Aikštėje ant suoliuko sėdi vyriškis. Su skrybėle, gražiu paltu, nublizgintais batais.
Mama blondinė iš Lietuvos kaimo rašo savo dukrai blondei laišką į Airiją: “Labas, dukrele. Jei gausi šį laišką, tai jis bus sėkmingai atėjęs. Oras pas mus geras. Praeitą savaitę lijo tik du kartus - iš pradžių 3 dienas, o paskui 4 dienas. Siunčiu tau tavo žieminį paltą. Tėvas sakė, kad su metalinėmis sagomis jo gali nepraleisti per metalo detektorių, todėl aš jas nukirpau. Prisisiūk jas pati, sagas aš įdėjau į kišenę. Tiesa, tėvas gavo naują darbą. Dabar jis yra virš kelių tūkstančių žmonių - valo sniegą kapinėse. Tavo sesuo Marytė ištekėjo ir laukiasi. Dar nežinome, gims berniukas ar mergaitė, todėl negaliu tau parašyti, kuo tu būsi - dėde ar teta. Sakė, kad jei gims mergaitė, tai pavadins kaip mane. Su tavo broliu Petru buvo nutikusi keista istorija. Jis užtrenkė mašinos dureles, o raktai liko viduje. Jei Airijoje sutiksi mūsų kaimynę Liudą, perduok jai linkėjimus. Užėjau į parduotuvę kelioms minutėms. Kai išėjau į lauką pamačiau, kad policininkas rašo baudos kvitą už ne vietoje pastatytą automobilį. Aš priėjau ir gražiai paprašiau, kad už pirmą nusižengimą taip smarkiai nebaustų. Policininkas nesileido į kalbas ir rašė toliau. Tada aš pasakiau, kad jis neturi širdies ir žmogiškumo. Jis išrašė dar didesnę baudą. Na, aš pradėjau jam šaukti, kad jis yra tikras paršas ir fašistas. Jis ėmė išrašinėti dar vieną kvitą už pareigūno įžeidimą ir ėmė kabinėtis, kad įskilęs stiklas, nudilusios padangos ir dar kažkas. Baudos kvitų buvo prirašyta visa šūsnis. Kai jis bandė man juos įbrukti, pasakiau kad neimsiu ir tegul jis juos susisuka į triūbelę ir susikiša sau į užpakalį. Policininkas užkišo visus kvitus už valytuvo ir dar ėmė išrašinėti šaukimą į teismą. Tegul rašo, ką nori. aš vis tiek nevairuoju.
Grįžta vyras iš darbo, o žmona vištą iškepusi. Paduoda, tas atsipjauna gabalą, įsideda į lėkštę.
Ateina į darbą vyrukas. Visas sumuštas, sulaužytas, apdaužytas.
Ūkininkas skundžiasi savo draugui: „Pas mus buvo didžiulė sausra. Pats meldžiausi ir dar prašiau kunigo, kad melstųsi.
Ateina Monia pas Rabiną ir klausia: - Rebe, ar tiesa, kad sumuštinis visuomet nuo stalo krenta sviestuota puse žemyn?
Atsimeni, kadaise mokinotės, kad ketui išlydyti reikalingas koksas. Tai tokia „kepta“ akmens anglis. Bet ją „kepant“, pakeliui dar gaunama degių dujų ir visokių kitokių labai pramonei reikalingų junginių. O jeigu tas naudotų padangų rietuves „iškeptume“, tai gal nė naftos, nė benzino, nė dujų nereikėtų pirkti!
Mama, aš irgi noriu turėti 5 žmonas! - Tegu Dievas laimina tave, sūneli!
Netiek ir brangu. Vienas arklys ir viena putpelė.
Sausio pirmoji. - Tikro Kalėdų Senelio nėra!
Vaikeli, kam tau tos bjaurybės?!
Vyras išvažiuoja į komandiruotę, grįžta diena anksčiau, ir, žinoma, aptinka namuose pusnuogį žmonos meilužį.
Šypsosi sau į barzdą. Diena pas juos 12 valandų, saulė visada aukštai. Kadangi karšta, tai tą elektrą naudoja kondicionieriams, na ir kitur, suprantama. O mūsų elektra kažkokiais tinklais kol ateina iki mūsų, tai mes nė nežinome iš kur. Vargšas Nemunėlis pluša prakaituodamas, kad išspaustų 100 MW galią, o kitoms galingesnėms elektrinėms tai dujų, naftos duok ir vis tiek nevalioja pagaminti tiek elektros, kiek reikia.
Pasirodo, jau dabar galima imti tos „nepageidaujamos“ 49%, sumaišyti su 51% „geidžiamos“ ir puikiai parduoti. Kodėl taip galima? Nes visiems bus gerai! Net tiems, kurie toje grandinėje mažai ką tenuveikia, „pažaidžia popierėliais“, o nukrenta jiems visai tikri pinigai.
Kaimo keliu dideliu greičiu važiuoja gydytojas.
Kitas pavyzdys beveik iš 12 kėdžių apie žvakių fabrikėlį. Teatleidžia man tikintieji, bet net po karo svarbioms apeigoms buvo naudojamos tik bičių vaško žvakės, o visokios kitokios - stearininės, parafininės, pagamintos iš taukų - apšvietimui, mat elektros Švenčionyse kurį laiką visai nebuvo, o žibalas buvo nors ir pigus, tačiau brangokas. Tai žvakių gamintojai sumanė, o jų Švenčionyse buvo pakankamai, kad į vašką reikia primaišyti parafino. Primaišius jo, žvakės įgavo netinkamą spalvą, tai buvo greitai surasti tinkami dažai. Maišant vašką ir parafiną „per pusę“, gaudavosi visai skaniai kvepiančios žvakės. Skaniai, nes, suprantama, dar kvepėjo vašku ir medumi. Toliau procesas vystėsi panašiai kaip su putpelių kotletais. Galop žalsvai nuspalvinto parafino žvakes iš viršaus apliedavo plonu vaško sluoksniu dėl to „tikro kvapo“ ir tiek žinių. Kaina, suprantama, būdavo „vaškinė“. Įžiebdavo žmonės tas netikras žvakes ir giedodavo giesmes. Nieks nežino, ar jų giesmės nueidavo kur reikia. Gal kaip Kaino auka, bet žvakės dūmai nematomi.
Lėktuvu skrenda lietuvis, vokietė ir anglas. Sugenda lėktuvo variklis, paaiškėja, kad parašiutas - tik vienas. Lietuvis griebia už parašiuto ir greitai ima jį prisiseginėti.
Mielas Kalėdų Seneli, aš norėčiau kad šiemet tu atneštum storą piniginę, pilną pinigų, ir liekną kūną. Kalėdų senis atsakė: „Jokių problemų.
O štai su elektra jokių „analizų“ neatliksi. Elektra ji ir Afrikoje - elektra. Tiesa, arabai kaip žinodami jau priklojo saulės baterijų daugelį kvadratinių kilometrų. Vienos tokios elektrinės galia, kaip mūsų, amžiną atilsį, atominės.
Paduoda, tas atsipjauna gabalą, įsideda į lėkštę.
Seniai, dar kai buvau mažas vaikas, sviestą pirkdavome turguje. Nustebsite, bet jis irgi būdavo įvairių spalvų. Nuo baltos varškės spalvos iki morkinės! O to tikrojo, gerojo sviesto spalva buvo sunkiai nusakoma žodžiais ir žinojo tą spalvą tik tas, kuris buvo daręs namie sviestą. Tas blyškus beveik baltas sviestas buvo taipogi geras, tik jo gaudavosi dvigubai daugiau, negu „cikro“. O kainą tai visos nustatydavo vienodą. Blyškus jis buvo dėl grietinės ir pasukų likučių, kai nesuplaki sviesto tiek, kiek reikia. Tai negudrios moterėlės ir parduodavo tokį, koks gaudavosi. Gudresnės netikrą sviestą (didžiasviestį) padažydavo visokiais būdais, bet paprasčiausia dažyti morkų sunka. Gražus būdavo sviestas. Daugelis miestelėnų nė nesuprasdavo apgaulės. Nusipirkus ir nunešus namo, sviestas būdavo sūdomas, nes šaldytuvų nebūdavo. Tai užpylus druskos ir pradėjus minkyti tą sviestą imdavo iš jo išsiskirti „maslionkos“ (pasukų likučiai). Suprantama, jas tuoj pripuolę susrėbdavo vaikai, o sviesto, suprantama, nepadaugėdavo. Po šios procedūros sviestas jau įgaudavo tą savo nepakartojamą spalvą.
Stovi pienas mėnesį ir nė krust! Nerūgsta! Aiškina specialistai, kad dabar pienas atskirai, o bakterijos - taipogi atskirai, mažuose minkštuose buteliukuose. Prieš vartojimą - suplakti.
Dar apie duoną. Jau ne kartą rašiau, bet ir vėl norisi prisiminti tą puikią ruginę duoną, kurios tešloje būdavo tik rupūs ruginiai miltai ir vanduo, jei neskaičiuosime trupučio kmynų ir druskos. Visi žinojo, kokio skonio, kvapo ir kokios spalvos yra kasdieninė ruginė duona. Dabar rugiai Lietuvoje sunkiai auga, tai duonkepiai bando mus visaip apgauti - čia tamsi, čia patamsinta, čia šviesi, čia juoda duona. Randu, kur užrašyta „Ruginė duona“. Nusiperku, atsinešu, ragauju - rugių nei skonio, nei kvapo. Kažkokio raugo kvapas. Primena siloso kvapą. Tai iš ko ji pagaminta? Suprantu, aiškins, kad dabar negali taikyti tų senovinių technologijų. Miltus - perka, raugą - perka. Jie tik kepa, patys nežinodami ką. O duonos spalva nuo šviesios, arbatinės, kavos tirščių iki bordinės. Mat, naudojo joduotą druską. Gydytojai teigia, kad jodo lietuviams trūksta. Perpjauni duoną, o pjūvis blizga, tarsi želatiną pjovei. Miltų, žinoma, yra. O makaronus perkant, tai dažnai ant pakuotės bus prirašyta devynios galybės visokiausių „ingredientų“, o miltų - nerasta. Pakreipi pakuotę prieš šviesą - toks gražus vaizdas, tarsi stikliniai būtų. Skanaus!
Tai su nafta ar dujomis gali bent „analizus“ atlikti. Rasi gal 60% vienokios, 30% kitokios, ir dar 10% tos pačios geidžiamiausios. Naftos pasaulyje yra tiek, kiek jos išgauta. Kitą dieną jos daugiau nieks neišgaus, tam reikia papildomų gręžinių, siurblių, vamzdžių, naftotiekių, laivų, cisternų… Tai gali užtrukti bent porą metelių. Užmirši ir kaip automobilis atrodo. Tas pats su dujomis. Raminamės, kad dujų galim sutaupyti. Sustabdysim kokią gamyklą ir jau sutaupėm! Žmonės darbą susiras, ne pirmas kartas.