Algimantas Čekuolis buvo ne tik žinomas žurnalistas ir rašytojas, bet ir žmogus, kurio knygos rado vietą daugelio lietuvių namuose. Jo publicistika ir knygos, tokios kaip „Faktai ir šypsenos“, buvo itin populiarios ir perkamos.
Kūrybos bruožai
Analizuojant „Pegaso“ TOP 5 lietuvių rašytojus, matyti, kad įdomiausias lietuviams Algimantas Čekuolis - jo knygą „Faktai ir šypsenos“ praėjusiais metais žmonės pirko labiausiai. Ne mažai susidomėjimo sulaukė dvi Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Silva Rerum“. Panašiai atrodo ir VAGOS knygyno populiariausiųjų sąrašas. Jame taip pat pirmauja A. Čekuolis ir jo „Faktai ir šypsenos“ bei B. Nicholson „Beatos virtuvė: kepinių knyga“.S. Daugirdaitė, žvilgtelėjusi į populiariausiųjų sąrašus LRT.lt tinklalapiui, sako: „Akivaizdu, kad skiriasi tai, ką žmonės perka, ir tai, ką jie skaito. Žmonės dažnai perka knygą norėdami ją padovanoti, tuomet pažiūri, kad knyga būtų žinomo autoriaus ar praktiška. Niekada per daug neprašausi pro šalį, padovanodamas moteriai receptų knygą. Žmonės perka tų lietuvių autorių knygas, kurie yra gerai pažįstami. Anoks A. Čekuolis rašytojas - jis tiesiog garsus žurnalistas, kuris kiekvieną savaitę matomas TV ekrane. Panašiai ir su B. Tai kompanijai, pasak literatūros kritikės, priklausytų ir K. Sabaliauskaitė, nors ji nėra TV žvaigždė, bet labai gerai įvaldžiusi viešuosius ryšius. Tai yra pastarųjų metų viešųjų ryšių produktas. K. Sabaliauskaitė sugebėjo užimti Jurgos Ivanauskaitės vietą lietuvių literatūroje. Populiarios, nesunkiai skaitomos, bet pakankamai geros kokybės literatūros“, - priduria S.
Populiariausių knygų sąrašai
Šiame knygų tinkle 2012-aisiais populiariausia buvo Gundegos Sejos „Auksinė namų knyga“, Waris Dirie, Cathleen Miller „Dykumų gėlė“ bei Rosannos Pradellos ir Hanne Turk knyga „Didžioji vaikų piešimo mokyklėlė“. „Praėjusiais metais gal kiek populiaresnės buvo knygos vaikams, jos pasiekė aukštesnes vietas nei 2011-aisiais. Be to, užpernai populiariausių knygų viršūnėje buvo daugiau lietuvių autorių kūrinių, bet tai nereiškia, kad lietuviai nusisuka nuo savų autorių - tiesiog kai kurie kūriniai buvo išleisti praėjusių metų pabaigoje, tad dar nespėjo pakilti į populiariausiųjų viršūnes“, - tvirtina A.
Atsisveikinimas su Algimantu Čekuoliu
Penktadienį apskriejo žinia, kad mirė žurnalistas, rašytojas Algimantas Čekuolis. Pasak sūnaus, jiedu vis dar šoko būsenos - nors ir buvo galima nujausti, kad visko gali nutikti, tokiai žiniai negali pasiruošti iš anksto. Jis pastebėjo, kad galima pasidžiaugti bent tuo, kad jo tėtis šįryt pasaulį paliko ramiai: „Jis papusryčiavo, atsigėrė kakavos, užsimerkė ir išėjo. Dukra Ieva su tėčiu praleido visą ketvirtadienį. Paskutinis įdomesnis pokalbis buvo, kai aš jam pasakojau apie dirbtinį intelektą - jam buvo labai įdomu, kaip jo kūrybinis aspektas skiriasi nuo žmogaus darbo. Jis iki pat galo domėjosi viskuo, buvo žingeidus. Pasak vaikų, ir juos tėtis juos mokė būti smalsius, džiaugtis gyvenimu. Daugiau į prisiminimus leistis dar nenoriu, man reikia nors šiek tiek laiko, kad viskas susigulėtų“, - jautriai sakė J.
Laidotuvės
Nešini vienu baltu gėlės žiedu, į Vilniaus laidojimo rūmus rinkosi vėlionio gedintys A.Čekuolio vaikai, artimiausi šeimos nariai, bičiuliai ir kolegos. Vos įžengus į salę su urna, juos lyg visai čia būdamas pasitiko Algimanto balsas - dideliame ekrane sukosi jo archyvinių laidų įrašai. O jo nuopelnus liudijo šalia padėti apdovanojimai ir ordinai. Sekmadienio popietę urna su A.Čekuolio palaikais buvo išlydėta į amžinąją žurnalisto poilsio vietą - Menininkų kalnelį Antakalnio kapinėse. Urną iš laidojimo namų išnešė dukra Ieva, o sūnus Justinas rankose laikė tėčio portretą. A.Čekuolis buvo palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Žemę nuklojo baltų gėlių žiedai, o prie kapo jautrią kalbą pasakė menotyrininkas Saulius Pilinkus.
Žmonių atsiliepimai
Ištarti paskutinį „sudie“ dar šeštadienį atėjo ir žinomi šalies žmonės. Žurnalistė, televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė, kuri sakė, kad Algimantas iš gyvenimo stengėsi imti viską, todėl nugyveno kupiną gražių akimirkų kelią. „Manau, kad žmogus nugyveno smagų gyvenimą, kabino pilnu šaukštu net su kaupu. Visiems tokio gyvenimo tik pavydėti ir nugyventi taip, kaip jis nugyveno. O šiaip buvo pakankamai principingas, teisingas žmogus, kuris, kai vėjas papūsdavo ne į tą pusę, pasukdavo bures taip, kad jos būtų teisinga kryptimi“, - portalui Žmonės.lt kalbėjo E.Mildažytė. Žurnalistas ir politikas Česlovas Juršėnas rašytoją laikė savo bičiuliu ir jam negailėjo gerų žodžių ir kaip profesionalui, ir kaip asmenybei. „Jis ir pats buvo kryptingas, energingas ir veikė būtent šia linija, kad būtų daugiau tiesos, kad žmonės išgirstų, perskaitytų ir suprastų, kas dedasi pasaulyje ir Lietuvoje bei buvo praeityje. Tai jo didžiulis nuopelnas. Jis buvo aktyvus visuomenės veikėjas. Bičiulis Čekuolis aiškiai matė, kad nepriklausomybei reikia visų patriotiškai nusiteikusių jėgų. Prisimenu jį kaip kūrybingą asmenybę, neišsenkančios energijos ir kūrybos žmogų. Labai gaila, kad jo netekom, bet liko jo knygos, įrašytos laidos televizijos archyvuose“, - sakė Č.Juršėnas. Atsisveikinti atvykęs rašytojas, žurnalistas Andrius Tapinas. Naujienų portalui Žmonės.lt papasakojo, kad Čekuolis buvo vienas iš jo autoritetų ir pavyzdžių. „Man jis buvo neakivaizdus mokytojas. Visada juokaudavau, kad norėčiau galėti dirbti tiek metų, kiek dirbo mylimas Algimantas. Ryškiausias atsiminimas yra iš knygų mugių, kai aš dar toks jaunas, pradedantis, o jis korifėjus, išleidęs daug knygų ir prie jo driekėsi šimtinės, tūkstantinės eilės žmonių po dvi valandas laukiančių jo autografo ir buvo toks baltas pavydas, kad norėčiau pasiekti tokį lygį ir būti toks kaip Algimantas visais įmanomais kampais“, - Žmonės.lt teigė A.Tapinas.
Paskutinės dienos
Apie paskutines mylimo tėčio A. Čekuolio dienas naujienų portalo tv3.lt skaitytojams sutiko papasakoti jo sūnus Justas Čekuolis. Pokalbio metu J. Čekuolis pabrėžė tai, kad tėtis nugyveno turiningą gyvenimą, ir pasidžiaugė tuo, kad pasaulį A. Čekuolis paliko ramiai, be skausmo ir gerų žmonių apsuptyje.
Gyvenimas slaugos namuose
Prakalbus apie paskutiniąsias tėčio bei aktyvaus visuomenės veikėjo A. Čekuolio dienas, jo sūnus J. Čekuolis pasakojo, kad tėtis jas praleido Trakuose, slaugos namuose. Sūnus pasakojo, kad garbaus, 93 metų amžiaus, tėčiui jau buvo reikalinga didesnė priežiūra nei sūnus galėjo ją suteikti, tad buvo pasirinkti slaugos namai, kurie siūlė visapusišką priežiūrą. „Tėtis paskutinius savo trejus metus leido Trakuose, slaugos ligoninėje, kur jį labai gerai prižiūrėjo. Žmogui 93 metai ir jam reikėjo didesnės priežiūros nei tai buvo galima daryti namuose, negu aš galėjau užtikrinti gyvendamas savo gyvenimą ir dirbdamas savo darbą“, - atvirai pasakojo pašnekovas.
Paskutinis pokalbis
Prabilus apie tai, ar prisimena savo paskutinį pokalbį su tėčiu, J. Čekuolis prisipažino, kad jis nebuvo niekuo ypatingas. Vis tik pašnekovas pasidalijo paskutiniuoju savo sesers Ievos Čekuolytės pokalbiu su tėčiu ir pasidžiaugė, kad iki paskutinių dienų Lietuvos šviesuolis neprarado smalsumo: „Kaip man pasakojo sesuo, ji, kai kalbėjosi paskutinį kartą su tėčiu, tai pasakojo jam apie dirbtinį intelektą. Jam buvo labai įdomu, kas tai per dalykas ir su kuo tai valgoma, kiek tai yra naudojama. Jis iki pat paskutinių dienų, kiek buvo sąmoningas, buvo žingeidus, smalsavo, domėjosi.“ Galiausiai, komentaru sutiko pasidalinti ir kartu su J. Čekuoliu buvusi I. Čekuolytė. Ji pasakojo, kad svarbiausia yra pasidžiaugti visu tėčio turiningu gyvenimu. „Mes norėtumėme pasidžiaugti jo gyvenimu, jis tikrai buvo žmogus, kuris mylėjo kitus žmones, buvo prieinamas, svarbus visiems. Nors žmogus išėjo, bet jis taip turiningai nugyveno savo gyvenimą, reikia tuo pasidžiaugti, kad jis galėjo tai padaryti“, - pridėjo I. Čekuolytė.
Gyvenimo akimirkos
Anksčiau naujienų portalas tv3.lt rašė, kad A. Čekuolio gyvenimas buvo spalvotas ir kupinas nuotykių - 1931 m. lapkričio 11 dieną Panevėžyje gimęs A. Čekuolis 1953 m. baigė M. Gorkio literatūros institutą Maskvoje, o tais pačiais metais jo gyvenimas pasisuko visai kita linkme - kone dešimtmetį dirbo jūreiviu žvejybiniuose laivuose, tuo metu rašė knygas, apsakymus, baigęs kalbų mokyklą Havanoje, 1964-1967 metais vertėjavo ir dėstytojavo Kuboje. Tuomet keliai pasuko į žurnalistiką - nuo 1969 iki 1986 metų A. Čekuolis buvo SSRS naujienų agentūros „Novosti“ korespondentas Maskvoje, Kanadoje, Potugalijoje, kur buvo ir biuro vedėjas, bei Ispanijoje. Nuo 1986 iki 1992 m. jis dibo savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiuoju redaktoriumi, vėliau tapo televizijos veidu - 1995-2016 metais rengė ir vedė legendine tapusią laidą „Popietė su Algimantu Čekuoliu“. A. Čekuolis prisidėjo ir prie Lietuvos ateities kūrimo - 1988 m. buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, vėliau, 1988-1990 m., ir jo Seimo tarybos narys, o 1989 m., remiamas Sąjūdžio, buvo išrinktas SSRS liaudies deputatu.
Gimtadienio akimirkos
Pernai lapkritį, minėdamas savo 93-ąjį gimtadienį A.Čekuolis pasidalijo mintimis apie bėgančius metus ir gyvenimą slaugos namuose. Algimantas sakė, kad savo gimtadienius dažnai sutikti tekdavo svečioje šalyje ar tiesiog jūroje, plaukiant su įgula. Vis tik gimtadieniai, prasidedantys skaičiumi 9, jam įdomūs. Niekada nežinai, kiek dar jų liko ir kuris paskutinis. „Kol rašiau knygas, jaučiau, kad gyvenu. Pernai išėjo paskutinioji. Bet ką gali žinoti, gal bus dar viena paskutinė...“ - nusišypsojo tuomet A.Čekuolis.*Kaip esate pratęs švęsti savo gimtadienius?*Dažniausiai - labai paprastai. Jei tais metais per gimtadienį būdavau namuose, susirinkdavo šeima, giminaičiai, valgydavome tortą, keptą mėsą ir ragaudavome raudoną vyną. Dar vieną panašų suėjimą visuomet susiorganizuodavome ir su draugais.*Ar gaudavote dovanų?*Tiesą sakant, jų vengdavau. Nes tada ir man reikės sukti galvą dėl jų.*Ar greitai prabėgo jūsų metai?*Tiek daug dalykų, nutikusių dar vaikystėje, man atrodo tokie gyvi, tarsi būtų vakar įvykę. Prisimenu keturiasdešimt pirmuosius, kai mano buvo dešimt, prasidėjus trėmimams, buvome tikri, kad ir mūsų šeimai gresia tas pats. Tas jausmas įstrigęs iki šiandien. Labai aiškiai prisimenu mokyklą ir mokslo draugus. Kaip mokėmės šokti beveik uždraustą šokį - tango. Pamenu, kaip dar vokiečiams būnant, Širvintų progimnazijoje vaikščiojom ratu didžiojoje salėje, o aš žarstekliu nukabinau Hitlerio portretą. Menu tuos siaubo sukaustytus mokytojų, direktoriaus ir mamos veidus... Už tokius dalykus galėjo ir sušaudyti. Kuo toliau, tuo visa tai man atrodo gyviau. Bet ar greitai prabėgo tie metai, ar man tik taip atrodo - negaliu atsakyti. Tiesiog esu gyvenimui dėkingas už juos visus.*O kaip jūs gyvenate šiandien?*Kai atvažiavau į šiuo rūmus Trakuose, direktorei pasakiau, kad gyvensiu čia tiek, kiek man liko. Šio žodžio laikausi. Man čia gerai. Kiekvieną dieną palikęs kambarį, išeinu pasivaikščioti. Į bendras erdves arba, jei oras geras, laukan. Seneliai mėgsta susidraugauti. Todėl, kad namuose, kai visi išeina į darbus, nėra su kuo pakalbėti. Niekas nesikeičia ir tada, kai vidurinioji karta ir mokinukai grįžta po darbo. Man gaila, kad vis dar daug žmonių Lietuvoje mano, kad tokie namai yra „senelių prieglauda“ ar net „ubagynas“. Iš tiesų, čia visai įdomu gyventi. Ir man pačiam keista, kad savo namų jau nepasiilgstu. Po trejų pragyventų metų jaučiuosi taip, lyg čia yra mano namai. Čia viskas pritaikyta senoliams.*Ar galėtumėte išskirti vieną šviesiausių įvykių savo gyvenime?*Vienas iš tokių kaip tik ir yra susijęs su pirmąja mano knyga. Kūrinys „Per tris vandenynus“ gimė po kelionės, perplaukus Atlantą, Ledinuotąjį ir gabalą Ramiojo vandenyno. Pamenu šio reiso metu išsilaipinome Providenioje (gyvenvietė Rusijoje, Čiukotkoje, Čiukčių pusiasalyje prie Beringo jūros). Reisas buvo labai ilgas. Todėl išlipus gyvenvietėje, kur moterų yra maždaug 8 kartus daugiau negu vyrų, pašoktum net su pačiu velniu!*O koks gyvenimo etapas jums buvo sunkiausias?*Apie tai kalbėti nenoriu. Tik pasakysiu, kad sunkiausia gyvenime ne audros ir uraganai jūroje, kai gresia pavojus gyvybei. Beje, sunku man būdavo ir laive su nauju ekipažu. Kiekvieną kartą prieš išplaukiant. Dažniausiai įgula manydavo, kad mane „atsiuntė“. Pasitikėjimą reikėdavo nusipelnyti atvirais pasakojimais ir nuoširdžia draugyste. Bet šiandien džiaugiuosi, kad saugiai atplaukiau į savo uostą.*Ar mėgstate svajoti?*Taip! Apie savo likimą svajojau daug. Ir smagu, kad šiandien galiu pasakyti, jog gyvenimą nugyvenau dar įdomiau, nei svajojau. Beje, manau, kad svajonės yra dar ir būdas negalvoti apie ligas. Vis tik, kad svajonės pildytųsi - reikia tausoti savo kūną. Reikia žiūrėti, kad per anksti neateitų senatvė. Todėl aš kai pradėjau 15 metų žiemą trintis iki pusės sniegu ar praustis rytais lediniu vandeniu, taip darau iki šiol. Kitas svarbus dalykas, kurį pritaikiau sau - jau gana seniai visiškai atsisakiau alkoholio.*Ko palinkėtumėte sau gimtadienio proga?*Kad kaulų neskaudėtų! Bet labiau nei linkėjimus sau, Algimantas tuomet sakė norintis perduoti padėką visiems tiems, kurie jį dar prisimena. Kiekvieną gimtadienį rašytojas sulaukdavo daugybės sveikinimų įvairiomis formomis ir būdavo už tai labai dėkingas.
Gyvenimas 2019-aisiais metais
Dar 2019 m. A. Čekuolis teigė, jog jam literatūra dabar kaip virvė, už kurios aš laikausi. Pastebėjau, kad jei nerašau ilgesnį laiką, imu sirgti, net smegenys aptemsta. Ir šlubuoju, nes kritau smegenims aptemus“, - kalbėjo pašnekovas. Nauja A. Čekuolio knyga „Kur Velnias nenešioja“ bus išleista 2019 m. Autorius teigia, jog atidavęs rankraštį iškart pradėjo rašyti kitą knygą. „Savęs nestabdau, tai yra laukinės svajonės: atsiraitoju rankoves ir darau. Tokiu būdu dresuoju savo pasąmonę“, - įsitikinęs ilgametis laidų vedėjas.
| Knyga | Metai |
| Anselmo Kuntaplio nuotykiai | 2019 |
| Šiaurės pašvaistė naujagimiui | 2021 |
| Medinė kaukė. Tikroji mano istorija | 2023 |
