Aktorius, atlikėjas, dainų kūrėjas ir rašytojas Juozas Gaižauskas sako: „Kartais nutinka stebuklingų dalykų“. Kas jau kas, o jis apie stebuklus šį tą išmano.
"Šaltinių trio" - karantino kūdikis
Vis dažniau pasigirsta kalbų apie dainuojančių aktorių grupę „Šaltinių trio“. „Šaltinių trio“ - karantino kūdikis. Su Emilija Latėnaite ir Gabriele Malinauskaite esame ne tik kolegos, bet ir labai geri draugai. Be abejo, dalijamės kūrybos sumanymais. Per pirmąjį karantiną, kai visi beveik neturėjome darbo ir jau galėjome susitikti, pagalvojome, kad būtų smagu kartu pagroti - Gabrielė moka groti gitara, kuria dainas, aš taip pat, Emilija groja fleita.
Susitikome, paskui dar kartą, dar kartą, o tada gavome pasiūlymą pasirodyti viešai. Tam nemokamam pasirodymui repetavome beveik mėnesį, po keletą valandų kasdien, tačiau jokios ateities neplanavome. Ir vis dėlto po pasirodymo namo išėjome su trimis komerciniais pasiūlymais. Labai gerai prisimenu: kai mūsų paklausė pavadinimo, ilgai negalvojome.
Apie ką groja ir dainuoja „Šaltinių trio“?
Kokia grupės idėja, koks stilius? Mes labai gerai vienas kitą pažįstame, kaip nuluptus, žinome, kas ką dainuoja. Aš galiu sukurti aranžuotes, turiu nemažai dainų, Gabrielė irgi turi savų. Emilija visą laiką grojo fleita, bet čia, su mumis, ji nepaprastai išsiskleidė, aš tik plačiai atmerkęs akis žiūriu, kaip ji groja, kaip improvizuoja, kiek laisvės yra jos muzikoje.
Mums net nekilo klausimų, ką dainuoti, dainuojame savo kūrybos dainas, kurios yra artima ir panaši bendraminčių kūryba. Tikrai neturėjome planų aktyviai koncertuoti, juk esame aktoriai, turime kitą profesiją, bet ėmė ir paaiškėjo, kad planai dėliojasi patys, o mūsų pasirodymai įgauna pagreitį. Kiekvienas kūrėjas, kuo daugiau kūrybos instrumentų turi saviraiškai, tuo daugiau kūrybos į pasaulį paleidžia.
Aš visais laikais kūriau dainas, tačiau tuo metu, kai aktyviai dirbau scenoje, filmavausi, muzikai visiškai nelikdavo laiko. Karantinas atvėrė mums erdvę ir galimybes. Pastaruoju metu populiariausias klausimas: „Kur galima nusipirkti jūsų albumą?“ Atrodo, kažkas tiesiog veda mus į priekį.
Dainuojamoji poezija yra mūsų muzika, leidžiame sau improvizuoti, kartais per koncertus netgi skaitome poeziją. Ir svarbiausia, matome, kad to reikia. Beje, tai irgi pandemijos atgarsis - žmonėms vėl reikia gilumos, prasmės, rimtų ir tikrų dalykų.
Kūryba karantino metu
Aš kuriu dainas, kartais rečiau, kartais dažniau, dainos atsiranda, kaupiasi. Kuo daugiau laiko tam skiriu, tuo daugiau jų randasi. Per pirmąjį karantiną, kai buvome užrakinti, kai negalėjome išvykti iš miesto, jokia paslaptis - daugelį iš mūsų kankino liūdesys. Repetuoti tada negalėjome, tačiau kurti, laimė, niekas neuždraudė. Kartą, kalbant telefonu su Gabriele, jos balse išgirdau liūdesio gaidelę.
Pasakiau jai, kad parašysiu jai tekstą, o ji tegu sukuria muziką. Ir aš jaučiu, kad vyksta kažkas panašaus. Atsirado laiko, vietos ir erdvės, nenoriu pasirodyti radikalus, bet gal netgi atsirado niša, kai legendos pamažu išeina. Viskas juk kinta. Prieš karantiną, būdavo, per metus suvaidindavau apie 200 spektaklių, 70 procentų jų vaidindavome išvykose, dar serialai, filmai, garsinimai. Muzikai lyg ir pritrūkdavo laiko, niekaip negalėdavai iki jos nusikapstyti.
Festivalis „Purpurinis vakaras“
Praėjusiais metais, kai Anykščiuose vyko festivalis „Purpurinis vakaras“, su draugais atostogavome netoliese. Nusprendėme nuvažiuoti į koncertą. Nusipirkome bilietus, fantastiškai pabuvome, o aš iš ten išėjau su jausmu, kad tikrai sugrįšiu, tik šįkart - ant scenos. Net draugams pasakiau. Taip ir nutiko, „Šaltinių trio“ gavo pasiūlymą sugroti festivalio koncerte, o aš - dar ir pravesti vieną festivalio koncertą.
Dainuojančių aktorių grupė „Viengungiai“
Tavo aktoriaus ir dainininko karjera, tikriausiai, prasidėjo dainuojančių aktorių grupėje „Viengungiai“. Dar, kol nebuvo „Viengungių“, turėjau elektrinę gitarą ir teatre, įjungęs kolonėlę, kartais dainuodavau savo dainas. Mano kolegos kartu pagrodavo, padainuodavo. Taip netyčia „Viengungiai“ ir atsirado, tik vėliau pradėjome kurti naujas programas, keliauti po didžiąsias sales. Anuomet, kaip ir dabar su „Šaltinių trio“, nieko neforsavome, niekur neskubėjome, mėgavomės tuo, ką darome.
Neturėjome jokių prodiuserių, mūsų niekas nereklamavo, buvome tiesiog kurso draugai, iš bado subūrę grupę ir mėginantys iš savo džiaugsmo dar ir uždirbti. Atlygį gaudavome „vagnorkomis“ - pereinamaisiais pinigais. Kol po koncerto grįždavome namo, jie jau spėdavo nuvertėti. Mes tiesiog neturėjome ką valgyti! Koncertuodami iš pradžių apvažiavome keletą mokyklų, gal todėl pirmasis mūsų viešas pasirodymas buvo toks sklandus.
O tada ir prasidėjo, grojome, kol nebeliko salių, kuriose nebūtume pasirodę. Mūsų dar ir dabar kartais klausia, kada atkursime „Viengungius“. Nežinau, kaip kiti mano kolegos, bet sau esu atsakęs - prikelti numirėliai tampa zombiais.
Populiarumo pamokos
Kokių populiarumo pamokų anuomet išmokai? Juk tai buvo nepaprastai intensyvus, darbų scenoje, televizijoje ir kine kupinas periodas. Dabar į tai žiūriu paprastai. Šiandien manau, kad šlovė trukdo žmogui, kūrėjui ji beprotiškai trukdo, apsunkina kelius į kūrybą, į tikrus dalykus, uždaro versmes.
Žinoma, visada galima rinktis tokį sunkesnį kelią, mėginant suprasti, kad šlovės pamokos vėliau suteikia nepaprastai stiprią atramą. Kai tai vyksta pirmą kartą, dažniausiai esi jaunas žmogus, siautėji ir svaigsti nuo to. Visa tai patyręs, žinai, kad neverta per daug įsijausti, žinai, kad tai laikina, viskas keičiasi, tu augi, klausytojai auga. Mūsų su „Viengungiais“ populiarumas nebuvo pasibaigęs, kai nusprendėme viską baigti.
Šv. Jokūbo kelias
Tarsi visko turėjai savo profesiniame ir asmeniniame gyvenime, smalsu, ko gi nusprendei paieškoti Šv. Jokūbo kelyje? Jau sakiau - bet koks žinomumas yra trikdis kūrėjui. Kad grįžtum prie versmės, jei ji dar, žinoma, egzistuoja, turi sustoti ir nusibraukti nuo savęs nereikalingus dalykus. Atrodo, labai paprasta.
Į Šv. Jokūbo kelią išėjau labiau dėl religinių priežasčių nei noro sustoti, esu katalikas, esu tikintis žmogus. Kelyje aiškiai supratau: ėjimas man irgi padeda atsikratyti metų metus kaupto balasto.
Ar Šv. Jokūbo kelyje radosi dainų? Ar užsirašinėdavai mintis? Aš turiu visai neblogą galvą, viskas ten. Nieko neužsirašinėju, nieko nepasibraukiu. Kaip jau sakiau, kuo daugiau instrumentų turi kūrėjas, tuo geriau. Aš galiu vaidinti, kurti dainas, rašyti, galbūt tik baleto šokti negaliu. Tikrai negaliu ir to nedarysiu, pažadu. Rašau apie tai, ką galvoju, vaidinu tai, kas man skauda, dainuoju apie tai, ką jaučiu.
Pasakyti niekam nieko nenoriu, nes nieko nežinau. Darau tai, kas man patinka. „Šaltinių trio“ su Juozu Gaižausku (gitara, vokalas), Emilija Latėnaite (vokalas, fleita) ir Gabriele Malinauskaite (vokalas, gitara) kultūros festivalio „Purpurinis vakaras“ scenoje pasirodys rugpjūčio 21 dieną. Didysis grupių dienos koncertas Dainuvos slėnyje prasidės 18 val.