Etimologija
Spėjama, kad Alytus yra vandenvardinis vietovardis, mat pro miestą į Nemuną įteka Alytupis, kuris anksčiau galėjęs vadintis tiesiog Alytus. [ 11 ] Pietų Lietuvoje vandenvardžiai su galūne -us yra sutinkami neretai: ežerai Guostus, Niedus, Švenčius ir kt., upės Kriaušius, Skroblus, Vardžius ir kt.
Kita versija teigia, kad miesto vardas galėjo kilti nuo pilies, kuri stovėjo čia jau XIV a., dažnai pastodavo kryžiuočiams kelią ir jie šią pilį vadino Aliten.
Liaudies etimologija byloja vieną iš legendų apie meilę – kadaise gyveno Mirgrausėlė ir Alyta. Vienas kitą pamilo, tačiau Mirgrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. Vietos pilį užpuolus kryžiuočiams kovoje krito daug karių ir Alyta, matydamas, kad mūšis bus pralaimėtas, nujojo į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kurstė šventąją ugnį, ir ją paslėpė, o pats grįžo kovon. Nors ir narsiai kovėsi Alyta, bet jis žuvo. Tai sužinojusi Mirgrausėlė graudžiai ir ilgai verkė, kad jos ašaros upeliu pradėjusios tekėti Nemunan. Upelis žynių buvęs pavadintas Alytupiu, o greta piliakalnio įsikūręs miestas – Alytumi. Ir šiandien į Nemuną teka Mirgrausėlės ašarų upelis. [ 12 ]
Šaltiniai
- ↑Alytaus tekstilei – bankrotas[neveikianti nuoroda]
- ↑Alytus: pramonės miestas be pramonėsArchyvuota kopija 2016-06-24 iš Wayback Machine projekto.
- Alytus: pramonės miestas be pramonėsArchyvuota kopija 2016-06-24 iš Wayback Machine projekto.
- Medvilnės kombinatas keitė pavadinimus, bankrutavo, tačiau verslas jo patalpose atsigaunaArchyvuota kopija 2014-07-08 iš Wayback Machine projekto.
- Alytaus tekstilei – bankrotas[neveikianti nuoroda]
Alytus
Mieste stovi Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklas – „Laisvės angelas“, pastatytas 1929 m. (skulptorius Antanas Aleksandravičius). 1934 m. skulptūra subyrėjo trenkus į ją žaibui, 1937 m. buvo atstatyta. 1952 m. paminklą nugriovė sovietai, bet jis buvo atstatytas 1991 m. (skulptorius Jonas Meškelevičius atkūrė skulptūrą, Jonas Blažaitis – paminklo bareljefus). Paminklas yra 13 m aukščio (9 m postamentas ir 4 m angelas). Pasakojama, kad pozuoti skulptorius prikalbinęs jauną gimnazijos mokytoją.
Geležinkelio stotis yra vakaruose, Likiškiuose. Ant išlikusių senojo geležinkelio tilto per Nemuną (1899 m.) taurų pastatytas pėsčiųjų ir dviračių Baltosios rožės tiltas. [ 10 ] Dešiniajame Nemuno krante stūkso Alytaus piliakalnis, kairiajame – Radžiūnų piliakalnis.
Geografija
Alytus įsikūręs šalia Nemuno, 65 km į pietus nuo Kauno ir 108 km į pietvakarius nuo Vilniaus. Alytus yra didžiausias Dzūkijos miestas, laikomas neformalia šio etnografinio regiono sostine. [ 13 ]
Per Alytų iš pietryčių šiaurės vakarų link teka Nemunas. Nuo seno miestas dalijamas į dvi dalis: dešiniajame Nemuno krante yra Alytus I, kairiajame – Alytus II (didžioji dabartinio miesto dalis išsidėsčiusi kairiajame upės krante):
Mieste įkurtas kraštovaizdžio istorinis draustinis, stūkso akmuo Klebonas. Geležinkelio stotis įsikūrusi miesto vakaruose, Likiškiuose.
Miesto dalys
Forumą vainikuos ekskursija po buvusio Alytaus kombinato rūsius
2024-10-21Medvilniečiai (1987 m.)Alytaus bei šalies verslo atstovų šią savaitę laukia verslo forumas „Alytus 2027“. Jo dalyviai turės puikią progą ne tik išgirsti ambicingą Alytaus miesto plėtros viziją, pranešėjus, bet ir išvysti parodą „Kartūno kodas“ bei sudalyvauti forumą vainikuojančioje ekskursijoje po buvusio Alytaus medvilnės kombinato rūsius.
Didžiausios medvilnės perdirbimo įmonės Baltijos šalyse istoriją atskleidžianti paroda „Kartūno kodas“, parengta Alytaus kraštotyros muziejaus, siekia atkoduoti gamyklos palikimą ir atkreipti dėmesį į pramonės atminties tyrimų svarbą visuose Lietuvos regionuose.
„Kartūno kodas“ – didelės apimties tyrimas, pradėtas Alytui rengiantis 2022-aisiais tapti Lietuvos kultūros sostine. Parodoje eksponuojamos nuotraukos, austo kartūno pavyzdžiai, kita įmonės istoriją įprasminanti medžiaga.
1969 m. įkurtas Alytaus medvilnės kombinatas miesto gyventojų skaičių per 30 metų išaugino nuo 11 tūkst. iki 70 tūkst. Didžiausia medvilnės perdirbimo įmonė Lietuvoje ir Baltijos šalyse užėmė net 16 ha gamybinio ploto. Kombinato aukso amžiuje jame dirbo apie 7 tūkst. darbuotojų – kas dešimtas alytiškis.
Parodos kuratorės Gintarės Markevičienės teigimu, kombinatas buvo įspūdingo dydžio ir sudėtingumo mechanizmas. Tai kelios gamybinės įmonės po vienu stogu, todėl ir vadinamas jis buvo ne fabriku ar gamykla, bet kombinatu. Kombinatą netgi būtų galima pavadinti miestu mieste. Čia dirbantys alytiškiai turėjo savo polikliniką, parduotuvę, sporto maniežą, kassavaitinį laikraštį, kultūros rūmus.
Didelę įtaką Alytaus ekonomikai, urbanistikai ir kultūrai daręs Medvilnės kombinatas, atkūrus nepriklausomybę, išgyveno ne pačius geriausius laikus. 1993 m. fabrikas buvo reorganizuotas ir pervardytas į akcinę bendrovę „Alytaus tekstilė”. Įmonei ėmė grasinti globalizacija – Kinijoje išausti 1 toną medvilnės kainavo triskart pigiau nei Alytuje. Bendrovę galutinai pakirto 1998 m. įvykęs pardavimo sandoris su Singapūro „Tolaram Group“. Po privatizavimo dalis darbuotojų išėjo patys, dalis buvo atleisti. 2007 m. paskelbtas „Alytaus tekstilės“ bankrotas, atleisti 1 tūkst. 89 darbuotojai.
Istorija
Miesto apylinkėse gyventa jau neolite. Viduramžiais Alytaus apylinkės buvo gyvenamos mišriai jotvingių ir lietuvių genčių, nes Alytus buvo paribyje tarp šių genčių. Vėliau, dėl istorinių aplinkybių, jotvingius asimiliavo lietuvių gentis. Nemuno kairiajame krante yra dvi dešimtys VI–IX a. pilkapių, XIII–XIV a. Nemuno dešiniajame krante, santakoje su Alytupiu čia stovėjo medinė Alytaus pilis. 2010 m. kasinėjimai miesto centre parodė, kad istorinės Alytaus ištakos buvo dabartinio miesto centre, nuo XIV a. čia stovėjo rotušė ir bažnyčia.
1581 m. birželio 15 d. Ldk Steponas Batoras suteikė Alytui Magdeburgo teises ir herbą. Ši data yra minima kaip Alytaus miesto diena. Praeityje Alytus daug kartų nukentėjo nuo svetimų kariaunų. Ne kartą jį naikino gaisrai (1622 m., 1733 m.), maro epidemijos ir kitos nelaimės. 1586 m. pastatyta cerkvė. Miestas priklausė Trakų vaivadijai.
1915 m., kai Lietuvoje ir Suvalkų gubernijoje įsitvirtino vokiečių karinė administracija, Alytus I ir Alytus II buvo sujungti į vieną administracinį vienetą. 1919 m. vasarį mieste vyko Alytaus kautynės, kuriose Lietuvos kariuomenė kovėsi su bolševikais, ant tilto žuvo pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius. Lietuvos kovose su lenkais pastarieji reiškė pretenzijas į Lietuvos teritoriją iki pat Alytaus. Lenkų delegacija Paryžiaus taikos konferencijos metu, Antantei įteikė reikalavimą demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatyti nuo Vištyčio iki Alytaus. 1919 m. miestas gavo valsčiaus teises, 1931 m. – I eilės miesto, 1932 m. – vasarvietės teises.
1939 m. prie Alytaus buvo įkurta Lietuvoje internuotų lenkų karių stovykla. 1941 m. birželio 22-23 d. šalia miesto įvyko Alytaus mūšis, kuriame dalyvavo apie 800 tankų. 1941 m. išžudyti beveik visi Alytaus žydai (apie 10 000). [ 17 ] Nuo 1941 m. liepos iki 1943 m. balandžio kareivinių teritorijoje veikė karo belaisvių koncentracijos stovykla Stalag-343. Nuo 1943 m. gegužės iki 1944 m. liepos ten pat veikė daugiausia iš vakarinių Rusijos sričių perkeltųjų asmenų stovykla. Joje žuvo apie 2 tūkst. karo belaisvių ir civilių.
1944 m. liepos 15 d. miestą užėmė sovietai (III Baltarusijos fronto kariai). Pokario pasipriešinimo judėjime miestas priklausė Dainavos krašto apygardai. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu, 1950 m. – rajono centru.