūtimas, dujų kaupimasis, pilvo skausmas ir nuovargis dėl nesuvirškintų maisto produktų ir kitų fermentų trūkumo sukeltų simptomų.

Požymiai, Kad Gali Būti Naudinga Vartoti Virškinimo Fermentų Papildus:

• Skrandžio rūgšties refliuksas
• Potraukis tam tikriems maisto produktams
• Skydliaukės sutrikimai
• Rėmuo, nevirškinimas ar riaugėjimas
• Plaukų plonėjimas ar slinkimas
• Sausa arba patamsėjusi oda
• Koncentracijos sutrikimai arba smegenų rūkas
• Rytinis nuovargis
• Sunku gerai išsimiegoti
• Artritas ar sąnarių skausmas
• Raumenų silpnumas arba pernelyg didelis pavargimo jausmas
• Nuotaikos svyravimai, depresija ar dirglumas
• Galvos skausmas ar migrena
• Sustiprėjęs PMS

Priklausomai nuo to, kaip šiandien žiūrite į savo mitybą, galite laikytis aktyvaus ar reaktyvaus požiūrio į virškinimo fermentų papildus. Vienoje monetos pusėje: „Jei tai nepažeista, nereikia ir taisyti, ar ne?“ Šis požiūris reiškia, kad, jei kas nors neturi virškinimo problemų, fermentų vartojimas tiesiog nereikalingas. Kad ir kaip į tai žiūrėtumėte, vis daugiau žmonių šiandien vartoja virškinimo fermentus, o tam tikros jausenos, kaip išvardinta toliau, yra gera priežastis vartoti virškinimo papildus:

1. Virškinimo fermentai gali pašalinti virškinimo organų, įskaitant skrandį, kasą, kepenis, tulžies pūslę ir plonąją žarną patiriamą stresą, padėdami suskaidyti sunkiai virškinamus baltymus, krakmolus ir riebalus. Tai gali padėti sumažinti simptomus, tokius kaip pilvo pūtimas ir skausmas, susijusius su virškinimo trakto liga.
2. Su amžiumi susijęs fermentų nepakankamumas. Su amžiumi, mūsų skrandžio rūgšties rūgštingumas tampa vis labiau šarminis. Kalbant apie fermentų gamybą, tai reiškia, kad didėja tikimybė, kad gali trūkti labai reikalingo rūgštaus „trigerio“ pradedamo gaminti, kai chimusas patenka į žarnyną. Kartu su kitomis ligomis, kai mes senėjame didėja tikimybė, kad virškinimo sutrikimai gali atsirasti dėl mažo skrandžio rūgštingumo arba fermentų nepakankamumo, o tai gali sukelti rūgšties refliuksą. Todėl vyresnio amžiaus žmonėms gali būti naudinga vartoti virškinimo fermentų papildus, ypač jei jie kenčia nuo nemalonių simptomų.
3. Hipochlorhidrija. Ne tik pagyvenę žmonės kenčia nuo hipochlorhidrijos (arba turi per mažai skrandžio rūgšties). Be skrandžio rūgšties sumažėjimo, kuri neskatina reakcijų, pati rūgštis negali suskaidyti maisto produktų, kad išsiskirtų mineralai, vitaminai ir maistinės medžiagos. Daugelis mikroelementų yra „skaidomi“ arba išskiriami iš maisto, kai jie yra skrandyje - jei šis veiksmas nepavyksta, tada yra automatinis mitybos arba fermentinis nepakankamumas.
4. Su fermentų nepakankamumu susiję negalavimai. Kiekvienam, susiduriančiam su kepenų problemomis, galima įtarti su tuo susijusį fermentų nepakankamumą. Viena iš dažniausiai pasitaikančių ligų yra alfa-1 antitripsino trūkumas, genetinis sutrikimas, kuris visame pasaulyje paveikia maždaug vieną iš 1500 žmonių. Ši būklė dažniausiai pasireiškia nuo 20 iki 50 metų amžiaus žmonėms, sukelianti kvėpavimo bei kitus kvėpavimo sistemos sutrikimus. Maždaug 15 proc. suaugusiųjų, turinčių šį sutrikimą, susirgs kepenų ligą, ir apie 10 proc. kūdikių, kurie yra paveikti šios ligos, taip pat. Taip pat yra ir kitų ligų, kurios iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendra su fermentų trūkumu, bet taip pat nusipelno dėmesio:
   • Krono liga gali sukelti fermentų trūkumą.
   • Geležies stygius arba vitamino B12 trūkumas gali reikšti, kad virškinimo procesas nesugeba šių maistinių medžiagų išskirti iš maisto.
   • Vitamino D trūkumas gali reikšti kitą malabsorbcijos problemą, kaip ir naktinis aklumas dėl vitamino A trūkumo.
   Be diagnozuojamų ligų, yra daug simptomų įspėjančių apie fermentų nepakankamumą. Nors kai kuriuos galima priskirti kitoms būklėms, kai kurie iš jų yra tiesiogiai susiję su kasos nesugebėjimu išskirti fermentus.
   • Išmatų pokyčiai - jei išmatos yra blyškios ir plūduriuojančios tualete, dėl riebalų plūduriavimo, tai rodo, kad kasos fermentai neveikia tinkamai. Kitas požymis gali būti gličios arba riebios nuosėdos tualetiniame vandenyje, po to, kai jūs pasituštinote.
   • Skundimasis skrandžiu ir žarnynu - tai yra kitas rodiklis, kartu kaip ir skrandžio tempimo pojūtis,praėjus maždaug valandai po valgio, yra viduriavimas. Pūtimas ir nevirškinimas taip pat rodo, kad pacientui gali būti fermentų nepakankamumas.
   • Fluoruotas vanduo - be to, naujausi tyrimai rodo, kad fluoridas vandenyje gali būti atsakingas už sumažėjusį kasos lipazės ir proteazės aktyvumą. Tyrimas , nors ir buvo atliekamas su kiaulėmis, rodo, kad tai turi didelę įtaką, didėjančiai laisvųjų radikalų žalai ir mitochondrijos veiklos pažeidimui.
5. Kasos nepakankamumas. Kasos nepakankamumas yra kasos nesugebėjimas išskirti virškin...

---