Lietuvoje bulvės pradėtos auginti XVIII amžiaus pradžioje ir greitai tapo vienu svarbiausių maisto produktų valstiečių virtuvėje. Per šimtmečius mūsų šalyje buvo išvestos ir pritaikytos prie mūsų klimato sąlygų įvairios bulvių veislės, kurios pasižymi ne tik puikiu skoniu, bet ir atsparumu ligoms bei nepalankioms oro sąlygoms.

Senovinės bulvių veislės - tai tikras nacionalinis turtas, kuris ne tik papildo mūsų mitybą, bet ir padeda išsaugoti biologinę įvairovę. Jos yra vertingos dėl savo adaptacijos prie vietinių sąlygų, atsparumo ligoms ir kenkėjams, bei dažnai pasižymi turtingesniu skoniu nei modernios veislės. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, nuo seno auginama nemažai vietinių ir adaptuotų bulvių veislių, kurios buvo kruopščiai atrinktos ir išsaugotos per kartų kartas.

Įdomūs faktai apie seniausią pasaulyje bulvių veislę

Viena iš seniausių žinomų bulvių veislių yra "Papa Chaco" kuri yra auginama Peru Andų regione. Ši veislė buvo auginama dar prieš atsirandant Inkų civilizacijai, t.y. maždaug prieš 7000 metų. "Papa Chaco" yra žinoma dėl savo gebėjimo prisitaikyti prie aukštų kalnų klimato ir dirvožemio sąlygų. Peru yra laikoma bulvių kilmės šalimi, kurioje auga daugiau nei 3000 skirtingų bulvių veislių.

Populiariausios senovinės bulvių veislės Lietuvoje

• Vineta - Nors Vineta yra kilusi iš Vokietijos, ji jau kelis dešimtmečius auginama Lietuvoje ir tapo viena populiariausių senovinių veislių. Vineta pasižymi vidutinio dydžio, ovaliais, gelsva luobele ir blyškiai geltonu minkštimu gumbais. Šios bulvės vertinamos dėl ankstyvumo - derlius kasamas jau liepos mėnesį. Viena iš svarbiausių šios veislės savybių - puikus skonis ir universalumas kulinarijoje, ji tinka tiek virimui, tiek kepimui.
• Pirmūnės - Veislė išvesta Lietuvoje XX amžiaus antroje pusėje Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filiale. Jos gumbai yra ovalūs, vidutinio dydžio, su geltona luobele ir gelsvu minkštimu. Pirmūnės pasižymi puikiu skoniu ir ankstyvu derėjimu. Tai ankstyva veislė, kurios derlius subręsta jau po 65-70 dienų nuo sudygimo. Šios bulvės ypač tinka virti, iš jų paruošta bulvių košė yra purios tekstūros ir malonaus skonio. Pirmūnės pasižymi vidutiniu atsparumu bulvių marui ir kitoms ligoms, taip pat gerai išsilaiko žiemą, nepraranda savo skonio ir maistinių savybių ilgą laiką.
• Mirta - Mirta - vertinga lietuviška veislė, išvesta Lietuvos žemdirbystės institute. Jos gumbai yra ovalios formos, vidutinio dydžio, su gelsva luobele ir šviesiai gelsva minkštimo spalva. Tai vidutinio vėlyvumo veislė, pasižyminti puikiu atsparumu ligoms ir kenkėjams. Mirta yra vertinama dėl stabilaus derliaus net ir nepalankiomis oro sąlygomis, kas ypač svarbu mūsų klimato zonoje. Šios bulvės puikiai tinka virimui, iš jų gaunama puiki bulvių košė, taip pat jos tinka kepimui ir troškiniams.
• Venta - Venta - dar viena sena lietuviška veislė, išvesta Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Vokės filiale. Jos gumbai yra ovalios formos, vidutinio dydžio, su gelsva luobele ir geltona minkštimo spalva. Tai vidutinio vėlyvumo veislė, pasižyminti puikiu atsparumu ligoms ir kenkėjams. Venta yra vertinama dėl stabilaus derliaus net ir nepalankiomis oro sąlygomis, o tai ypač svarbu mūsų klimato zonoje. Šios bulvės labai tinka virimui, iš jų gaunama puiki bulvių košė, taip pat jos tinka kepimui ir troškiniams.
• Adretta - Adretta - senovinė Vokietijos veislė, kuri buvo plačiai auginama Lietuvoje nuo sovietmečio laikų. Tai vidutinio vėlyvumo veislė, kurios gumbai yra ovalūs, vidutinio dydžio, su gelsva luobele ir geltonu minkštimu. Adretta pasižymi itin geru skoniu, todėl ją mėgsta tie, kurie vertina klasikines bulvių patiekalų savybes.
• Nida - Veislė išvesta Lietuvoje Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filiale. Jos gumbai yra vidutinio dydžio, ovalūs, su gelsva luobele ir šviesiai geltonu minkštimu. Nida yra vidutinio ankstyvumo veislė, kurios derlius nuimamas rugpjūčio pradžioje. Ši veislė vertinama dėl stabilaus derliaus ir gero atsparumo ligoms. Jos bulvės tinka virimui, kepimui ir bulvių košei. Dėl savo gero krakmolingumo (apie 17-18 %), Nida yra puiki veislė tradiciniams lietuviškiems patiekalams gaminti.
• Bintje - Ši olandiška veislė buvo išvesta dar 1905 metais, tačiau dėl savo išskirtinių savybių greitai paplito ir Lietuvoje, tapdama viena populiariausių senovinių veislių. Bintje pasižymi vidutinio dydžio, ovaliais gumbais, šviesia luobele ir minkštimo spalva. Tai universali veislė, tinkanti tiek virimui, tiek kepimui, tiek ir gruzdinimui.

Bulvių auginimo ypatumai

Augindami senovines bulvių veisles, turėtumėte atsižvelgti į keletą svarbių aspektų. Visų pirma, daugelis senųjų veislių yra mažiau atsparios kai kurioms ligoms, palyginti su naujosiomis, todėl reikia būti dėmesingiems stebint pasėlius. Renkantis sodinimo vietą, reikėtų ieškoti gerai apšviestų, bet ne perdžiūstančių plotų. Senovinės veislės dažnai turi gilią šaknų sistemą ir geriau išgyvena trumpalaikę sausrą, tačiau vis tiek reikalauja reguliaraus drėkinimo, ypač žydėjimo metu. Patartina auginti skirtingas veisles savo darže, kad galėtumėte palyginti jų savybes ir atrasti savo mėgstamiausią.

Dirvožemio paruošimas

Bulvėms auginti labiausiai tinka saulėtas, lygus sklypas, kuriame nėra užsistovinčio vandens. Jei vietovė žema ar gruntiniai vandenys arti paviršiaus, rekomenduojama formuoti vagų keteras - jos padeda geriau pradžiūti ir įšilti dirvai. Bulvės geriausiai dera humusinguose, puriuose, orui ir drėgmei laidžiuose priemoliuose. Geriausias derlius išauga dirvose, kuriose yra ne mažiau kaip 3,5 % humuso - jos geriau sulaiko drėgmę, greičiau įšyla pavasarį, lėčiau atvėsta vakare, todėl sudygimas būna tolygesnis. Tačiau apie 60 % Lietuvos dirvų turi tik 1,5-2,0 % humuso, tad būtina rūpintis humuso balansu. Tam padeda mėšlas, daugiametės žolės arba sideraliniai augalai - garstyčios, vasariniai rapsai.

Jeigu dirvožemis rūgštus, dar rudenį rekomenduojama jį kalkinti. Rūgštingumas tikrinamas lakmuso testais, kuriuos galima įsigyti sodo prekių parduotuvėse. Rudenį taip pat reikėtų giliai perkasti žemę - tai padeda išnaikinti piktžoles ir kenkėjų lervas. Pavasarį, kai žemė atitirpsta, ji pirmiausia lengvai akėjama, kad išsaugotų drėgmę, po to kultivuojama. Dirvos įdirbimo gylis su paprastais kultivatoriais pasiekiama iki 15 cm gylio, to pilnai pakanka vėliau formuojant vagas. Kartą per 3 - 4 metus verta įdirbti giliai, iškeliant žemutinius sluoksnius į paviršių.

Sėjomaina

Sėjomaina - viena svarbiausių prevencinių priemonių nuo ligų ir kenkėjų. Nerekomenduojama bulvių sodinti po jų pačių - tą pačią žemę naudoti reikėtų tik po 3-5 metų. Tinkamiausi priešsėliai: žiemkenčiai, auginti po daugiametės žolės ir tręšti mėšlu, rapsai, pupiniai augalai, sideratiniai augalai, vasarojus.

Sėklos paruošimas

Planuojant bulvių sodinimą, pirmasis žingsnis - tinkamos veislės pasirinkimas. Kai veislė parinkta, svarbiausias etapas - sėklinės medžiagos paruošimas. Sodinimui naudojami tik sveiki, vientisi, neišdžiūvę ir nepažeisti gumbai. Rekomenduojamas vieno gumbelio svoris - nuo 50 iki 100 gramų. Apie 3-4 savaites iki sodinimo bulvės daiginamos. Daiginimui parenkama šviesi ir vėsi (apie +10-12 °C) patalpa. Gumbai sudedami vienu sluoksniu į dėžes ar lovelius ir reguliariai tikrinami - sudžiūvę ar pradėję pūti pašalinami.

Sodinimo laikas ir būdai

Tinkamai pasirinktas bulvių sodinimo laikas bei laikymasis agrotechnikos reikalavimų turi lemiamą reikšmę derliaus kokybei ir kiekiui. Tradiciškai Lietuvoje bulvės sodinamos balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje, tačiau tikrasis orientyras - dirvos temperatūra. Geriausia sodinti, kai 10 cm gylyje dirva sušyla bent iki +8 °C. Ankstyvosioms veislėms, kurias daiginate iš anksto, pakanka ir +6 °C, ypač jei jas dengiame mulčiu (šiaudais, kompostu ar agrotekstile). Jei pasodinsite per anksti, šaltas gruntas gali sustabdyti daigų augimą, gumbai supus ar taps jautresni ligoms.

Pagal fenologinį kalendorių, bulvių sodinimo pradžia siejama su beržų lapų išsiskleidimu. Ankstyvosioms bulvėms galima taikyti paviršinį sodinimą, kai gumbai sodinami tik 5-6 cm gylyje, o virš jų supilamos mulčiaus ar komposto vagos. Jeigu sodinate bulves į pakeltas vageles, jų aukštis neturėtų viršyti 25 cm. Per aukštos vagos lėtina dirvos įšilimą, o per žemos - nesulaiko drėgmės ir prastai apsaugo gumbus nuo saulės.

Priežiūra

Vienas pirmųjų darbų - akėjimas, kuris atliekamas maždaug po penkių dienų nuo sodinimo, ypač jei bulvės auga sunkesnėje, molingoje ar priemolio dirvoje. Šis žingsnis padeda naikinti dar neišdygusias piktžoles, neleisti susidaryti dirvos plutai po lietaus ir pagerina deguonies patekimą į gilesnius sluoksnius. Kai bulvių daigai pasiekia apie 12-15 cm aukštį, prasideda tarpueilių purenimas. Šiuo etapu dirva purenama maždaug 6-8 cm gylyje - tai leidžia geriau patekti orui ir drėgmei prie šaknų, kartu slopinamas piktžolių augimas.

Kaupimas

Kaupimas yra vienas svarbiausių bulvių priežiūros etapų. Supilant žemę aplink bulvių stiebus formuojamos vagų keteros, kurios apsaugo gumbus nuo saulės spindulių, sumažina pažaliavimo riziką ir padidina erdvę gumbų formavimuisi. Pirmą kartą bulvės kaupiamos, kai stiebai pasiekia 15-20 cm aukštį. Maždaug po dviejų ar trijų savaičių rekomenduojama atlikti antrą kaupimą - priklausomai nuo oro sąlygų ir dirvos būklės.

Mulčiavimas

Dar viena naudinga praktika - mulčiavimas. Jis padeda apsaugoti dirvos paviršių nuo perdžiūvimo, sulaiko drėgmę, slopina piktžoles ir palaiko stabilesnę temperatūrą dirvoje. Bulvės gali būti mulčiuojamos šiaudais, kompostu, pjuvenomis, nupjauta vejos žole. Mulčiuoti verta tiek iškart po sodinimo, ypač auginant ankstyvąsias veisles, tiek augalams jau paaugus - sulaukus 15-20 cm aukščio.

Laistymas

Kalbant apie drėgmės poreikį, bulvės paprastai sugeba augti bez papildomo laistymo, ypač jei pavasaris ir vasaros pradžia pakankamai lietingi. Vis dėlto, jei laikotarpis sausas, svarbu žinoti, kada drėgmės poreikis būna didžiausias. Kritinis momentas - žydėjimo pradžia, kai pradeda formuotis gumbai, ir dar vienas etapas - po žydėjimo, kai gumbai sparčiai stambėja. Būtent šiais tarpsniais būtina palaikyti 70-80 % drėgmės lygį dirvos paviršiniame sluoksnyje.

Tręšimas

Augindamos gumbus, bulvės iš dirvožemio intensyviai siurbia pagrindines maisto medžiagas. Norint užauginti vieną toną gumbų, reikia vidutiniškai 5 kg azoto (N), 1,6 kg fosforo (P₂O₅) ir 5,6 kg kalio (K₂O). Tad planuojant 30 t/ha derlių, dirva netenka apie 150 kg azoto, 50 kg fosforo ir 170 kg kalio. Šį poreikį būtina kompensuoti tręšiant - organinėmis ar mineralinėmis trąšomis, atsižvelgiant į dirvožemio savybes.

Iš visų elementų azotas labiausiai didina bulvių derlių, tačiau su juo būtina elgtis atsargiai. Rekomenduojama azoto norma, tręšiant mėšlu - 60-90 kg/ha, be mėšlo - 90-120 kg/ha, o intensyviose technologijose - iki 150 kg/ha. Tačiau per didelis azoto kiekis vėlina bulvių brendimą, mažina gumbų laikomumą ir skonį. Azoto trąšų pasirinkimui taip pat svarbi forma. Patikimai veikia amonio sulfatas, karbamidas ir skystos azoto trąšos. Tuo tarpu amonio salietra, nors ir veiksminga, gali labiau mažinti krakmolingumą ir skatinti nepageidaujamų junginių kaupimąsi.

Fosforo trąšos, tokios kaip granuliuotas superfosfatas ar diamoniofosfatas (kartu turintis ir azoto), gerina šaknų vystymąsi, gumbų formavimąsi bei subrendimą. Kalis svarbus gumbų dydžiui, kokybei, krakmolingumui ir laikomumui. Bulvėms labiausiai tinka bechlorės kalio formos, tokios kaip kalio sulfatas ar kalio magnezija. Kalio chloridas ar druska gali būti naudojami tik rudenį - kad choras spėtų išsiplauti.

Kompleksinės trąšos bulvėms, turinčios azoto, fosforo, kalio ir mikroelementų, yra veiksmingas sprendimas, kai reikia užtikrinti subalansuotą mitybą be pertekliaus. Jas galima pritaikyti pagal dirvožemio tyrimų duomenis - ypač svarbus santykis tarp azoto ir kalio (optimaliai kalio turėtų būti 1,3-2 kartus daugiau nei azoto). Pastebėjus tokius simptomus, naudinga taikyti papildomą tręšimą per lapus, naudojant tirpias kompleksines trąšas su mikroelementais (manganu, boru, magniu, geležimi ir kt.). Trąšos per lapus greitai įsisavinamos ir padeda greitai kompensuoti trūkumą.

Ligos ir kenkėjai

Bulvių augintojai Lietuvoje per dešimtmečius ištobulino auginimo technologijas, tačiau net ir kruopščiai prižiūrimi pasėliai kasmet susiduria su ligų ir kenkėjų iššūkiais. Bulvės ypač jautrios grybinėms, bakterinėms bei virusinėms ligoms, taip pat jas dažnai puola pavieniai vabzdžiai ir dirvoje gyvenantys kirmėliški organizmai.

Grybinės ligos

• Bulvių maras - tai plačiausiai paplitusi ir viena žalingiausių bulvių ligų, sukeliama grybo Phytophthora infestans. Liga pažeidžia visą augalą - nuo lapų iki gumbų. Pirmieji požymiai pasirodo kaip vandeningos, neryškių kontūrų dėmės ant lapų, kurios drėgnu oru būna apsuptos balkšvų grybelio apnašų. Pažeidimai greitai plinta - žūva lapai, džiūsta stiebai, o vėliau infekcija patenka ir į gumbus, kurie apsitraukia rudais lopais, vystosi sausasis puvinys. Liga ypač greitai plinta šiltomis ir lietingomis vasaromis. Pagrindinės prevencinės priemonės - sėjomaina, sveikos sėklos naudojimas, subalansuotas tręšimas, ypač vengiant perteklinio azoto.
• Bulvių sausligė (alternariozė) - dažnai prasideda anksčiau nei maras ir pažeidžia lapus bei stiebus. Ant lapų atsiranda koncentriškos, sausos, tamsiai rudos dėmelės, dažniausiai apribotos gyslų, o patys lapai įgauna gelsvą atspalvį. Liga plinta karštu, sausu oru, o infekcija dažnai lieka dirvoje ar ant augalinių liekanų iki trejų metų. Sausligė išskiria toksinus, kurie nuodija augalą, slopina fotosintezę ir spartina lapų senėjimą. Prevencija - sveika sėkla, tvarkingas laukas, žemės dirbimo kontrolė.
• Bulvių rizoktoniozė, arba baltoji kojelė - pasireiškia daigų, stiebų ir gumbų pažeidimais. Būdingas požymis - juodi, tarsi žemių taškeliai (grybo skleročiai) ant gumbų paviršiaus, kurie nėra nuplaunami vandeniu. Liga silpnina daigumą, stabdo dygimą ir pažeidžia jaunas šaknis. Rizoktoniozės plitimui palankios šaltos, drėgnos dirvos ir neperpuvęs mėšlas.
• Paprastosios bulvių rauplės - sukelia kosmetinius gumbų pažeidimus - jų paviršiuje susidaro šiurkščios, iškilios dėmės. Nors dažnai pažeidžiama tik odelė, sunkesniais atvejais deformuojamas visas gumbas. Rauplėms palankiausios smėlingos ir šarminės dirvos, sausros laikotarpiai.

Bakterinės ligos

• Juodoji kojelė - bakterinė liga, kurios metu pažeidžiamos stiebo apatinės dalys ir šaknys. Pažeisti augalai blogai vystosi, jų lapai gelsta ir vysta, o vėliau ir gumbai supūva. Liga ypač plinta šiltomis ir lietingomis vasaromis sunkiose dirvose. Užkratas dažniausiai plinta per sėklą ir dirvą.
• Rudasis puvinys - kita pavojinga bakterinė liga, pasireiškianti gumbų, stiebų ir lapų vystymosi sutrikimais. Ligos židiniai dažnai aptinkami tik vėlesniuose augimo tarpsniuose. Pažeisti augalai džiūsta, lapai tamsėja ir raukšlėjasi. Užkratas plinta su sėkla, per augalines liekanas ir net žemės ūkio techniką.

Virusinės ligos

Virusinės ligos, tokios kaip paprastoji mozaika, raukšlėtoji mozaika ir dryžligė, dažniausiai pasireiškia augalų žydėjimo metu. Lapai tampa margi, susiraukšlėja arba ima gelsti. Virusai plinta per amarus, lietų, vėją ir net žmogaus kontaktu.

Kenkėjai

• Kolorado vabalas - pagrindinis bulvių kenkėjas, sunaikinantis iki pusės derliaus, jei nekontroliuojamas. Vabalai ir jų lervos graužia lapus, stiebus, žiedus. Vabalai žiemoja dirvoje, o pavasarį, šylant orui, ima daugintis - viena patelė padeda šimtus kiaušinėlių. Gausiai plintant lervoms, purškiami insekticidai, geriausia kai jos dar II ūgio (mažos).
• Amarai - mažesni, bet labai pavojingi kenkėjai, nes perneša virusines ligas. Jie gyvena kolonijomis, dažniausiai apatinėje lapų dalyje. Nors jų tiesioginė žala nėra didelė, jie sukelia augalo vystymosi sutrikimus, silpnina imunitetą ir platina virusus.
• Sprakšiai ir jų lervos (spragšiai) - pažeidžia gumbus, išgraužia juose ertmes. Tokie gumbai netinka prekybai, blogai laikosi.
• Nematodai - mikroskopiniai parazitai, pažeidžiantys šaknis. Jie silpnina augalą, mažina derlių, o kai kuriais atvejais gali visiškai jį sunaikinti.

Alternatyvūs auginimo būdai

Bulvių auginimas statinėse, maišuose ar net kibiruose pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau dėmesio - šis metodas dažnai pristatomas kaip puikus sprendimas mažiems sklypams, miesto daržininkams ar tiesiog eksperimentuotojams. Idėja paprasta: vietoje tradicinės vagos naudojamas vertikalus indas, o bulvės auginamos sluoksniais, vis papildant dirvožemiu.

Pirmiausia reikėtų pasiruošti augintiną talpą. Jeigu naudojama statinė, jos dugnas nuimamas, o šonuose padaromos nedidelės skylutės ventiliacijai - jos būtinos, kad šaknys negautų per daug drėgmės ir nepradėtų pūti. Gali būti naudojamos tiek metalinės, tiek plastikinės, tiek medinės statinės.

Ant statinės ar maišo dugno suberiamas pirmasis maždaug 10 cm derlingos žemės sluoksnis - rekomenduojama naudoti purų, humusingą, gerai tręštą gruntą. Ant jo dedami sudaiginti bulvių gumbai, tarp jų paliekant kelių centimetrų tarpus. Kai daigai išauga iki 2-3 cm aukščio, jie užpilami žeme, paliekant tik viršūnes. Ši procedūra kartojama kelis kartus - kiekvieną kartą, kai daigai paauga, ant jų pilama papildomo žemės sluoksnio.

Augimo metu labai svarbu nepamiršti reguliariai laistyti - indas greitai išdžiūva, ypač vasarą. Kai bulvių lapai ir stiebai pavysta, pagelsta ir pradeda kristi, metas nuimti derlių.

Taigi, bulvių auginimas statinėse ar maišuose - tai įdomi ir verta išbandyti alternatyva, tačiau labiau eksperimentui ar mažoms erdvėms, o ne kaip pagrindinis bulvių auginimo būdas. Derliaus gausa priklausys nuo kruopštaus auginimo, tinkamos veislės pasirinkimo ir gero drėkinimo.

Bulvių bokštas

Bulvių bokštas - tai cilindro formos konstrukcija, kurioje bulvės auginamos sluoksniais, pridedant dirvos ir mulčio pagal augalų augimą. Vertikalus bulvių auginimas turi ne vieną privalumą, ypač aktualų šiolaikiniuose soduose, kur vietos dažnai trūksta.

Privalumai:

• Mažiau vietos - bokštas užima žymiai mažiau vietos nei tradiciniu būdu auginamos bulvės - vos 1-2 kvadratinius metrus vietoje 10-15 kvadratinių metrų.
• Lengvesnė priežiūra - Nebereikia kaupti vagų, akėti tarpueilių ar ilgai ieškoti bulvių žemėje.
• Apsauga nuo kenkėjų ir ligų - bokštas puikiai apsaugo bulves nuo daugelio dirvos kenkėjų ir ligų. Pakelti nuo žemės gumbai rečiau kenčia nuo šliužų, grambuolių lervų ir kitų pavojų.
• Lengvesnė dirvos kokybės kontrolė - vertikalus auginimas leidžia lengviau kontroliuoti dirvos kokybę.

Konstrukcijos tipai:

• Tinklelio bokštas - Naudojamas 120-150 cm pločio vielos tinklelis, sulankstytas į cilindro formą, kurio skersmuo apie 90 cm. Tinklelis tvirtinamas metaliniais strypais arba mediniais kuolais.
• Medinė konstrukcija - Galite sukonstruoti kvadratinį bokštą iš lentų, palikdami tarpus tarp lentelių ventiliacijai. Tokia konstrukcija ilgiau tarnauja, bet reikalauja daugiau darbo ir medžiagų.
• Plastikinio konteinerio bokštas - Optimalus bokšto aukštis - 120-150 cm.

Dirvožemio mišinys:

Sėkmės raktas - kokybiškas dirvos mišinys. Idealus mišinys: 50 % komposto, 25 % aukštos kokybės daržų dirvos ir 25 % perlito ar smulkių pjuvenų. Svarbu, kad dirvos mišinys būtų lengvas ir purus. Venkite šviežio mėšlo - jis gali deginti sėklines bulves.

Sodinimas:

1. Geriausias laikas bulvių sodinimui bokšte - balandžio pabaiga ar gegužės pradžia, kai žemės temperatūra pakyla iki 8-10 °C.
2. Bokšto dugne išklokite 15-20 cm sluoksnį šiaudų ar kitų organinių atliekų drenažui. Ant šių pridėkite 15 cm dirvos mišinio.
3. Bulves dėkite kas 12-15 cm aplink bokšto perimetrą, akutėmis į išorę. Viename sluoksnyje tilps 6-8 sėkliniai gumbai, priklausomai nuo bokšto dydžio.
4. Bulves uždenkite 10 cm dirvos sluoksniu ir lengvai prispauskite.
5. Kas 25-30 cm pridėkite naują bulvių sluoksnį, kol pasieksite bokšto viršų.

Priežiūra:

• Laistymas - Bokštą reikia laistyti dažniau nei tradiciškai auginamas bulves. Daugelis ūkininkų bokšto centre įmontuoja perforuotą PVC vamzdį, per kurį patogu laistyti.
• Mulčiavimas - Pagal augalų augimą reguliariai pridėkite šiaudų ar kitų organinių medžiagų.
• Tręšimas - Vertikalaus auginimo metu augalai intensyviau naudoja maistines medžiagas. Bulvių žydėjimas rodo, kad formuojasi jauni gumbai.

Derliaus nuėmimas:

Pagrindinis derlius nuimamas maždaug rugsėjo mėnesį, kai augalų viršutinė dalis pradeda gelsti ir džiūti. Derliaus metu tiesiog išardykite bokštą ir rinkite bulves - kaip lobių kasimo nuotykis!

Įdomūs faktai apie bulves

Bulvės kilusios iš Pietų Amerikos, tiksliau - iš Andų kalnų regiono, kur jos buvo auginamos jau prieš maždaug 10 000 metų. Senovės inkai bulves naudojo ne tik kaip maisto šaltinį, bet ir kaip priemonę žaizdoms gydyti. Jie taip pat buvo išradę unikalų būdą, kaip ilgam išsaugoti bulves: jas užšaldydavo natūraliai nakties metu, o dieną mindydavo basomis kojomis, kad išspaustų drėgmę. Taip pagamintos bulvės vadinosi chuño - jos buvo lengvai transportuojamos, ilgaamžės ir mažiau toksiškos vartoti.

Bulvių Maistinė Vertė (100g)