Perfrazuojant austrų poeto Gerhardo Koflerio žodžius iš eilėraščio „Pastabos apie turgų“, šių metų almanacho „Poezijos pavasaris“ recenziją norėjau pavadinti kuo originaliau: „Apie nekaltą smirdesį vištų“.
Į almanachą įdėtas šio poeto eilėraštis „Pastabos apie turgų“ gan tiksliai ir labai elementariomis priemonėmis, nepiktai ir neužgauliai išreiškia šių dienų Vakarų visuomenės dalies dekadentišką savijautą: diskomforto vengimas, bėgimas nuo nemalonių pojūčių, atgrasių kvapų ir nepatogumų, rūsčių konfliktų ir purvinų įvykių.
Ta visuomenė be dvejonių paniekino „nekaltą smirdesį vištų“, pasirinkdama taurias „oranžines langustes agonijos karalienes“.
Poetas gal ir neplanavo tokios kritikos ar savikritikos, bet tam tikras psichologinis archetipas pats iššoko iš pasąmonės.
Šitaip buitinis eilėraštis tampa metafora, parabole, įgauna prasmę, kuri nėra užfiksuota tekste.
Tačiau minėto pavadinimo atsisakiau, nes almanache sudėti eilėraščiai visai nereiškia panašių aktualijų, jie, galima sakyti, beveik švarūs, nekalti, vengia tiesioginių reagavimų į dabartinį mūsų pakvaišusį, beveik iracionalų gyvenimą, greičiau bėga į save, į savąją realybę - individualią ir dažnai neturinčią konkretesnio laiko ir erdvės ribų.
Tik gal vyresniosios kartos poetai jautresni aktualijoms, bet irgi labai retai kurio nors kantrybė neišlaiko.
Vakarietiškų poetų kūrybai, kurios vertimai spausdinami almanache, lietuvių poetai - jaunieji ir suaugę - man regis, nenusileidžia nei profesionalumu, nei techniniais įgūdžiais.
Turi daug bendrumų ir savijauta, pasaulėjauta.
Daug kur panašus atsiribojimas nuo nepaaiškinamos tikrovės vyksmo, nusivylimas, kad realybė tyli, kad ji kurčia; sunku sužinoti, kokia tiesa yra teisinga.
Todėl lieka „sielos balti sapnai“ (A.Franckaitis).
Turint galvoje išorines, nacionalines aplinkybes, dabartinė poezija tarsi pakartoja kai kurias XX amžiaus pradžios nuotaikas, kada irgi per sumaištį gimė naujas pasaulis.
Vieni ieškojo radikalių sprendimų, norėjo susprogdinti esamą pasaulį ir kurti naują estetikos priemonėmis, priversti absurdišką kasdienybę išeiti kitur, kurti individualią realybę, realybę sau ir šitaip nugalėti tuštumą.
Logika bejėgė, ją reikia palikti už durų.
Poetas gali gyventi tik save interpretuodamas.
Tuo metu poetai rinkosi visai naują strategiją ir taktiką: pati poezija yra nauja tikrovė.
Vienas iš „Poezijos pavasario“ autorių B.Bukelis straipsnyje „Bandymas nuvainikuoti žodį“ minėtą reiškinį vadina poetų žūtbūtiniu noru išlikti Šventaisiais, nesuprantamais tekstais išsaugoti lyrikos paslaptingumą, originalumą, kaip būtiną ypatybę.
Taigi jis nenori pripažinti tos naujos realybės, atskirtos nuo empirinės realybės.
Nors mes jau beveik netikime natūraliais dėsniais, bet manau, kad jie visgi veikia estetiką, jos raidą, ir čia nieko nepadarysi.
Teks susitaikyti.
Taigi grįžtu prie minties, kad dabartinė psichologinė situacija kartoja XX amžiaus pradžią.
Tai patvirtina Suomijos švedų poetės, mirusios 1923 metais, Edith Sodergran eilėraščių vertimų publikacija.
Ji jau tada kūrė uždarą pasaulį, uždarą erdvę, asmenišką realybę, nesiekdama paaiškinti, iš kur nelaimės, paklydimai, grožis ir mirtis.
Dažnai ne poetas valdo tekstą, o žodis, jo turimas žodynas valdo poetą.
Naivi fantazija, vaikiškos svajonės kartais baigiasi banalybėmis, bet nemeluotomis.
Štai Meilė Spasmanytė rašo apie dienų ir naktų laivelį, kelionę į pasaulį, kuris „telpa lange“.
Erdvė ir laikas dažniausiai abstraktus, asmeniškas.
Vienas iš stipresnių poetų Arnas Ališauskas beveik ironiškai teigia: „Sudilo laikas liko tik dvasia/ Dar keletas minčių ir tekstai baigias“.
Poetas, regis, vaisingai mokosi iš H. Radausko ar T. Venclovos.
Ši tradicija populiari, madinga.
Iš mokytojų dar galima būtų paminėti A. Mackų, V. Bložę, S. Gedą, B. Brazdžionį ir Aistį.
Populiariausias šiandien, žinoma H.Radauskas, rimčiausiai motyvavęs asmeniškos tikrovės ir asmeniškos kalbos, stiliaus kūrimą, atsiribojimą nuo visokiausių naudingų aktualijų.
R. Keturakis taikliai apibūdino radauskišką tendenciją, gal ir neturėdamas tokio tikslo: „Šviesos rate vaizduotė tyliai žais/ su muzikos pavidalais gražiais“.
Taigi orientacija į tradicijas gerokai pasikeitė.
Savaip B.Brazdžionio tradiciją tęsia Valdas Gedgaudas, kurio tekstuose biblinė senovė ir dabartis įdomiai susipina, ypač įvairūs barbariškumai.
Gražu, nieko nepadarysi, nors ir intonacijos neoriginalios.
Klasikos ilgesys dar sustiprėja, kada skaitai jaunesniųjų eiles - ne visa dar suprantamas ir paaiškinamas.
Almanachas sudarytojų yra tarsi perskirtas į dvi dalis.
Pirmoji knygos dalis - jaunieji ir jauniausi, o antroji - suaugę ir jau įvaldę rašymo techniką.
Ir tos dvi dalys skiriasi visais požiūriais, o ypač kompozicijos problemų sprendimu.
Sukurti meniškai motyvuotą vientisą tekstą, jei ir vientisos minties ar idėjos nėra, gan sudėtingas uždavinys.
Tipiška kompozicija - asociatyviai sujungta vaizdų pynė, savotiškas buitinių aktų ir įvykių, atsiminimų, nutikimų, istorijų katalogizavimas, tam tikra eile surašyti monologai, kuriuose tarp vaizdo segmentų loginio, apskritai tiesioginio ryšio nėra.
Ryšys, reikia manyti, - asociatyvinis.
Ir jis gali būti tik numanomas, atspėtas.
Siurrealistinis automatizmas kuriamas specialiai, tarsi su šviesia sąmone.
Asociacijos su mitologija maža ką tepasako.
Eilėraštis pavadintas „Hipokrenė“; šio žodžio reikšmė - žirgų šaltinis.
Jį iš akmens įskėlė Pegasas.
Galima manyti, kad čia ironizuojamos legendos, romantiški pasakojimai.
Mito prasmė įžeminama, suniekinama.
Kuino (Pegaso) kailialupys, nepasimiręs aštuntą dieną, išsižadės nykaus amato ir „ant stiklo ašmens išaugins lakštingalų/ liežuvėlius tirtantiems hipo-chondrikams“.
Galbūt tai šių dienų poetinio amato niekingas likimas.
Šiaip ar taip, kraštutinis mįslingumas išlieka, dėl ko priekaištavo savo kritiniame straipsnyje Balys Bukelis, sakydamas, kad „ateis toks laikas, kai autoriai nustos tapatinti save ir savo kūrinius“.
Priekaištauti dėl to, kad eilėraštis nesuprantamas, - šiandien itin nemadinga.
Bet manau, kad žodis vis vien yra likęs komunikacijos priemone, todėl galima kalbėti: pakankamai ar nepakankamai yra informacijos, kad tekstas būtų komunikabilus.
Fantazija, susijusi su žodžio ir vaizdo sfera, šiam poetui yra artima.
Tik ją valdyti nelengva.
Tai saiko ir technikos problema.
Panagrinėtas pavyzdys yra beveik išimtinis, bet žymintis bendrą tendenciją: pasaulis atrodo chaotiškas, iširęs, kaip dabar įprasta sakyti, gyvenimas sušiktas (anot Herkaus Kun-čiaus esė „Maceracijos triumfo saulėlydis“), viskas katastrofiškai mutuoja.
Tame sušiktame gyvenime Europai vietos nebus, nes „nebus klausimų, nes tarps švara“.
Liudvikas Jakimavičius yra tapęs savotišku jaunųjų poetų ideologu.
Straipsnyje „Smulkmenos yra mūsų duona“ jis taip rašo: „Gyvenimas yra suaustas iš viena už kitą nuobodesnių smulkmenų, tarp smulkmenų žmogus kenčia, sensta ir miršta, iš smulkmenų sunarstomi žmogiškojo buvimo paliudijimai, tarp smulkmenų reikia ieškoti ir Dievo.“
Galima pasakyti, kad jaunieji poetai taip ir daro, rašo apie tai, ką mato, bet ne visai.
Dar prideda ir tai, ką atsimena.
Bet svarbiausia, išeina ne tiek eilėraščiai, kiek reportažiškai surašyti daiktai ar iš eilės išdėstytos asociacijos - išdėstytos raštingai, kartais net gražiai, nenuobodžiai.
M.Peleckis: „už švyturio/ ilsisi krūva pageltusių lapų/ kurių jau seniai niekas/ nevartė// tyliai šokinėjantis žiogas/ lyg šiukšliavežė/ surenka didesnes dulkes“.
R.Biržinytė: „Aš mėgstu sėdėt ir mąstyt galbūt labiau už viską./ Tetulytė laisto daržą, tetulytė jį tręšia. Ji žiūri/ su priekaištu į mane, jai darbas - šventa. Netgi beprasmis./ Ji verčia mane vežti sausuolius nuo upės, nors jų jau/ Pilnos daržinės“.
Čia net ir asociacijų nėra.
Gal sužavi šviečiantis gerumu naivumas.
Pagrįsčiau kasdienybę sureikšmina, pavyzdžiui, Gasparas Aleksa: „duonos krautuvėje/ vyras juodą kepalą/ tarsi užmuštą paukštį slepia krepšin“.
Toli gražu ne visi prisirišę prie kasdieniškumo.
Nemaža medžiagos vaizdams imama iš fantazijų sferos.
Štai Jolita Skablauskaitė kasdieniškų daiktų aplinkoje apgyvendina peleninius žmones, o G. Cieškaitės globalinėje erdvėje veikia trumparegis ir šiltaplunksnis angelas, Laiko Motina, Siorenas Kierkegaardas.
Kokia čia problema?
Suskilusį, suardytą, pakvaišusi pasaulį sunku įterpti į kokią nors vientisą formą - apibrėžtą ir uždarą.
Tačiau meninio stiliaus vienybė, eilėraščio užbaigtumas - siektinas uždavinys, ypač jauniesiems kūrėjams, nes, vos tik žvilgtelėjus į „suaugusiųjų“ eiles, nesunkiai pastebime formos apibrėžtumą ir stiliaus vieningumą.
Suprantama, irgi ne visuomet.
Bet netgi šiame almanache perėjimas iš jaunųjų pusės prie senių - tiesiog fiziškai jaučiamas riebus brūkšnys; tiek tos dvi knygos pusės skiriasi.
Seniai pirmiausia dažniau atsimena senųjų ir naujųjų klasikų patirtį; jaučiama klasikinių formų nostalgija.
Įdomu ir tai, kad buvę pilietiškos tendencijos poetai gan radikaliai pasuko į grynąjį grožį.
Štai Mykolas Karčiauskas, kadaise kietai grūmęsis su piktavaliais, grūmęsis dėl teisybės, šiandien yra toli nuo mūsų nuodėmingos erdvės, rašo Chajamo temomis ir motyvais.
Gražesnė yra taika ir ramybė.
Ir skamba kaip antinomija visokiai bjaurasčiai: „melancholiškos moterys/ renka uogas žalias raiste/ jų lūpos skęsta ramybėje/ vos vos pravertos pagundai“.
Toks įspūdis, kad „Poezijos pavasario“ sudarytojai irgi orientavosi į vieną tendenciją, vieną šviesiąją, tauriąją liniją, vengdami estetinio ekstremizmo, radikalių eksperimentų, avangardinio iššūkio, skelbiančio estetikos pabaigą.
Nedaug kas ja tiki, bet tam tikra krizė jaučiama.
Ore plevena ilgesys aiškesnės minties, aiškesnio žodžio, didesnio artumo su pašėlusiu, konfliktišku gyvenimu, kuris tolsta nuo humanistinių tiesų, išsilaikiusių tūkstančius metų.