Šiame straipsnyje aptarsime tabako pramonės atsiradimą šioje miesto vietoje, jos plėtrą ir pasitraukimą.
Tabako fabriko istorija Klaipėdoje
Tabako pramonės šaknys Klaipėdoje siekia 1840-uosius, kai Dž. Meisonas įkūrė cigarečių fabriką, bet jis egzistavo gana neilgai. Kur kas rimčiau ši pramonė įsibėgėjo XX a. pradžioje, kai mieste jau veikė keturi cigarečių fabrikai. Labiausiai iš jų gamybą išplėtė ir didžiausia tokia Klaipėdos krašto įmone tapo būtent Leibo Werblowsky fabrikas, įsikūręs Malūnų pylimo (dabar - Bangų) g.
1925-ųjų pavasarį dienraštis „Lietuva” pranešė, kad tabako ir papirosų fabriką valdžiusi firma „Werblowsky” vieno aukšto fabriko namą perstatė į keturaukštį ir „žymiai pakėlė tabako gamybą”. Tarpukario spauda skelbė, kad 1929-ųjų rugsėjo 20-ąją, apie 13 val., fabrike buvo kilęs didelis gaisras. Atvykus gaisrininkams jis jau buvo apėmęs visą viršutinį aukštą, kuriame buvo daug popieriaus ir kartono. Esant dideliam vėjui grėsė pavojus visam fabrikui, bet ugniagesiams pasisekė ugnį lokalizuoti ir nebuvo leista jai išplisti. Kiti fabriko aukštai, kuriuose stovėjo gamybinės mašinos, nukentėjo tik nuo vandens.
Nors, pirminiais duomenimis, fabrikas, turėjęs beveik 200 darbininkų, dėl gaisro patyrė apie milijono litų nuostolį, skelbta, jog gamybą jis atnaujins po poros dienų.
1929-ųjų lapkričio 16-ąją „Lietuvos aidas” skelbė, kad tomis dienomis Klaipėdoje vyko Lietuvos tabako fabrikantų suvažiavimas, „kuriame tartasi tabako sindikato sudarymo klausimais konkurencijai tarp tabako pramonininką pašalinti”. Istorikas Gediminas Kulikauskas knygoje „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą” rašo, kad bjauriausiu tarpukaryje vadintas sindikatas galiausiai buvo įsteigtas 1929 m. gruodžio 23 d.
Pasak G. Kulikausko, tabako gamintojai Klaipėdoje sutarė čia įkursiantys ribotos atsakomybės bendrovę su 100 tūkst. Lt įstatinio kapitalo. Pagal susitarimą, kiek siekė įnašas, tiek fabrikas ir gavo rinkos. Didžiausią dalį - 25 proc. (paklojęs atitinkamai 25 tūkst. Lt) - gavo Verblovskių fabrikas.
Sindikato sutarties galiojimas buvo numatytas penkeriems metams ir neatsiradus prieštaraujančių ji būtų įsigaliojusi dar vienam penkmečiui, tačiau, anot G. Kulikausko, pirmiausia nepatenkintas buvo pats sindikato sudarymo iniciatorius Verblovskių fabrikas - jam norėjosi daugiau rinkos procentų, taip pat ir Vilkaviškio „Bravol“.
„Susitarti, atrodo, padėjo ir netikėta vieno iš brolių Verblovskių mirtis, velionis buvo ryžtingai nusiteikęs išardyti sindikatą. Tiesa, iš „aštuonetuko“ sindikatas tapo „šešetuku“ - nebeliko „Yenidze“ ir „ Asimakio“, - rašo G. Tašką sindikato istorijoje padėjo Kainų tvarkytojo ir Finansų ministerijos 1938 m. spalio nurodymas sindikatą nubausti 75 tūkst. litų bauda.
Verblovskių fabrikas iš pradžių tiekė rusiško ir turkiško tabako mišinio rankų darbo cigaretes. Vėliau jau gamino ir papirosus, rūkomąjį tabaką, nuo 1932 m. - ir cigarus bei cigariles. 1931 m. jame dirbo 175 darbininkai ir tarnautojai, buvo perdirbta 400 tonų tabako žaliavos ir realizuota 320 tonų įvairių tabako gaminių.
XX a. 3-4 dešimtmečiuose jis gamino tabako gaminius L. Werblowsky Nr. 1, Elwe, Gold, Kabinett, Memelia, Privat, vėliau - cigaretes, papirosus Famos, Pikant, Safo, cigarus ir cigariles Klasse, Korso, Trumpf, rūkomąjį tabaką Havanna.
Šis fabrikas, pasak J. Žuko, prekybos registre buvo įregistruotas kaip atvira prekybos bendrovė „Leib Werblowsky“ ir tik 1937 m. pabaigoje buvo paverstas akcine bendrove su 700 tūkst. litų kapitalu.
Karo belaisvių lageris
Pasak V. Safronovo, po 1939 m. Lietuvos ypatingojo archyvo pateikiamais duomenimis, 1944 m. liepos 4 d. - 1945 m. sausio 28 d. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą, jos teritorijoje buvo įsteigti 6 karo belaisvių lageriai su skyriais. Didžiąją dalį juose įkalintų belaisvių sudarė nelaisvėn paimti Vermachto Kuršo grupės, atkirstos nuo vakarinėje Latvijos dalyje buvusių Vokietijos kariuomenės dalinių bei Rytų Prūsijoje ir Lenkijoje veikusių Vokietijos pajėgų, kariai. Klaipėdoje gamybinis karo belaisvių lageris Nr. 57 veikė Bangų gatvėje.
1945 m. rugpjūčio 1 d. Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas (VK) priėmė sprendimą dėl karo belaisvių lagerio organizavimo. Jame numatoma lagerio kūrimui perduoti buvusį tabako fabriką. Buvo numatoma perduoti ir greta stovėjusius „Zagotzerno” sandėlius bei malūną, bet šie objektai iš sprendimo projekto ranka buvo išbraukti, prirašant, kad priskiriama tik jų teritorija.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriko Vytauto Tininio jau po jo mirties išleistoje knygoje „Vokietijos ir jos sąjungininkų karo belaisviai Lietuvoje 1944-1949 m.” rašoma, kad belaisviai buvo perkeliami į Klaipėdą 1945 m. liepos 28 - rugpjūčio 3 dienomis. Liepos 28 d. lagerio valdybos viršininko ataskaitoje nurodyta, kad čia jau buvo 7836 belaisviai, iš kurių penki buvo pulkininkai, 10 pulkininkų leitenantų, 40 kapitonų, 38 vyr. leitenantai ir 6984 eiliniai. 7077 iš jų buvo vokiečiai, 182 čekai, 180 lenkų, 169 austrai, 27 prancūzai, 11 olandų, 10 jugoslavų, 8 latviai, po keturis rusus ir italus, trys liuksemburgiečiai, po du vengrus ir belgus.
Istoriko teigimu, belaisviai buvo įkurdinti keturaukščiame buvusio fabriko pastate ir kieme, o tie, kurie ten netilpo, buvo uždaryti laikinuose mediniuose barakuose, kiek į šiaurę nuo dabartinės Tilžės gatvės. Anot V. Titinio, lageris buvo nepasirengęs priimti tūkstančių belaisvių ir įkurdinti jų bent elementariomis sąlygomis. Sugrūsti karo nesugriautuose pastatuose belaisviai miegojo ant ištisinių vienaukščių arba dviaukščių gultų.
1946 m. padėtis ėmė keistis į gera. Kitų lageriui būtinų pastatų ir patalpų statybos ir remonto darbai užtruko iki 1947 m. rudens. Taip pat suremontuotas lagerio valdybos pastatas, personalo virtuvė ir valgykla, gyvenamosios patalpos, NKVD konvojaus kariuomenės įgulos, lagerio 1-ojo skyriaus štabo pastatai ir kt. Lagerio teritorija buvo apjuosta dviejų eilių spygliuota viela.
Beje, tarp Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomų dokumentų yra Klaipėdos valstybinės sanitarinės inspekcijos informacija apie vandens mėginių iš Jono kalnelio užutėkio tyrimus.
Tarp 1948-ųjų VK dokumentų yra gegužę surašytas sprendimo projektas dėl likviduojamo lagerio pastatų perdavimo į LTRS Vidaus reikalų ministerijos balansą. Pagal jį pastatus Bangų g. 1, 5, 8, 10, 11, 12, 14, Kūlių vartai 1, Baltikalnio g. 1, 2, 3, 8, 10, garažą bei automobilių dirbtuves Tilžės g. 1 ir pirtį Naujasis skersgatvis Nr. 4 buvo numatoma perduoti minėtajai ministerijai atstovavusiai Klaipėdos vaikų darbo kolonijai. Taip pat kolonijai turėjo būti perleisti lagerio nuomoti gyvenamieji namai Kūlių vartai 6, 8 ir 10, Bangų g. 13, 13A, 13B ir 14, Joniškės g. 2, Rumpiškės g. 10, Mokyklos g. 3.
Naujas tabako fabrikas
Lygiai prieš 70 metų, 1953-iųjų rugsėjo 25-ąją, „Tarybinės Klaipėdos“ korespondentas S. Buivydas pranešė, kad mieste pradės veikti naujas tabako fabrikas. „Tai bus stambiausia šios rūšies įmonė Lietuvoje. Kasdien fabrikas pagamins šimtus tūkstančių pokelių cigarečių, papirosų.
Pasak žurnalisto, daugelis to meto rūkorių mieliau rūkė cigaretes, o ne papirosus dėl to, kad cigarečių gaminimo automatai „tobuliau išsprendė tabako išvalymo nuo dulkių klausimą“. Anot S. Buivydo, mechanizmai į fabriką atkeliavo iš Tūlos ir Jaroslavlio, Charkovo ir kitų SSRS vietų.
1954-ųjį liepą A. Koriakinos straipsnyje „Tarybinėje Klaipėdoje“ buvo rašoma, jog fabrikas pradėjo veikti tik gegužės pradžioje, čia buvo gaminamos cigaretės „Pamir“ ir „Prima“. Jos siųstos į Gorkį, Saratovą, Maskvą ir „daugelį kitų Tarybų Sąjungos miestų bei kaimų“.
Fabrikas pirmaisiais darbo metais. V. „Didelį kelią nueina tabako lapas, prieš patekdamas į cigarečių cechą. Sandėlyje palei tabako cechą riogso tvarkingos presuotų tabako lapų krūvos. Čia įvairių rūšių ir įvairios kilmės tabakas. Viena žaliavos partija atsiųsta iš Gruzijos, iš Kaukazo, pasitaiko ryšulių su užsieniniu ženklu. Tabako lapai, surinkti Bulgarijoje, Kinijoje, Graikijoje ir kitose šalyse, šiandien guli Klaipėdos tabako fabrike.
Sudrėkintus, išmaišytus lapus rūšiuoja sėdinčios už plačių žemų stalų darbininkės. Tai, gal būt, vienintelis cechas, kuriame vyrauja rankų darbas. Ir tereikia tik darbininkui, stovinčiam prie nedidelės angos, išsiųsti tabako partija į piaustymo skyrių, kaip pačios mašinos nuostabiai paverčia tabako lapus cigarete.
Štai jau tabako lapai susmulkinti, supiaustyti. Aromatiškas, be dulkių ir pašalinių priemaišų tabakas pateko į cigarečių cechą. Čia juo bus prikimštos tuščios gilzės. <…> Mašinos konvejeriu be pertrūkio eina jau pagamintos cigaretės, kurias išleido automatas, žmogaus rankai neprisilietus. <…> Darbininkė vieną po kitos užpildo cigaretėmis karetes - nedideles fanerines dėžutes, į kurias telpa 2000 cigarečių. Štai jau ir šalia stovintis vežimėlis su kaupu pakrautas karečių. Jų čia 42. Dabar galima vežimėlį liftu paduoti iš trečiojo aukšto į antrąjį, į įpokavimo cechą. <…> Per pamainą dvi mašinos turi pagaminti vieną milijoną 40 tūkstančių cigarečių. Dabar jos pagamina 1.300.000, o kartais ir 1.400.000 ,,Pamir” arba ,,Prima” cigarečių. <…> Patekusios į mašinas cigaretės išeina iš jų jau sudėtos į pokelius po 20 štukų su pažįstamais užrašais „Pamir” arba „Prima”. Telieka tik sudėti šiuos pokelius į dėžes, užkalti jas, ir produkcija paruošta išsiųsti prekybos tinklui“, - išsamiai gamybos procesą aprašė A. Koriakina.
1955-ųjų gegužę korespondentas S. Judinas rašė: „Net prityrusiam darbininkui sunku buvo vienodai apipurkšti iš guminės žarnos po visą didelį cechą sluoksniais išklotą tabaką. Vienur patekdavo per daug vandens, kitur likdavo sausos vietos. Dabartiniu metu šios operacijos technologija visiškai pakeista. Ji atliekama stacionariame drėkinimo įrenginyje. Tabakas sudedamas į plataus krepšio pavidalo maišus, paduodamas į specialią kamerą ir čia, paleidus kondensuotą drėgną, šiltą orą, per 20 minučių įgauna reikiamą drėgmę. <…>Nauja tabako drėkinimo technologija įgalino sumažinti drėkintojų brigadas nuo 7 žmonių iki 3. Kelis kartus sutrumpėjo visas tabako paruošimo ciklas. Iki tol buvo viršijamas planinis tabake nubyrėjimo procentas. Gi dabar jau nubyra jo mažiau, negu leidžiama, gaunama tam tikra žaliavos ekonomija“.
Po keleto dienų fabriko planavimo skyriaus viršininkas J. Šulmanas rašė, kad partinė, profsąjunginė organizacijos ir įmonės administracija nemažai rūpinasi, kad raudonasis kampelis būtų darbininkų kolektyvo mėgiama poilsio vieta. Erdvi kampelio patalpa įrengta gerai, jaukiai. Čia švaru, malonu. Fabriko rodiklių, Garbės lentos, plakatai ir šūkiai puošia kampelio sienas. Čia visada yra laikraščių ir žurnalų, galima pažaisti šachmatais, šaškėmis, stalo tenisu, groja radiola. Prie raudonojo kampelio suorganizuota foto ir radijo mėgėjų būreliai, vyksta šachmatų turnyras. Šiais metais raudonajame kampelyje fabriko kolektyvui perskaityta eilė paskaitų ir pranešimų apie tarptautinę padėtį, darbo įstatymus, draugystę ir t. t.
Nastazija Kairiūkštytė knygoje „Klaipėdos pramonė ir darbininkai 1945-1960 metais“ rašė, kad šeštojo dešimtmečio pabaigoje visos papirosų kimšimo mašinos buvo sujungtos į vieną agregatą su gilzių gamybos mašinomis. Vėliau taip buvo pasielgta ir su cigarečių gaminimo ir pakavimo mašinomis. Fabrike buvo įkurta savo litografija, sumontuoti spausdinimo ir iškirtimo automatai, taip pat mechanizuotas pagamintos produkcijos gabenimas iš cechų į ekspedicijos skyrių.
Pirmaisiais darbo metais metinė fabriko gamybos apimtis siekė 1,8 mlrd. vienetų cigarečių. Iki 1960 m. Nauja pusiau automatinė papirosų gamybos linija Klaipėdos tabako fabrike 1961-aisiais. Priekyje - mašinistė T. Frolova.
1970 metais pradėta ir 1975 metais baigta keisti cigarečių mašinas tobulesnėmis bei našesnėmis. Buvo sumontuota aukščiausios kokybės cigarečių gamybos linija, kurios našumas - 147 tūkstančiai cigarečių per valandą. <…> Dabar per metus pagaminama daugiau kaip 4 milijardai cigarečių, darbuotojų skaičius - 268“, - 1979-ųjų gegužę „Tarybinėje Klaipėdoje“ rašė fabriko vyriausioji inžinierė R. Baltrušaitienė.
Anot V. Safronovo, Lietuvos mastu įmonė 1955 m. gamino 24,5 proc., 1960 m. - 27,2 proc., 1965 m. - 30,1 proc., 1970 m. - 48,5 proc. tabako produkcijos.
1967-ųjų pradžioje fabriko direktorius V. Kušlys spaudoje dėstė, jog pradėjus veikti „naujomis gamybos planavimo ir materialinio skatinimo sąlygomis“ buvo nuspręsta gaminti mažiau žemesnės rūšies cigarečių - vietoje 100 mln. vienetų „Pamiro“ nuspręsta gaminti tiek pat „Primos“.
V. Safronovo teigimu, fabriko plėtros pristabdymas iš esmės buvo susijęs su tabako pramonės asortimento ir administravimo pokyčiais Lietuvoje. Dėl sumažėjusios paklausos ir įmonių specializacijos 1968 m. Lietuvoje buvo nutraukta papirosų, o 1970 m. - rūkomojo tabako gamyba. Tad ir Klaipėdos fabrike liko tik cigarečių gamyba.
Štai keletas svarbių datų ir įvykių, susijusių su fabriku:
- 1840 m. - Dž. Meisonas įkūrė cigarečių fabriką.
- 1925 m. - Firma „Werblowsky” perstatė fabriko namą į keturaukštį.
- 1929 m. - Fabrike kilo didelis gaisras.
- 1929 m. gruodžio 23 d. - Įsteigtas tabako sindikatas.
- 1932 m. - Pradėta gaminti cigarus ir cigariles.
- 1937 m. - Fabrikas paverstas akcine bendrove.
- 1944-1945 m. - Fabrike veikė karo belaisvių lageris.
- 1953 m. - Mieste pradėjo veikti naujas tabako fabrikas.
- 1968 m. - Lietuvoje nutraukta papirosų gamyba.
- 1970 m. - Lietuvoje nutraukta rūkomojo tabako gamyba.
Ši lentelė apibendrina svarbiausius fabriko istorijos etapus:
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1840 | Įkurtas cigarečių fabrikas |
| 1925 | Fabrikas perstatytas |
| 1929 | Didelis gaisras |
| 1929 | Įsteigtas tabako sindikatas |
| 1932 | Pradėta gaminti cigarus ir cigariles |
| 1937 | Fabrikas tapo akcine bendrove |
| 1944-1945 | Karo belaisvių lageris |
| 1953 | Pradėjo veikti naujas tabako fabrikas |
| 1968 | Nutraukta papirosų gamyba |
| 1970 | Nutraukta rūkomojo tabako gamyba |